Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Česlavo Milošo biografijos tarpsnis

Česlavas Milošas po 30 metų pirmąkart atvykęs į Lenkiją. 1981 m.

Kadangi 2011 metai Lietuvoje paskelbti Nobelio premijos laureato poeto Česlavo Milošo metais, verta priminti vieną jo biografijos tarpsnį. Pokario metais jis dirbo Lenkijos liaudies respublikos diplomatinėje tarnyboje ir pozityviai vertino tas permainas, kurias atnešė naujoji santvarka: gyrė žemės ūkio reformą, pramonės plėtotę, jaunimo gretas universitetuose.

Č. Milošas dirbo JAV patarėju kultūros reikalams, skaitė ir analizavo amerikietišką spaudą ir rengė raportus apie padėtį Amerikoje. Šie raportai patekdavo į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją. Laisvalaikiu rašė, laikydamas šį užsiėmimą savo svarbiausiu darbu.

Viskas pasikeitė 1949 metais. Atostogų metu  Č. Milošas pagaliau suprato sistemos turinį. Kartą, grįždamas iš prabangaus pokylio, jis pamatė karinę automašiną su sušalusiais kaliniais ir suprato, jog gyveno tarp mažos grupelės privilegijuotųjų, atskirtas nuo žmonių. Poetui šis suvokimas buvo labai skausmingas. Tada jis grįžo į Jungtines Valstijas palūžęs, galvojo apie pabėgimą, bet emigrantai siūlė to nedaryti.

 Netrukus gavo laišką iš Ježio Putramento, tuometinio Lenkijos rašytojų sąjungos sekretoriaus, kuris pasiūlė Č. Milošui darbą Paryžiuje. Ilgai svarstęs sutiko, nors, kaip vėliau tvirtino, viskas, ką darė Putramentas, buvo įtartina. Galiausiai Č. Milošas išvyko į Prancūziją. 1950 metais per Kalėdas buvo iškviestas į Varšuvą. Nusprendė nuvažiuoti, negalvodamas, kad jam gresia pavojus. Atvykus į Lenkiją buvo „sulaikytas“ jo pasas. Suprato, kad yra stebimas. Jautė, kad jo likimą lems paskutinė 1950-ųjų naktis. Sprendimas apie tai, ar pasirodys priėmime, buvo politinis pasirinkimas. Žinojo: jeigu eis į šventę, kurią rengė Lenkijos rašytojų sąjunga, patirs, kaip ruošiami poetai ir rašytojai komunistinei ideologijai. Nusprendė naujametinę naktį praleisti kuo neutralesnių asmenų draugijoje. Tačiau diplomatinį pasą pavyko atgauti tik senosios kartos komunisto Zygmunto Modzelevskio, baigiančio savo darbą Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje, dėka. Pastarasis jautė, kad Č. Milošas gali negrįžti, bet pasą vis dėlto jam parūpino.

1951 metų sausį poetas grįžo į Paryžių. Keletą mėnesių laikėsi po leidinio „Kultura“ sparnais. Redaktorius J. Gedroycas rūpinosi, kad gautų politinį prieglobstį. 1951 metais Č. Milošas parašė savo garsųjį politinį-filosofinį esė, kuriame apibūdino rašytojų moralinį pasirinkimą komunistinėje Lenkijoje ir permainas, prasidėjusias pokarinėje lenkų visuomenėje. Savo apsisprendimą likti Vakaruose aiškino leidinyje „Ne“ ir „Kulturos“ puslapiuose. Rašė, kad stengėsi gerai atlikti savo pareigas iki to laiko, kol „buvo nutarta jį, kaip ir kitus rašytojus, „apkrikštyti“. Tada jis pasakė – Ne.“

Č. Milošas neturėjo pasirinkimo. Pasirinkti buvo galima tik tarp blogo ir dar blogesnio varianto. Galima buvo pasilikti krašte ir dalintis sunkumais su tauta, bet tada turėtų paklusti ideologiniams reikalavimams. Antrasis kelias buvo emigracija. Tačiau emigrantai lieka pasmerkti gimtojoje šalyje. Rašytojas rašė kūrinius vadovaudamasis savo sąžine, bet neturėjo galimybės pristatyti juos žmonėms, kuriems jis privalėjo tarnauti. Komunistinėje Lenkijoje Č. Milošas buvo užmirštas. Tik 1980 metais lenkai ir pasaulio inteligentija išgirdo apie jį, kai Česlovas Milošas buvo įvertintas  literatūrine Nobelio premija. Ją atsiimdamas laureatas paminėjo ir Lietuvos vardą. Iš jo pasaulis sužinojo, kad Lietuva yra vergijoje, nors turėtų būti tarp laisvų tautų.

Parengė  Kazimieras Dobkevičius

© 2011 „XXI amžius“