|
KRYŽIŲ KALNAS
Dunkso kalnas įdubęs, sulinkęs, ilgametis, prislėgtas
naštos
Ne didingais jis puoštas paminklais, tiktai simboliais Kristaus
kančios:
Rymo kryžiai kryželiai mediniai, klauso vėjas graudžiausios raudos,
Girdi skundą brangiosios Tėvynės, guodžia skausmą tautos pavergtos.
Kitados Muravjovo žandarai smaugė brolius ir trėmė šeimas,
Jie norėjo palenkt caro valiai išdidžias ir garbingas tautas.
Pirmutinį kryželį čia statė Motinėlė tamsiojoj nakty:
Už sūnelį pakartą jį matė miesto aikštės pačiam vidury.
Ir sesutė už savo brolelį nešė kryžių kalnan verkdama:
Jam engėjai nukirto galvelę ir bernelį nušovė greta.
Čia senieji tėveliai raudojo, alpo sesės širdis nekalta,
Kai sukilėlius kalne laidojo nuo piktųjų žandarų slapčia.
Kilo kryžiai stati, bet palinko kaip žmonės nuo laiko naštos.
Daug, oi daug jų čia susirinko nuo viršaus iki apačios.
Kelis šimtmečius kryžiai stovėjo, padavimais garsėjo šventais,
Kas sveikatos išmelst čia atėjo, kas už atgailą melstis karštai.
Metai bėgo ir laisvė atėjo iškovojo Tėvynės vaikai,
Gijo žaizdos, darytos engėjų, užmarštin jau keliavo vargai.
Bet tos laisvės dienelės trumputės: Rytuose sudundėjo griausmai,
Ir kaip žvėrys, kad grobį pajuto, įsibrovė išalkę pulkai.
Vėlei skausmas, vėl kraujas pasruvo, vėlei trėmė šeimas nekaltas,
Ten, kur protėvių kaulai supuvo, ten, kur Sibiro žemė šalta.
Liko tėviškėj kalnas keliaująs, vėl su kryžiais šventais ant pečių:
Neša kruvinos žemės saują, neša ilgesį jie tremtinių.
Muravjovams naujiems nepatiko, kad ant kalno kaip laisvės dvasia
Šventi kryžiai Lietuvoj išliko, nes juose jų stiprybė visa.
Rovė kryžius ir žmonės dejavo, ardė kalną sopėjo širdis;
Aplink kalną sargyba žygiavo, manė kryžių daugiau nebeliks.
Medžio kryžius į laužą sumetę, jie tikėjo, kad amžiams išnyks.
Bet svarbiausia dar jie nesuprato: širdyse meilė kryžiams išliks.
Bėgo dienos ir mėnesiai slinko, laukė kryžių žemelė šventa,
Ir sargybiniai kalną paliko: džiaugės jie, kad laimėta kova.
Vieną naktį į kalną išėjo jauni žmonės su karšta malda,
O su jais maldoj susiliejus nešė kryžius visa Lietuva.
Štai į kalną su Viešpaties kryžiais nuo Varėnos, Telšių ir Šiaulių
Eina žmonės, tvirtai pasiryžę atstatyti šventovę tėvų.
Kalnas gyvas, nors toks pat sulinkęs, vėl ten tūkstančiai kryžių
naujų.
Jis Lietuvos tvirtumo paminklas, neįveikiamas priešų piktų.
Šį eilėraštį buvusiai ekskursijų vadovei Gražinai Kristinai Jakubauskaitei įteikė nežinomas autorius, kai 1989 m. gegužės 2 dieną vedė ekskursiją į Kryžių kalną. Gal laisvoje Lietuvoje atsilieps šių eilučių autorius?..
© 2011 XXI amžius
|