2011 m. vasario 18 d.
Nr. 13
(1893)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Nenugalėtosios Lietuvos kunigas

Vytautas Visockas

Kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ
Vytauto Visocko nuotrauka

Kaunas. Rotušės aikštė. Jėzuitų namai. Ilgas kelių aukštų pastatas, iš išorės gerokai aptriušęs. Kažkada čia buvo būsimųjų pedagogų bendrabutis. Beveik prieš penkiasdešimt metų čia esu sutikęs Naujuosius metus. Su grupele vilniečių liftu kylame į paskutinį aukštą, pas čia gyvenantį kunigą Joną Kastytį Matulionį SJ, švenčiantį 80-metį. Kun. J. K. Matulionis – vienas iš nenugalėtosios Lietuvos herojų, nors tokiu savęs jokiu būdu nelaiko. „Nesu vertas tokio jūsų dėmesio“, – iš netikėtumo susijaudinęs ne kartą sakė disidentas, buvęs „Kronikos“ platintojas, politinis kalinys. Prieš vykdamas į Kauną pavarčiau „Nenugalėtosios Lietuvos“ antrąjį tomą, kuriame jis minimas per 25 kartus – ir gynėjų, ir persekiotojų.

Vilnius. 1985 m. birželio 19 d. iš Smolensko lagerio po amnestijos buvo paleistas kun. Jonas Kastytis Matulionis. Laimingu sutapimu tą dieną Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo švenčiamas Stanislovo Valiukėno 50 metų kunigystės jubiliejus. Prieš pat Sumą į bažnyčią įžengė ką tik į Vilnių grįžęs labai suvargęs J. Matulionis. Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis nuo senų laikų dažnai giedodavo ir buvo visų mėgiamas. Senu įpročiu buvęs lagerininkas kun. J. Matulionis giedojo per iškilmingas šv. Mišias. Daugelis tikinčiųjų nustebo: pažįstamas balsas – kun. J. Matulionis... Bet ne... Jis kalėjime... Iš tikrųjų tai buvo jis... Kadangi kunigas yra rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, be to, straipsnis, pagal kurį jis buvo teistas, įėjo į amnestiją – jį paleido.

Po iškilmingų šv. Mišių, kai daugelis jau buvo išsiskirstę, prie altoriaus išėjo išvargęs, išsekęs, bet dvasingu veidu buvęs kalinys kun. J. Matulionis. Prisiartinęs prie altoriaus, pabučiavęs žemę ir padėkojęs Dievui už tikėjimo ir kunigystės dovanas, o žmonėms už jų maldas, pradėjo laikyti šv. Mišias. Visiems jautrus, iki ašarų išgyvendavęs kitų nelaimes, kunigas J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas... Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai... Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo – visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas. O jis ten išbuvo tik aštuonis mėnesius... Po Evangelijos kunigas pasakė vos keletą minčių, bet kiekvienas jo žodis buvo tikras, išgyventas... „Jei žmonės tikrai tikėtų ir mylėtų Dievą, nebūtų lagerių, nebūtų to siaubo, kurį aš mačiau“, – kalbėjo kun. J. Matulionis. Prisiminė kun. Alfonsą Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių ir visus, kenčiančius už tikėjimą, ragino žmones melsti jiems Dievo palaimos, stiprybės ir laisvės. Jaunimas, susirinkęs švęsti jubiliejų, su džiaugsmu sveikino grįžusį kalinį. Po šv. Mišių dar daug kas norėjo su kun. J. Matulioniu susitikti, pasikalbėti, bet kunigas žadėjo visus vėliau aplankyti, nes dabar turįs prisistatyti į miliciją ir nors kiek pailsėti. Jis kalbėjo: „Dar bus laiko, susitiksime. Noriu aplankyti seserį ir nuraminti artimuosius, jie daug prisikentėjo“.

Birželio 23 dieną, sekmadienį, kun. J. Matulionis aplankė Kybartus. Jaunimas ir suaugę sveikino grįžusį savo kunigą, o jis visiems dėkojo už maldas ir žadėjo netrukus vėl visus aplankyti. Praėjo vos savaitė, ir žinia – areštuotas kun. J. K. Matulionis.

Birželio 26 dieną, apie 12 val., kai kunigas namuose ruošėsi laikyti šv. Mišias, į į butą atėjo du nepažįstami vyrai ir užsipuolė buvusį kalinį, kodėl jis neprisiregistravęs. Kun. J. Matulionis paprašė nekviestus svečius prisistatyti. Atvykusieji parodė dokumentus – saugumiečiai. Kunigui paaiškinus, kad dokumentai tvarkomi, jau buvęs milicijoje (o visi žino, kad sovietinėje santvarkoje per dieną niekas neprisiregistravo), čekistai jam įsakė rengtis ir eiti su jais išsiaiškinti. Saugumiečiai leido šeimininkei įdėti dienai maisto, sakė, jog pirmą dieną jam valgyti niekas neduos. Buvo aišku, kad kun. J. Matulionis vėl areštuojamas. Daugelis dar vylėsi, kad tai nesusipratimas, klaida, išsiaiškins ir paleis, bet dienos bėgo, o jis sėdėjo Lukiškių kalėjime. Ir vėl su kriminalistais! Saviesiems pasakė, kad naujo teismo nebus, nes jis jau nuteistas, o už ką paleistą kunigą vėl suėmė, taip ir nepaaiškino, tik vienas iš čekistų replikavo: „Vos spėjo grįžti, ir jau suruošė naują demonstraciją!“ Nejau ir šiltas tikinčiųjų grįžusio kunigo sutikimas laikomas nusikalstama „demonstracija“?

Ar gali dar būti didesnis pasityčiojimas – leisti pajusti laisvės jausmą ir net nepailsėjusį, neatgavus jėgų, labai išsekusį, faktiškai vos gyvą grąžinti į lagerio košmarą?! („Nenugalėtoji Lietuva. Antisovietinis pogrindis. Kalba dokumentai“. 2 tomas. Sudarytojas Algimantas Liekis)

Apie šiuos ir daugelį kitų savo netrumpo gyvenimo epizodų garbusis kunigas mums papasakojo prie stalo, ant kurio pūpsojo jubiliejinis pyragas. Buvo lituanistas, baigė  Vilniaus universitetą 1955-aisiais; studijavo Konservatorijoje (dabar – Muzikos akademija), turėjo puikų balsą, net Virgilijui Noreikai galėjo būti konkurentas. Dirbo bibliotekininku, bet Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriui Tornau saugumas liepė jį atleisti. Bendravo su tada dar tik persekiojamu kunigu Vincentu Sladkevičiumi.

Daug skriaudų, neteisybės patyrė nenugalėtasis kunigas, o jis vis kartoja: „Nesu vertas jūsų dėmesio“. Tačiau Vilniaus meras Raimundas Alekna, pasirašęs Padėkos raštą, mano kitaip ir nuoširdžiai dėkoja „už šventą priedermę ir kilnią kunigystės misiją, už tautystės atspindžiuos paženklintą prasmingą gražią veiklą Vilniuje – vardan tos Lietuvos“.

Albina Šiupienienė, mūsų išvykos pas kun. J. K. Matulionį organizatorė, sako: „1994 m. kovo 5 dieną, šeštadienį, po 18 valandos Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje (Vilniuje) regėjome tikrą šventę, kuri prasidėjo kunigo malda į Šv. Kazimierą, skaitoma iš 1953 metais Sibiro lietuvių ranka parašytos maldaknygės. Paskui, padovanoję po kazimierinį eilėraštį, prabilo poetai: kun. Robertas Grigas, Marytė Kontrimaitė, Meilė Kudarauskaitė, Ramutė Skučaitė, Martynas Vainilaitis. Girdėjome deklamuojantį Vladą Bagdoną ir vargonuojantį Leopoldą Digrį“.

Širdin smigo renginio kvietėjo kun. J. K. Matulionio eilės. Kaip ir 1993 m. rugpjūtį Jo surengta dovana Šventajam Tėvui: Arkikatedroje Bazilikoje įvykusi įspūdinga religinės poezijos popietė – apgaubta rimties, susitelkimo ir pagarbos. Arba parengta Jono Pauliaus II biografija, sutilpusi mažučiukėje knygelėje. Deja, deja… Beveik niekur nebuvo anei garso!.. Tačiau kuklūs ir tylūs, kitų nepastebėti ar patys „neišsiaukštinę“ ne visada tyloje ir pasilieka. Negali būti nepastebėti! Jie gyvena. Ir dirba, kažką brangindami, kažkam atleisdami, kažką prikeldami ir pakylėdami. Toksai yra kun. J. K. Matulionis. Nedidukas, bet didis savo tiesa ir tikėjimu. Galingas dvasios tyrumu ir balso gražumu. „Kodėl viską, tarytum kokią skolą, norite atiduoti Kaziukui?“ – tąsyk pasiteiravau kunigėlį. – „Pirmiausia myliu Lietuvą. O Lietuva teturi vienintelį šventąjį…“ Toliau prisipažino per Sutvirtinimą gavęs Kazimiero vardą. Primicijų paveikslėliuose taip pat Kazimieras. Apskritai su Kaziuku diena dienon suaugęs. Nuo jaunumės. Kada, pasak kunigo, vieni audė stabams margąsias juostas, kiti, giliai kišenėje užsiuvę posmus, ilgai aptilo. Štai Simas Račiūnas net nuteistas buvo. Už antitarybinius eilėraščius! Trenkė iš konservatorijos ir J. K. Matulionį… Ne sykį kankino ir sodino, Sibiran ištrėmė. Šito kunigas nesakė: visa tai atradau „Bažnyčios kronikoje“ ir Atgimimo apyaušriu išleistoje knygoje „Nenugalėtoji Lietuva“. Ačiū Dievui, kunigėlis sugrįžo. Išties nenugalėtas. Užtat ir Lietuva Jam ne ta, kurią dažnas trokšta pasidalyti. Jam Lietuva – tik ašarų kamuoliukas.

Ir nieko gražesnio neradusi, viltingai pasveikinsiu nuostabių Atgimimo laikų Kazimierinių vedėją kunigą Joną Kastytį Matulionį jo paties žodžiais:

Ir ačiū Dievui, kad nenutautėjom…
Savajam Vilniuj esam kaip ir Tu,
Kazimierai šventasis, mes atėjom
Čionai, kad būt Tėvynėje ramu.

Kartu tiktai sveikatos ir visa ko geriausia – Tamstą labai brangindami! – iš širdies gilumos linki vilniečių sueigų bičiuliai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija