2011 m. vasario 4 d.
Nr. 10
(1890)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Palaimintasis Klementijus Šeptyckis:  kelias į Altoriaus garbę

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Prie Palaimintojo Klementijaus
Šeptyckio simbolinio kapo paminklo
uždegtos žvakės. Kairėje Ukrainos
ambasados Rusijos Federacijoje
ambasadoriaus patarėjas Viačeslavas
Viktorovičius Jaciukas, vienuolis
studitas Manuilas Liškovičius,
dr. Aldona Vasiliauskienė, vienuoliai
studitai t. Vasilis Oleninas
ir t. Vasilijus Zachorus

Vladimiro kalėjime kartu su Dievo tarnu Mečislovu Reiniu kalėjo daug lietuvių bei kitų tautų garbingų asmenų. Vienas jų – ukrainietis, Graikų apeigų katalikų Studitų ordino archimandritas palaimintasis Klementijus Šeptyckis (1869 11 17–1951 05 01).  2010 m. spalio 29–30 dienomis jų vardai plačiai nuskambėjo Vladimiro radijo, televizijos laidose, daug žinių pateikta internetinėse svetainėse. Spalio 29 dieną Vladimiro katalikų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Bažnyčioje vykusios konferencijos metu skaityti pranešimai, spalio 30 dieną Vladimiro kapinėse atidengtos memorialinės lentos. 2011 metais bus minimas K. Šeptyckio mirties Vladimiro centrale (taip vadinamas kalėjimas) 60-metis.

Vaikystė, mokslo metai

Palaimintasis K. Šeptyckis – jauniausias Dievo tarno metropolito Andriejaus Šeptyckio (1865 07 29–1892 08–1944 11 01) brolis, jo patikėtinis. A. Šeptyckis – vienuolis bazilijonas 44 metus (1901 01 17–1944 11 01) buvo Lvovo metropolitu.

Kazimieras Marija Šeptyckis (Klementijaus vardą pasirinko įstojęs į vienuolyną) gimė Lvovo srityje Javorivskio valsčiuje, Prilbičių kaime, grafų Jano Kantijaus Religijaus Šeptickio (Maltos ordino garbės nario) ir itin religingos Sofijos (žinomo lenkų rašytojo Oleksandro Fredro dukters) šeimoje. Jis buvo jauniausias – šeštas – sūnus. Pirmąsias mokslo žinias gavo iš motinos. Šeimoje buvo kalbama prancūzų, anglų, vokiečių, ukrainiečių ir lenkų kalbomis. Kazimieras su pagyrimu baigė Šv. Onos gimnaziją Krokuvoje (Lenkija), studijavo teisę Jogailaičių universitete Krokuvoje, o Miunchene ir Paryžiuje atliko stažuotę. 1892 metais Krokuvos universitete grafas K. Šeptyckis apsigynė teisės mokslų daktaratą. Grįžęs į Galiciją tėvams pasakė apie savo troškimą stoti į vienuolyną. Tuo metu į bazilijonų vienuolyną jau buvo įstojęs vyriausias brolis Romanas (pasirinkęs vienuolinį Andriejaus vardą). Tėvui pasipriešinus Kazimieras likosi tėvų dvarų valdytoju. Būdamas veiklus pradėjo politinę karjerą: katalikų susirinkime skaitė referatus, 1900 metais buvo išrinktas į Austrijos parlamentą, 1901 metais – kandidatu į Valstybinę Radą (tarybą) nuo Peremyšlio srities. Dėl aktyvios veiklos grafas K. Šeptyckis išrenkamas rūmų sekretoriumi. Tačiau kartu su plačia politine veikla jis dirba ir Bažnyčiai: Deviatnikų kaime stato parapijai cerkvę; Parlamente iškelia klausimą dėl darbininkų pensinio aprūpinimo ir jų socialinės gynybos, kuris K. Šeptyckio iniciatyva buvo teigiamai išspręstas. Grafas Kazimieras tapo savo brolio Lvovo ir Galicijos metropolito A. Šeptyckio patikėtiniu.

1911 m. spalio 1 dieną per tėvo 75-mečio jubiliejų (motina jau buvo mirusi) grafas Kazimieras pranešė apie savo sprendimą stoti į Studitų vienuolyną. Norėdamas įgauti vienuolinės patirties, jau gruodžio viduryje įstojo į noviciatą pas benediktinus Berone (Vokietija). O 1912 m. gruodyje tapo Šv. Juozapo vienuolyno Kamenice (dabartinė Bosnija) novicijum. 1913 m. vasaryje grafas K. Šeptyckis įšventintas į Studitų ordino vienuolius.

Unevo Lavros igumenas

Tapęs studitu K. Šeptyckis teologijos studijoms buvo išsiųstas į Kanizijaus universitetą Insbruke. 1915 m. rugpjūčio 28 dieną įšventintas į kunigus. Baigęs studijas grįžo į Galiciją, priėmė amžinuosius vienuolio įžadus.  1919 metais atvyko į  Dangun Ėmimo Lavrą Uneve, nuo 1923 metų tapo šios Lavros viršininku – igumenu. 1910 metais vienuolyne buvo tik 30 vienuolių, o ėmus vadovauti Klementijui, prieš sovietinę okupaciją 1939 metais Lavroje vienuolių skaičius išaugo iki 225.  K. Šeptyckis buvo vienu iš Metropolijos teismo narių, garsėjo kaip religinės literatūros kūrėjas. Tačiau ne visi jo darbai išaiškinti: pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, spausdinosi užsienio šalių teologiniuose rinkiniuose. Svarbiausias darbas – 1936 metais kartu su broliu parašytas „Tipikonas“ – įstatai vienuoliams studitams.

Karo ir okupacijos metai

Galiciją okupavus sovietams 1939 m. spalio 9 dieną K. Šeptyckį metropolitas Andriejus slapta įšventino Rusijos ir Sibiro egzarchu (vietoj sovietų nukankinto vyskupo Leonido Fiodorovo) ir paskyrė Rusijos ir Sibiro apaštaliniu administratoriumi. 1939–1940 m. skaudūs Šeptyckių giminei: sovietai nukankino du Klementijaus brolius ir brolio sūnų, kiti giminaičiai buvo deportuoti į Sibirą.

Nors tuo metu NKVD viešai neuždraudė UGAKB (Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios – Unitų) veiklos, tačiau keletas UGAKB dvasininkų pateko į saugumo rankas – buvo užvestos operatyvinės bylos. 1939 metais Stanislavskio (dabar Ivano Frankivsko) srityje Ukrainos NKVD užvedė operatyvinė bylą „Čiuma“, į kurią pakliuvo 20 Graikų apeigų katalikų dvasininkų ir tikinčiųjų. Lvovo srityje byloje  „Chodiaščyje“ tardyta ir nuteista per 50 asmenų. Pirminis operatyvinės veiklos planas – atitraukti UGAKB nuo Vatikano ir sukūrus savarankišką – autokefalinę bažnyčią prijungti prie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios – NKVD buvo parengtas jau 1940–1941 m. ir patvirtintas Lavrentijaus Berijos. 1941 m. sausio 11 dieną susijungimo su Maskvos patriarchatu būsimasis lyderis (vadovas) protojerėjus Gavrilas Kostelnikas pradėjo bendradarbiauti su saugumo organais (NKVD suėmė jo sūnų ir šantažu privertė jį bendradarbiauti). Saugumo nurodymu Kostelnikas parašė keletą straipsnių ir referatų.

1940–1941 metais NKVD okupuotoje Ukrainoje buvo suplanavusi išprovokuoti Bažnyčios skilimą viduje (tarp Rytų ir Vakarų apeigų katalikų), visapusiškai diskredituoti Bažnyčios vadovus faktais iš jų asmeninio gyvenimo, apkaltinti pažeidus kanonus ir piktavališkai panaudojus bažnytinį turtą, suaktyvinti bažnytinę kovą dėl unitų prijungimo prie Rusijos stačiatikių. Ukrainos SSR Aukščiausioje Taryboje kelti klausimą dėl paskyrimo atsakingų asmenų kulto reikalams prie sričių partijos komitetų ir USSR Vakarinių sričių dvasininkijai įvesti mokesčių sistemą (suderinus su vietos NKVD). Tokiomis sunkiomis sąlygomis t. K. Šeptyckis vadovavo Studitų vienuolijai, Antrojo pasaulinio karo metu teikė prieglobstį persekiojamiems žydams.

Studitų ordino archimandritas

Mirus archimandritui Andrejui, 1944 m. lapkričio 12 dieną  K. Šeptyckis buvo išrinktas  Studitų ordino archimandritu. 1944 m. gruodyje Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios atstovų delegacija, vadovaujama K. Šeptyckio, vyko į Maskvą aptarti UGAKB padėties. Ivanui Polianskiui perdavė dokumentus – metropolitų (jau mirusio Andriejaus Šeptyckio ir naujojo Josifo Slipyjaus) laiškus Stalinui, Molotovui ir Berijai. I. Polianskiui perduotame Memorandume rašyta, kad UGAKB išliktų teisės, kurias turėjo iki 1939 m. karo. Metropolitas J. Slipyjus, pajutęs, kad jo areštas – tik laiko klausimas, pasikvietė vyskupus Mikitą (Budką) ir Mikalojų (Čarneckį), archimandritą K. Šeptyckį ir tėvų redemptoristų viceprovincijolą Josifą de Vochtą, paskirdamas juos Lvovo arkivyskupijos administratoriais. 1945 m. balandžio 11 dieną  suimtas metropolitas J. Slipyjus jau  kitą dieną išvežtas į Kijevą tardyti. Iki 1945 m. balandžio 21 dienos Lvovo srityje buvo areštuoti 33 asmenys: metropolitas, du vyskupai, 20 kunigų, du dekanai, trys seminaristai ir penki pasauliečiai.

Sovietinė valdžia suformavo „Iniciatyvinę grupę“, kuri siekė UGAKB susijungimo su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Šios „laisvanoriškai“ susidariusios grupės  vadovu tapo G. Kostelnikas, kuris buvo paskirtas Lvovo arkivyskupijos administratoriumi. „Iniciatyvinės grupės“ veikla nepatenkintiems dvasininkams vadovavo archimandritas K. Šeptyckis ir  t. Ivanas Kotivas. Jie parašė laišką SSRS Liaudies komisarų tarybos viršininkui V. M. Molotovui, kitiems asmenims. Šie protesto raštai tapo svariu argumentu, liudijančiu „nepaklusnumą sovietinei valdžiai, sąmoningas pastangas jai kenkti“. Pagausėjo areštų.

KGB rankose

 Iki 1945 m. rudens K. Šeptyckis gyveno Lvove prie Šv. Juro soboro. 1946 metais K. Šeptyckis buvo priverstas sugrįžti į Unevą. Tačiau tai jo neapsaugojo. 1947 m. birželio 5 dieną K. Šeptyckis suimtas Uneve, tardytas Lvove, liepos 4 dieną nuvežtas į Kijevą ir tardytas. Apkaltintas pagal 54–1a ir 54–2  straipsnius ir nuteistas 8 metams griežto režimo auklėjamojo darbo lageryje. 1948 m. vasario 28 dieną 79-uosius metus einantis K. Šeptyckis atvežtas į griežto režimo Vladimiro centralą.

K. Šeptyckio asmens byloje Nr. 3103  yra raštas, rašytas 1950 m. vasario 25 dieną, pagal kurį nuteistasis K. Šeptyckis siunčiamas į Čeliabinsko srities Verchne Uralo kalėjimą. Išsiųsti nebesuspėjo – garbingo amžiaus kalėjime terorizuojamo dvasininko sveikata silpo ir jis 1951 m. gegužės 1 d. 21.30 val. mirė. Mirties priežastis – nusilpusi širdis. Gegužės 3 d.  3 val. nakties palaidotas Vladimiro miesto kapinėse, palaidojimo vieta nenurodyta.

Dėmesys archimandritui

2000 m. rugsėjo 13 dieną Unevo Lauros igumenas t. Benediktas (Valerijus Aleksijčiukas) Rusijos vidaus reikalų ministerijos Vladimiro srities Vidaus reikalų valdybos Informacinio centro viršininkui rašo tarpininkavimo raštą t. Teodorui Martiniukui, kad leistų pastarajam susipažinti ir studijuoti archimandrito K. Šeptyckio bylą moksliniais tikslais.  Be to, vienuoliai studitai Vladimiro kapinėse įsigijo netoli kalėjimo sienos nedidelį lopinėlį žemės, kuriame pastatė archimandritui K. Šeptyckiui paminklą – tai simbolinis Palaimintojo kapas. Paminkle įrašas ukrainiečių ir rusų kalbomis: „Palaimintasis kankinys Klementijus Šeptyckis archimandritas Dangun Ėmimo Lavros Uneve (1869–1951)“, kitoje paminklo pusėje: „Atidavęs gyvybę už krikščionių tikėjimą Vladimiro centrale“. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios Vladimire klebonas t. Sergiejus Zujevas kasmet Vėlinių dieną prieš šį paminklą aukoja šv. Mišias.

Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, 2001 m. birželio 27 dieną archimandritą K. Šeptyckį paskelbė palaimintuoju.

Vladimiro katalikų bažnyčioje kabo Palaimintojo ikona, o 2010 metų spalio 30 dieną Vladimiro miesto kapinėse atidengta paminklinė lenta.

Ukrainoje K. Šeptyckio vardas įamžinamas ikonomis, straipsniais,  leidiniais, pranešimais konferencijose ir kitomis formomis. Lvove yra privati Palaimintojo K. Šeptyckio gimnazija;  jo vardu pavadinta šventovė; Unevo vienuolyne (netoli Lvovo) 2005 m. rugpjūčio 19 dieną atidengta memorialinė lenta Dievo tarnui Andriejui ir palaimintajam K. Šeptyckiams.

 

Iš Studitų ordino istorijos

Bizantijos vienuolis šv. Teodoras Studitas (759–826 11 11) gimė kilmingoje ir pamaldžioje šeimoje. Jo motina Teoktista ir dėdė – Bizantijos abatas Platonas – garbinami kaip šventieji. Dėdės pamaldumo pavyzdys paskatino 22 metų Teodorą įstoti į vienuolyną. Kunigu jį įšventino Konstantinopolio patriarchas Tarasijus, bet dėl jo parodyto nuolankumo imperatoriaus Konstantino svetimoterystei nutraukė ryšius. 796 metais ištremtas į Tesalonikus. Su imperatoriumi ir patriarchu Tarasijum susitaikė 797 metais, kai Teodoras ir Platonas įsikūrė Studijos vienuolyne, kuris davė pradžią garsiajai Studitų regulai. Šv. Teodoras Studitas buvo aktyvus ikonoklastų (ikonų naikinimo) sąjūdžio priešininkas. Su kitais vienuoliais jis organizavo viešas procesijas, kuriose nešė draudžiamus paveikslus. 815–821 metais už savo veiklą buvo ne kartą nuplaktas, įkalintas ir ištremtas. Negalėdamas sugrįžti į Studijos vienuolyną, įsikūrė kitoje Bosforo pusėje, Prinkipe. Čia 826 metų lapkričio 11 dieną mirė.

Šv. Teodoras Studitas paliko svarbų įnašą reformuodamas vienuolinį gyvenimą. Jis ypatinga dorybe laikė meilę darbui – stropumas materialiniuose reikaluose, sakė Teodoras, liudija užsidegimą gerai atlikti dvasines pareigas. Šv. Teodoras Studitas darbą yra pavadinęs tam tikra „liturgija“, teigdamas, kad iš jo gauti turtai turėtų būti panaudojami vargšų gerovei.

2009 m. gegužės 27 dieną bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie šv. T. Studitą, jo įvestos vienuolinio gyvenimo regulos aktualumą šiandienos Bažnyčiai, jo kvietimą puoselėti Kristaus Kūno vienybę tvarkingai gyvenant ir ugdant darnius santykius šventoje Dvasioje. Šv. Teodoro studitų regula su kai kuriais pakeitimais buvo įdiegta maždaug prieš tūkstantį metų garsiajame Atoso kalne ir Kijeve.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija