2011 m. vasario 4 d.
Nr. 10
(1890)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Jono Pauliaus II paveldas: naujų kankinių pagerbimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II
prie komunistų saugumo policijos
nužudyto ir 2009 metais beatifikuoto
kunigo Ježio Popieliuškos kapo

Ekumeninis renginys Romos Koliziejuje

Artėjant popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijai, prisimenamas jo mokymas bei kitos iniciatyvos, nepraradusios aktualumo iki šios dienos. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininko, Lietuvos užsienio reikalų ministro Audriaus Ažubalio paskirtasis atstovas kovai su rasizmu, ksenofobija ir diskriminacija, žinomas italų katalikų veikėjas Masimas Introvinjė pasiūlė įvesti nuolatinę šiuolaikinių krikščionių kankinių minėjimo dieną. Sausio 25 dieną, kalbėdamas Strasbūre surengtoje Europos Tarybos konferencijoje „Dabartinis Rytų krikščionių persekiojimas: koks turi būti Europos atsakas“, jis pažymėjo, kad reikia imti pavyzdį iš Dievo tarno Jono Pauliaus II, kuris, švenčiant 2000-uosius jubiliejinius metus, organizavo XX amžiuje kankinystę už tikėjimą patyrusių krikščionių pagerbimą.

M. Introvinjė priminė, kad istorinis ekumeninio pobūdžio renginys Romos Koliziejuje įvyko 2000 metų gegužės 7 dieną. Tuomet buvo sudarytos aštuonios „stotys“, skirtos pagrindinėms mūsų laikų krikščionių kankinių kategorijoms: sovietinio totalitarizmo, komunizmo kitose šalyse, nacizmo, islamiškojo ultrafundamentalizmo, religinio nacionalizmo smurto Azijoje, gentinės ir antimisionieriškos neapykantos, agresyvaus sekuliarizmo ir organizuoto nusikalstamumo aukoms. Kreipdamasis į gausius ekumeninių pamaldų dalyvius ir svečius iš Konstantinopolio stačiatikių patriarchato, Anglikonų Bažnyčios ir kitų konfesijų atstovus popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, jog šiam tikslui į Koliziejų susirinkta neatsitiktinai: senosios Romos griuvėsiai primena pirmųjų kartų krikščionybės nešėjų kentėjimus ir Tertulijono užrašytą tiesą: sanguis martyrum semen christianorum („kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla“).

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad XX amžiuje su jo ateistinėmis ideologinėmis diktatūromis „galbūt netgi daugiau nei pirmojoje krikščionybės epochoje buvo vyrų ir moterų, paliudijusių tikėjimą herojiškais kentėjimais“. Ne tik įvairių žemynų misijų kraštuose, bet ir daugelyje senų krikščioniškų tradicijų šalių praėjusiame šimtmetyje įsiviešpatavus antikrikščioniškiems režimams, „ištikimybė Evangelijai reikalavo labai didelės kainos“. Kaip rašė popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame laiške „Tertio Millennio Adveniente“, skirtame Didžiojo jubiliejaus pasirengimui, „antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia“. Ir šis bendras katalikų, stačiatikių, anglikonų ir protestantų paveldas, šis „šventųjų kankinių ekumenizmas yra labai įtikinamas: communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą“.

Ne kerštas, bet atleidimas ir malda

Šventasis Tėvas paragino visas vietines Bažnyčias padaryti viską, kad tų dešimtmečių kankiniai nebūtų pamiršti: būtų surinkta visa dokumentacija ir amžininkų prisiminimai, kanonizacijų ir beatifikacijų bylų tyrimai. Tuo būdu jis siekia atnaujinti Visuotinės Bažnyčios martirologą, didžiausią dėmesį skiriant šventumui tų, kurie, nepaisant didžiųjų persekiojimų mūsų laikais, pilnutinai gyveno Kristaus tiesa. „Karta, kuriai ir aš priklausau, patyrė karo, koncentracijos stovyklų, persekiojimo siaubą. Mano tėvynėje (Lenkijoje) Antrojo pasaulinio karo metu kunigai ir krikščionys tikintieji buvo deportuojami į sunaikinimo lagerius, – dalinosi prisiminimais Jonas Paulius II minėtose Koliziejaus iškilmėse. – Vien tik Dachau stovykloje buvo internuota apie tris tūkstančius kunigų. Į jų auką įsijungė daug krikščionių iš kitų Europos šalių, kai kurie priklausė kitoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms.“

Pažymėjęs, kad nacių okupacijos laikotarpiu, kai mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, ir vėliau, Lenkiją valdant ateistiniam komunistų režimui, jis pats „buvo tapęs daugelio skausmingų išbandymų liudininku“, Šventasis Tėvas sakė, kad tai buvo dėkingi pavyzdžiai jo, kaip sielovadininko, formacijai. Jis kalboje ekumeniškai priminė Sankt Peterburgo (Rusija) stačiatikių metropolito Benjamino, komunistų nukankinto 1922 metais, ir vokiečių liuteronų pastoriaus Pauliaus Šneiderio, nužudyto Buchenvaldo nacių lageryje, mintis, kaip yra svarbu ištikimai kentėti dėl meilės Kristui.

Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, čia svarbu prisiminti ne tik kankinystę tų, kurie nepasidavė dvidešimtojo šimtmečio netikrų dievų kultui ir tapo komunizmo, nacizmo, valstybinės stabmeldystės ar rasizmo aukomis, bet ir socialinę kankinystę tų, kurie patyrė mirtį dėl meilės savo vargingiausiems ir silpniausiems broliams ir seserims. Jie, įskaitant organizuoto nusikaltimo aukas, atidavė savo gyvybes, „nes kaip Gerasis Ganytojas nusprendė likti su savo žmonėmis, nepaisydami visų bauginimų“. Šiems kankiniams ir liudytojams taip pat tinka Jėzaus kalno pamokslo žodžiai: „palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 11–12)

Priminęs ir moterų, praradusių gyvybes ginant savąjį orumą ir skaistumą, aukas, Šventasis Tėvas pripažino, kad dabartiniame pasaulyje daugelis Kristaus žodžius apie amžinąjį gyvenimą priima su panieka ar net iš viso atmeta, kadangi savimeilė jiems yra aukščiausias kriterijus. Tačiau tikėjimo liudytojų ištikimybė Evangelijai patvirtina, kad, nepaisant viso žmogiškojo silpnumo, galime efektyviai pasipriešinti visoms blogio jėgoms, o jų paveldas turi stiprinti naujojo tūkstantmečio krikščionis. Taip pat svarbu suprasti, kad naujųjų kankinių minėjimas nieko bendra neturi su keršto troškimu jų persekiotojams, tuo labiau kad ir patys kankiniai žudomi melsdavosi už savo budelius, pažymėjo popiežius Jonas Paulius II.

Skatina atsinaujinimą ir sąmoningumą

Baigdamas savo garsiąją kalbą Romos Koliziejuje, Šventasis Tėvas linkėjo, kad tų naujųjų kankinių minėjimas Bažnyčioje visuomet liktų gyvas. „Iš tikrųjų, tegul jis tampa vis stipresnis, kad perduodamas iš kartos į kartą, būtų gilaus krikščioniškojo atsinaujinimo žiedas, – kalbėjo Popiežius. – Tegul atminimas būna saugojamas kaip brangus turtas naujojo tūkstantmečio krikščionims ir tampa raugu, nešančiu pilnutinę bendrystę visiems Kristaus mokiniams!“

Atsižvelgiant į šiuos būsimojo palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II palinkėjimus, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovas M. Introvinjė pasiūlė, kad gegužės 7-oji kasmet būtų minima kaip naujųjų krikščionių kankinių paminėjimo diena. Jis priminė kasmet sausio pabaigoje minimą Holokausto aukų pagerbimo dieną, kuri sėkmingai padeda įveikti antisemitizmo apraiškas per įvairius  renginius, ypač mokyklose. Panašiai, žinoma, nekonkuruojant su Holokausto atminimu, galėtų būti kasmet minima ir Naujųjų kankinių pagerbimo diena, kuri būtų puiki proga atlikti kolektyvinę sąžinės sąskaitą ir paskatintų Europą dalykiškiau įvertinti bei suprasti krikščioniškų mažumų apsaugos įvairiuose pasaulio kraštuose problematiką.

„Trys ketvirtadaliai visų religinio persekiojimo atvejų pasaulyje liečia krikščionis, tačiau  mažai kas tai žino“, – pastebėjo M. Introvinjė. Vertiname, kad įvairiuose kraštuose nuo komunistų valdomos Kinijos ir Šiaurės Korėjos iki islamistinės Saudo Arabijos ir Pakistano religinio pobūdžio persekiojimą ir diskriminaciją patiria daugiau kaip 200 milijonų krikščionių. Dėl to popiežius Benediktas XVI parinko šiemetinės Pasaulinės taikos dienos (sausio 1-osios) tema pokalbį apie religijos laisvę ir apie tai kalbėjo naujametiniame susitikime su Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso nariais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija