| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šiaulių vyskupijoje Joniškio dekanate Neišdildomi arkivyskupo Julijono Steponavičiaus pėdsakai
Žagarė. Sausio 18 dieną Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje minėjome arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ištrėmimo į Žagarę 50-ąsias metines. Buvo aukojamos šv. Mišios, prie atminimo lentos uždegtos žvakutės. Šiais metais prisiminsime ir pagerbsime vyskupą dar du kartus. Birželio 18 dieną minėsime 20-ąsias mirties metinės, o spalio 18 dieną švęsime 100-ąsias gimimo metines. Gal kas atspės visų šių skaičių simboliką? Arkivyskupas gimė spalio 18 dieną, ištremtas sausio 18 dieną, į Tėvo Namus iškeliavo birželio 18 dieną. Skaičius 18 šiuo atveju reiškia visas tris pagrindines iškilios asmenybės, religinio atgimimo žadintojo bei tautinio atgimimo simbolio gyvenimo stotis. Prieš penkiasdešimt metų, 1961 m. sausio 18 dieną, Religijos reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimu vyskupas J. Steponavičius ištremiamas į Žagarę. Joniškio rajono Vykdomasis komitetas jam operatyviai buvo paruošęs A. Ždanovo g. 5 (dabar P. Avižonio g. 5) trijų kambarių butą su paslėpta pasiklausymo aparatūra. Šalia, antrajame aukšte, gyveno tuometiniam saugumui dirbusi šeima, nuolat perdavinėjusi žinias. 34 kv. m komunalinis butas buvo įrengtas avariniame name, be patogumų. Pagrindinės ištrėmimo priežastys nepaklusnumas sovietų valdžiai: nesutiko bendradarbiauti; neuždraudė kunigams katekizuoti vaikų; atsisakė uždrausti nepilnamečiams dalyvauti liturginėse apeigose berniukams patarnauti šv. Mišioms, o mergaitėms dalyvauti procesijose barstant gėles; neuždraudė kunigams rengti tikintiesiems rekolekcijų, kviesti kunigus į atlaidus; lankyti savo parapijiečius kalėdoti; giedoti bažnyčios chore; kandidatams suteikti kunigystės šventimus ir kt. Vyskupas, neišsižadėdamas amžinųjų idealų, liko nelojalus sovietų valdžiai. Nors jis buvo ištremtas, bet neliko vienas. Pas ganytoją dažnai atvykdavo tikintieji ir kunigai. Atvykę pas vyskupą į Žagarę jie rasdavo dvasios stiprybę ir tvirtą žodį. Iš vyskupo J. Steponavičiaus žmonės pasisemdavo jėgų kovoti su ateistine valdžia. Anot arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, sunkią valandą patarimo, paguodos žodžio ar padrąsinimo mes vykdavome tik pas vyskupą J. Steponavičių į Žagarę. Šis atokus šiaurės Lietuvos miestelis sovietinės okupacijos metu buvo tapęs dvasiniu centru. Anot Kęstučio Kučinsko, 2004 metais buvusiame Kretingos Šv. Antano religijos studijų institute apgynusio bakalauro darbą apie arkivyskupą J. Steponavičių, vyskupas tremtyje išlaikė savo priesaiką Dievui. Jis buvo prisiekęs, kad ištikimai tarnaus Bažnyčiai ir žmonėms. Negalėdamas atlikti savo oficialių pareigų (į Žagarę jis buvo ištremtas altaristo teisėmis), savo varganoje gyvenamoje aplinkoje, pasak kaimyno Juozo Gedžiaus, vyskupas turėjo altorių, ant kurio kiekvieną dieną aukodavo šv. Mišių auką. Tai buvo medinis altorius, papuoštas gintaru. Namuose vyskupas J. Steponavičius šv. Mišias aukodavo vienas: nebuvo nei patarnautojų, nei klausytojų. Tačiau jei pas vyskupą atvažiuodavo svečių, jis būtinai pakviesdavo kartu švęsti šv. Mišių auką. Daugelis Žagarės parapijiečių atsimena, kaip kruopščiai vyskupas ruošdavosi šv. Mišioms bažnyčioje. Sovietų valdžiai diskriminuojant žmones dėl išpažįstamo tikėjimo, o jaunimui draudžiant kunigams patarnauti, vyskupas pats pasiruošdavo altorių: uždegdavo žvakes, jį apšviesdavo. Prieš pamaldas visada pasimelsdavo kartu su klebonu kun. G. Gudanavičiumi. Kai klebonas negalėdavo aukoti šv. Mišių, vyskupas J. Steponavičius mielai jį pakeisdavo. Turime Žagarės bažnyčioje vieną relikviją. Baigdamas savo tremties dienas vyskupas parapijai paliko savo aukojimo taurę, kuri ir dabar naudojama iškilmingais atvejais. Apmaudu, kad nei atgavus Lietuvos nepriklausomybę, nei šiuo metu valdžiai nekyla noro pagerbti vyskupo atminimą ir įrengti jo buvusiame bute memorialinį muziejų. Galbūt nebeliko galimybės, nes ganytojui grįžus į Vilnių jo butas buvo skubiai apgyvendintas ir vėliau privatizuotas. Tačiau ir šiandien netrūksta žmonių, norinčių prie jo namo įrengtos atminimo lentos padėti gėlių ir pasimelsti. Šių dienų istorikams prasminga užduotis būtų užrašyti ir taip įamžinti kiekvieno vyskupą pažinojusio kraštiečio prisiminimus. Šio darbo pradžią jau atliko Sidabrės laikraščio korespondentė Lina Rudnickienė, prieš keletą metų išspausdinusi keletą žagariečių prisiminimų. 2006 m. lapkričio 11 dieną išspausdintas straipsnis Valdžios atsiųstas tremtinys geriausia dovana Žagarei. Jame žagarietis Juozas Gedžius paliudijo, kad jam Jo Eminencija buvo ir tėvas, ir brolis, ir draugas. Buvo viskuo, kuo reikėjo. Straipsnyje Gražiausios gyvenimo dovanos ir prisiminimai (2008-03-01) išspausdinti Bandorių kaimo gyventojos Rimos Pociuvienės šviesūs prisiminimai apie vyskupo pastoracinę veiklą. Garbingiausioje vietoje namuose šeima saugo vyskupo dovanas gintaru inkrustuotą paveikslą ir austą rankšluostį, kuriame pavaizduotas Vytis ir užrašas: Budėk, lietuvi, kurį ponia Rima gavo 1982-ųjų birželio 11-ąją, kai ganytojas jai ir jos vyrui Adolfui suteikė Santuokos sakramentą. Esama ir daugiau užrašytų liudijimų. Reikšminga prisiminti Žagarės gimnazijos mokytojos Almos Kančelskienės mokinių surinktus pasakojimus apie vyskupo gyvenimą Žagarėje. Tikimasi ateityje prasmingiau įamžinti mūsų dvasios galiūno atminimą. Galbūt pavyks išleisti nuoseklią monografiją. Suradus lėšų būtų prasminga Naujosios Žagarės bažnyčioje pastatyti ąžuolinį koplytstulpį. Artėjant sukaktims idėjų vis daugėja. Prasminga prisiminti besibaigiant 1989 metams arkivyskupo ištartus žodžius Vilniaus Arkikatedroje. Juos galime laikyti testamentiniais žodžiais šiandienei Lietuvai. Iš mūsų širdies veržiasi padėka: Viešpatie, koks tu geras! Viešpaties geradarybes giedosim per amžius. Tikrai, tai palaimos, malonės ir išganymo metai. Neturime teisės juos piktu žodžiu minėti, liūdnu žvilgsniu lydėti, neturime teisės Dievui priekaištauti... O jei ne visko, ko trokštame ir ko mums reikia, pasieksime, tai nereiktų užmiršti apie savo silpnybes ir ydas, nereiktų užmiršti, kad gerajam ir mus mylinčiam Dievui mes nebuvome dėmesingi, ir taip dažnai į Jo meilę savo meile neatsiliepiame. Ne viskas pasiekta pilnutinio, ypač dvasinio religinio atgimimo, dar nepasiekėme, nes buvome neryžtingi, tingūs, bailūs, daug kur apgailestaudavome, ne visada paklusdavome pareigos balsui, kuris drauge buvo sąžinės ir Dievo balsas. Daug ką darėme atžagaria ranka ir be širdies. Gal ir kvailysčių prirašėme į savo gyvenimo knygą? Bet Dievas toliau mus kviečia gyventi, leidžia sulaukti kitų metų, kad išlygintume, papildytume tai, ką besibaigiančiais metais palikome. Dievas duoda mums laiką. Argi Dievas nėra mums geras? Kad tik mes būtume jam geri.... Kokie mes turėtume būti ateinančiais metais? Turėtume būti vieningesni. Nesiskaldyti į atskiras, piktai tarp savęs besivaidijančias grupuotes, o ieškoti, ką visi kartu, pozityviai galime nuveikti savo tautos ir savo krašto dvasiniam atgimimui. Neaitrinkime senų žaizdų, o švieskime krikščioniško gerumo ir gailestingumo šviesa. Ne sąskaitų suvedinėjimas turėtų būti mūsų dėmesio centre, bet rūpestis, kad iš Dievo gauta didesnė laisvė būtų panaudota Tėvynės dvasiniam ir doriniam atsinaujinimui.
Kun. Marius DYGLYS,
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |