2011 m. sausio 28 d.
Nr. 8
(1888)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ar įmanomas lietuviškasis „WikiLeaks“ variantas

Gintaras Visockas

Diskusijos apie „WikiLeaks“
dalyviai rašytojas Arkadijus
Vinokuras, LŽS pirmininkas
Dainius Radzevičius,
BNS vadovas Artūras Račas
ir vedėjas Džiugas Paršonis
Autoriaus nuotrauka

Praėjusią savaitę Vilniaus „Woo“ bare buvo surengta neformali, tačiau svarbi diskusija „Ar europietiška „WikiLeaks“ versija taps dar viena sensacija?“ Diskusijoje dalyvavo naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir ilgametis žurnalistas, rašytojas Arkadijus Vinokuras. Tądien ginčytasi, kuo svarbus ir užkrečiantis yra „WikiLeaks“ pavyzdys, kaip jis formuoja visuomenės požiūrį į demokratiją ir valstybės paslaptis, galų gale ar Europos Sąjunga pajėgi turėti savąją „WikiLeaks“ versiją? (Primename, kad „WikiLeaks“ yra Australijoje veikianti interneto svetainė, paskelbusi itin slaptą informaciją, dažniausiai pagal JAV diplomatų konfidencialius pranešimus – red.) Diskusijai vadovavo rinkodaros ir internetinės žiniasklaidos specialistas Džiugas Paršonis.

Tikriausiai nereikia priminti, jog praėjusių metų lapkričio 28-ąją pasaulį sudrebino visuomeninio tinklalapio Wikileaks.com paviešinti slapti JAV valstybės departamento ir JAV ambasadų susirašinėjimo dokumentai. Kontroversiškai vertinamas atvejis pasaulio visuomenei sukėlė daugybę klausimų ir privertė iš naujo įvertinti politikos skaidrumą bei žiniasklaidos funkcijas, vertybes, tikslus. Gruodžio 9-ąją savo veiklą pradėjo nauja svetainė – Brusselsleaks.com. Jos įkūrėjai užsimojo atskleisti Europos Sąjungos (ES) institucijų paslaptis. Idėja kelia daugybę abejonių: ar ES institucijos turi ką slėpti, kas inicijavo šį projektą, kam jis naudingas ir kokia jo ateitis?

Žurnalistas A. Račas pabrėžė, jog viešumo lygis ir požiūris į laisvąjį žodį tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, įskaitant ir demokratines, ir autoritarines, nuolat kinta. Tas lygis dažnai priklauso dar ir nuo to, kiek daug nori žinoti konkrečios valstybės piliečiai. Jei visuomenė trokšta žinoti kuo daugiau, tai viešumo lygis taps aukštesnis. Jei didelė visuomenės dalis abejingai žiūri į tai, kas aplink dedasi, viešumo lygis bus mažesnis. Taigi viešumo ribos nuolat keičiasi ir tas ribas gali keisti patys žmonės, nors ne visada ir ne visur. Sovietmečiu tokių galimybių mes neturėjome. Žinojimo ribas nustatydavo Komunistų partijos CK. Dabar ribos tarp to, kas vieša, ir to, kas slapta, yra ir mūsų rankose. Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp sovietmečio ir šiandieninės situacijos Lietuvoje. Pašnekovas sutiko, jog kiekvienoje valstybėje, net pačioje demokratiškiausioje, esama slaptų dalykų, apie kuriuos visuomenei negalima žinoti. Bet, jo manymu, normalioje valstybėje paslapčių turėtų būti kuo mažiau.

Diskusijos vedėjo Dž. Paršonio paklaustas, ar Lietuvos visuomenė žino būtent tiek, kiek nori ir kiek gali žinoti, žurnalistas A. Račas pastebėjo, jog didelei visuomenės grupei neįdomu, kas dedasi Seime, Prezidentūroje, ministerijose, slaptosiose tarnybose, teismuose, prokuratūroje. Lietuvoje užtektinai tokių, kurie nesidomi politika, ekonomika, todėl ir neturi poreikio kuo daugiau sužinoti. Jiems užtenka to, ką sužino atsitiktinai.

LŽS pirmininkas D. Radzevičius pastebėjo, jog kai kurie politikai, valstybės tarnautojai, ministerijų klerkai, su kuriais jam tenka bendrauti, dažnai priekaištauja žiniasklaidai, kam ši piešia niūrų Lietuvos vaizdą, kam iškreipė demokratijos sampratą ir todėl tarsi viską gadina. O juk taip nėra. Tereikia įsivaizduoti, kas vyktų Lietuvoje, jei visai nebūtų žiniasklaidos? Pasak D. Radzevičiaus, valdžia norėtų absoliučios ramybės ir neliečiamybės: dirba kaip nori, teisia kaip nori, pinigus leidžia kaip išmano ir t. t. O kai žurnalistas paklausė, ar patys valdininkai, klerkai susigaudo, kas iš tiesų dedasi valstybėje, sulaukė atsakymų, jog daugmaž susigaudo. Ir tuo pačiu prisipažino, kad prieš rinkimus nesiteikia net į oficialųjį Seimo tinklalapį pasižiūrėti, kaip kas iš seimūnų elgėsi praėjusioje parlamento kadencijoje. D. Radzevičiaus išvada tokia: mes net neišmokome ir neįpratome naudotis ta informacija, kuri vieša ir visiems lengvai prieinama. O šiandien vis dėlto daug informacijos yra viešos ir lengvai prieinamos net ne žurnalistams.

Analizuodamas visuomenės, valdžios ir žiniasklaidos tarpusavio santykius rašytojas, žurnalistas A. Vinokuras pastebėjo, kad net ir labai atvirose, demokratiškose šalyse esama didelių žmonių grupių, kurios „gyvena savo uždarus gyvenimus ir nieko nenori žinoti apie aplink vykstančius įvykius, reiškinius, skandalus“. Beje, toks nežinojimas jiems sukuria tam tikrą komfortą. Mat žinojimas dažnai įpareigoja, sukelia blogų emocijų, kuria nejaukumo, netikrumo jausmą. Gyvendamas Švedijoje jis kai kuriems šios šalies intelektualams pasakojo, kokia apverktina padėtis buvo tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. O švedų intelektualai ir inteligentai, užuot įsigilinę į šią informaciją, A.Vinokurą apšaukė fašistu, juodinančiu sovietinės santvarkos privalumus. A. Vinokuras pripažino, jog žinojimas – ne visuomet malonus dalykas. Raskite vyrą ar moterį, kuri nenorėtų žinoti, jog sutuoktinis yra neištikimas? Jis taip pat pabrėžė, kad žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę, bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė žiniasklaida susideda iš gausybės skirtingų žaidėjų.

LŽS vadovas D. Radzevičius prisiminė keistus žiniasklaidos požiūrius į tai, kas labai svarbu, ir į tai, kas ne tin svarbu. Pavyzdžiui, kai „WikiLeaks“ paskelbė informaciją, jog Irake amerikiečių kariai nužudė keliolika niekuo dėtų civilių, kilo milžiniškas nepasitenkinimas. O kai buvo pranešta, jog amerikiečiai neteisėtai įsiveržė į Iraką, kadangi Sadamas Huseinas neturėjo jokių masinio naikinimo ginklų, nepasitenkinimas buvo kur kas mažesnis. Žodžiu, pranešimas apie kelis netyčia nužudytus civilius irakiečius sukėlė žymiai didesnę nepasitenkinimo audrą nei žinia, jog karo Irake iš viso neturėjo būti. Panaši nuostata vyravo ne tik Europoje ar JAV, bet ir Lietuvoje. Niekas Lietuvoje aštriai nekėlė klausimo, o ką tada mūsų kareiviai veikia Irake, jei amerikiečių invazija į tą šalį buvo be pagrindo? Dauguma žurnalistų tokių klausimų nekėlė, matyt, suprasdami, kad ši informacija yra nepatogi Amerikai, o Jungtinės Valstijos yra pagrindinės mūsų sąjungininkės. Todėl ir tylėjo arba kalbėjo tik puse lūpų. Taigi „WikiLeaks“ kai kada užgožia kur kas svarbesnes temas.

Dž. Paršonis atkreipė dėmesį, kad kuo šalis yra toliau nuo Amerikos ne tik geografine, bet ir politine prasme, tuo labiau remia „WikiLeaks“ projektą, ir atvirkščiai. Proamerikietiškai nusiteikusi visuomenė reikalauja uždrausti, o gal net sunaikinti ir patį „WikiLeaks“ ir jo įkūrėją Džulianą Asandžą.

A. Račo pastebėjimu, dėl tokių skirtumų nėra ko stebėtis. Tereikia prisiminti, kaip į Holokaustą žiūri Izraelis ir kaip tą patį reiškinį vertina lietuviai. Ir viskas taps aišku.

A. Vinokuro nuomone, Europa vis dar elgiasi kaip mažas vaikas, norintis kuo greičiau atsiriboti nuo savo tėvo. Bet be tėvo pagalbos Europa vis dėlto nepajėgia išsilaikyti. Todėl naudojasi Amerikos pagalba bei parama ir kartu kritikuoja Ameriką. Žurnalistas teigė, kad „WikiLeaks“ surengė patį tikriausią viešumo terorą prieš JAV ir tai yra yra neabejotinai antiamerikietiškas projektas.

Su tokia A. Vinokuro pozicija nesutikęs A. Račas pripažino, jog didžioji dalis „WikiLeaks“ paskelbtų dokumentų nėra verti visuomenės susidomėjimo, tačiau čia buvo paskelbta ir labai svarbių dokumentų. Pavyzdžiui, leidžiančių įtarti, jog Belgijos Karalystė turi atominę bombą. Kad Belgija turi branduolinį ginklą, gal ir nėra nieko blogo. Blogai tai, kad apie tai oficialusis Briuselis neinformavo savo piliečių. Taigi už tokį demaskavimą reikėtų dėkoti ponui Dž. Asandžui, o Belgijos vadovus – kritikuoti. Žodžiu, Dž. Asandžas dažnai skelbia tai, ką nuo vyriausybės neteisėtai nuslėpė. A. Račas norėtų, kad kiekviena valdžia būtų kontroliuojama.

Pasak A. Račo, taip pat nereikėtų stebėtis, kodėl „WikiLeaks“ remiasi nutekinta, neteisėtai gauta informacija – juk visi didieji žurnalistiniai tyrimai buvo atlikti tik dėl to, kad kažkas žurnalistui iš politikų ar ministerijų darbuotojų nutekino konfidencialią informaciją. Pabandęs teigti, jog žurnalistai, liaupsindami „WikiLeaks“, privalėtų nepamiršti, jog kenkia Amerikai, A. Vinokuras sulaukė LŽS lyderio D. Radzevičiaus kritikos. LŽS vadovas įsitikinęs, jog žurnalistas yra atsakingas tik savo skaitytojams, etikai ir tiesai, ir jam turėtų būti nė motais, patinka ar nepatinka jo rašinys Baltųjų rūmų administracijai.

Dž. Paršonis prisiminė žurnalisto parašytą knygą „CŽV istorija“, kurioje buvo paskelbta nepalyginamai daugiau neigiamos informacijos apie JAV slaptąsias tarnybas. Remiantis oficialiais dokumentais knygoje buvo pasakojama, kaip CŽV rengė politines žmogžudystes, apgaudinėjo Senatą ir Kongresą, savivaliavo, savo nuožiūra leido milijardus dolerių. Tačiau tos knygos autorius nūnai didvyris, o Dž. Asandžas kažkodėl – niekšas ir nusikaltėlis. Iš kur atsiranda dvejopi standartai?..

D. Radzevičius prisiminė lietuvišką istoriją, kai tuomet dar oficialiai prezidento pareigas ėjusiam Rolandui Paksui VSD Alytaus skyriaus karininkas vežė slaptą informaciją susipažinimui. Vadovaujantis sveiku protu, tas VSD karininkas nieko blogo nepadarė – vežė bylą tuomet teisėtai prezidento pareigas ėjusiam R. Paksui. Vežė ne žurnalistui. O kas paskui atsitiko? VSD pareigūnas buvo kaltinamas visokiausiais nebūtais dalykais ir priverstas trauktis iš VSD.

Diskusijos dalyviai sutiko, jog „WikiLeaks“ šiandien turi jau daug pasekėjų visame pasaulyje: ir „BrusselsLeaks“, ir „OpenLeaks“, ir „TradeLeaks“, ir „BalkanLeaks“. Žodžiu, šis reiškinys tapo užkrečiančiu. Bet ar Dž. Asandžo pasekėjai sugebės nuveikti bent mažą dalį to, ką nuveikė „WikiLeaks“? Juk slaptos informacijos gavimas bei jos viešinimas susijęs su dideliais nepatogumais. Tokia veikla užsiimantys žmonės dažnai rizikuoja. Konfidencialią informaciją nutekinantys ministerijų ir departamentų pareigūnai gali prarasti gerai apmokamą darbą, pensijas, o kai kada jiems gali būti iškeltos net baudžiamosios bylos už tarnybinius pažeidimus. O žurnalistai, kuriantys drąsias internetines svetaines, rizikuoja susilaukti baudų už valstybės paslapčių atskleidimą ar garbės ir orumo įžeidimą. Be to, kyla pagrįstas klausimas, ar Europos Sąjunga turi tiek daug svarbių ir reikšmingų paslapčių, kurių atskleidimas internete sutrauktų milijonų skaitytojų dėmesį ir finansiškai nebūtų nuostolingas?

Žurnalistai D. Radzevičius ir A. Račas teigė, jog jie sveikintų europietiškų ir lietuviškų „WikiLeaks“ pasirodymą internetinėje erdvėje, nes ir Europoje, ir Lietuvoje yra užtektinai negerovių, kurias reikėtų vilkti į dienos šviesą. Pavyzdžiui, būtų labai puiku, jei kam nors pavyktų demaskuoti, kas iš tiesų dedasi lietuviškų viešųjų pirkimų sferoje. Tačiau šią idėją iškėlusieji čia pat pripažino, jog aštrūs žurnalistiniai tyrimai įmanomi tik tuo atveju, jei esama drąsių pareigūnų, nebijančių nutekinti slaptą informaciją. Lietuvoje vargu ar gali būti daug „nutekintojų“. Juolab kad Lietuvos teisinė sistema realiai negarantuoja jokio, nei moralinio, nei fizinio, nei finansinio, saugumo asmenims, kurie demaskuoja korumpuotus pareigūnus. Todėl ir lietuviškasis „WikiLeaks“, jei ir pasirodytų, būtų ne toks skandalingas, aštrus ir konkretus. Juolab kad kai kurių mūsų oficialių valdžios atstovų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio, kritiški pareiškimai dėl „WikiLeaks“ veiklos byloja, jog oficialusis Vilnius, kaip ir oficialusis Vašingtonas, nesiruošia būti nuolankus jokiems lietuviškiems džulijanams asandžams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija