2011 m. kovo 4 d.
Nr. 17
(1897)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona

 

Šiame numeryje:

Kad paliestų Dievo
Gailestingumas...

Prastėja
demografiniai
rodikliai

Ką liudys Sudargas

Gyvenamoji
aplinka ar gamta?

„Reformos“
ir antireformos

Kas klastoja istoriją?

Žadėtų tūkstančių
taip ir nelaimėjau...

Šv. Mišios ligoniams

LSMU svečiavosi
„Marijos radijuje“

Nepamirštamas
kunigas

Popiežiaus laiškas Gavėniai

Mindaugas BUIKA

Popiežiui Benediktui XVI barstomi
pelenai Pelenų trečiadienio
ceremonijoje, ženklinančioje
Gavėnios pradžią

Krikštas yra Dievo gailestingumo raiška

Šiemetiniame savo laiške Gavėniai, prasidedančiai kovo 9 dieną celebruojamu Pelenų trečiadieniu, popiežius Benediktas XVI dar kartą aptaria „Bažnyčiai labiausiai vertingą ir svarbų liturginį laikotarpį, mus vedantį į šventąsias Velykas“, ir iškelia jo ryšį su Krikštu. Dokumente, kurio antrašte parinkti žodžiai iš šv. Pauliaus laiško kolosiečiams „Su Kristumi esat palaidoti krikšte, su Juo esate ir prisikėlę“ (plg. Kol 2, 12), primenamas Tautų apaštalo mokymas, kad bendrystė su Išganytoju pasiekiama per sielos apvalymą nuo prigimtinės nuodėmės tik per Krikšto malonę.


Šventojo Kazimiero sielos veidrodis

Kun. Vytenis Vaškelis

Bėgantys amžiai nepajėgs užmaršties dulkėmis užtemdyti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero veido – sielos veidrodžio, kuriame ryškiai atsispindėjo Viešpaties Dievo kuriančioji meilė, kaip gyvojo vandens versmė, trykštanti į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14).

Hagiografinėje šv. Kazimiero biografijoje rašoma, kad jis gimė 1458 metais spalio 3 dieną Krokuvoje, Vavelio pilyje. Jo tėvas Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos ir Lenkijos karalius, o motina austrė Elzbieta – senos ir garsios Europoje Habsburgų dinastijos atstovė. Šeimoje jis buvo trečias vaikas. Turėjo dar septynias seseris ir penkis brolius. Kazimieras su broliais nuo mažens buvo ruošiamas užimti karalių sostus, todėl juos mokė ne tik istorijos, geografijos ir tikybos, bet ir įvairių diplomatinių bei politinių gudrybių... Kazimiero mokytojai buvo to meto žinomos Europoje asmenybės – Krokuvos metraštininkas, kan. Jonas Dlugošas ir garsus lotynistas, poetas bei diplomatas italas Pilipas Kalimachas. Jaunasis karalaitis mokėjo kalbėti ir rašyti lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai.


Šventojo Kazimiero šventei

Sesuo Joana SJE

Šv. Kazimieras Dailininkė
V. S. STANČIKAITĖ. 1943 m.

Kaip kiekvienais metais, ir šiemet kovo 4 dieną švęsime mūsų tautos globėjo šventojo Kazimiero šventę.

Vilniaus Arkikatedroje, kur šiam šventajam įrengtoje koplyčioje yra sarkofagas su jo relikvijomis, ir kitose Lietuvos bažnyčiose, turinčiose šventojo Kazimiero titulą, jo garbei bus aukojamos iškilmingos šv. Mišios. Vyks renginių, kuriuose bus nušviestas kilnus ir šventas jo nueitas gyvenimo kelias. Tačiau praeis keletas dienų ir šv. Kazimieras, kaip ir kiekvienais metais, lietuvių bus pamirštas iki kitų metų kovo mėnesio. Bet ar gali miegoti ir nieko neveikti mūsų tautos sūnus, kuris kol kas yra vienintelis 1521 metais oficialiai Bažnyčios paskelbtas mūsų tautos šventasis, 1636 metais popiežiaus Urbono VIII paskelbtas Lietuvos globėjas, o 1948 metais popiežiaus Pijaus XII  paskirtas ypatingasis Lietuvos jaunimo globėjas. Deja, šiandien jau daugumai jaunų žmonių šv. Kazimiero paminėjimas siejasi tik su „Kaziuko muge“, o tikrosios šventės prasmės jie jau nebežino. Jų žvilgsnis, kuris turėtų krypti į dvasinius dalykus, tai yra į šv. Kazimiero kilnų ir dorą gyvenimo pavyzdį bei jo užtarimo galią, krypsta tik į žemiškus dalykus ir tuštybes. Bet šv. Kazimieras nemiega – jis su jauduliu seka kiekvieną įvykį, kuris vyksta mūsų tėvynėje, džiaugiasi atgauta nepriklausomybe, kiekvienu už tėvynę besimeldžiančiu žmogumi ir kiekvienu, kuris skleidžia tiesą, dorą, meilę ir gėrį. Tačiau jam kelia skausmą santuokinių neištikimybė ir suirusios šeimos, gyvų tėvų našlaičiais palikti vaikai, alkoholizmo ir narkomanijos aukos, savižudžiai, žlungantis jaunimo tikėjimas ir dora,  išvykstančių į užsienį užsidirbti tėvų palikti vaikai ir kitos negerovės. O kaip sunku visa tai matyti tam, kurį Bažnyčia paskyrė dangiškuoju tautos globėju. Ir iškyla klausimas, kodėl šventasis Kazimieras, kuris gyvendamas žemėje taip uoliai ir ištikimai rūpinasi savo tautos gerove, dabar nebeapgina jos nuo visų tų blogybių, kurios stumia tautą į pražūtį.


Svarbiausia – tiesa

Sesuo Nijolė Sadūnaitė

Šiandien retas mūsų aukojame savo jėgas ar gyvenimą tėvynei Lietuvai. Tiesa, per Vasario 16-ąją sugiedame himną, per televiziją stebime iškilmingus minėjimo renginius, kai kas netgi dalyvauja Trispalvės pakėlimo ceremonijoje ar rengiamose eisenose. Tačiau pasibaigus iškilmėms mūsų patriotizmas tarytum išnyksta. Būtent todėl įdomu kalbinti žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė Dievo garbei ir Tėvynės laisvei. Sesuo Nijolė Sadūnaitė aktyviai kovojo su sovietine valdžia net didžiausios komunizmo priespaudos laikais, buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbė ir Lietuvos Laisvės Lygos bei Lietuvos Helsinkio grupės aktyvi narė.


UŽGAVĖKIM!

Eglė VINDAŠIENĖ

Septynios mylios tilto,
gale tilto raudona gėlė pražydės,
visas svietas pralinksmės.

Pavasario pradžią švęsdavo ir apeigomis pažymėdavo visos gentys ir tautos. Priimdamos krikščionybę, jos neatsisakė senųjų ritualų ir suderino juos su krikščioniškosios Gavėnios pradžia. Nors labai skaudu, daug puikių tradicijų jau išnyko. Daug ko nepajėgsime atgaivinti, gal net ir nesuvoksime gilesnės apeigų prasmės, kurią jautė ištisos mūsų kartos. Kad į šiandieninį gyvenimą vėl sugrįžtų pamirštos senosios šventės, reikia pažadinti savyje vidinį potraukį joms ir paklausti savęs, ar man viso to reikia.


Keistos koalicijos – grėsmė valstybei

Linas ŠALNA

Daugiausia rinkėjų balsų ir mandatų per sekmadienį vykusius savivaldos rinkimus gavo Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Ji gavo 328 mandatus vietoj buvusių 302. TS-LKD derlius – 249 mandatai vietoj 354 mandatų. Taigi LSDP papildomai gavo 26 mandatus, o TS-LKD prarado 105 mandatus. Galima tvirtinti, jog LSDP mandatų prieaugis, kuris tesudaro 8 proc., iš tiesų nėra šokiruojančiai didelis. Tuo tarpu TS-LKD prarado 30 proc. mandatų, todėl rinkimus pavadinti laimėjimu gali tik tas, kuris laukė dar didesnio pralaimėjimo. Panašią tendenciją matome ir palyginę balsuotojų skaičiaus dinamiką. 2007 metais už LSDP balsavo 174289 rinkėjai, dabar – 181428 (prieaugis 4 proc.), už TS-LKD tada balsavo 237751, dabar 163042, t. y. 75 tūkst. mažiau (sumažėjimas 31 proc.).


Kas mes, lietuviai?

Saulius Stoma

Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima – tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti tarsi atsiskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.

Bet dar blogiau – savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema. Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės. Ir tai nėra vien pusamžį engtos tautos menkavertiškumo kompleksas. Klausimas daug sudėtingesnis. Aiškesni atsakymai rasis tik iš plačios diskusijos. Tačiau ją reikia bent jau pradėti. Be nuvalkiotų stereotipų ir senatviškų verkšlenimų. Antraip išsivadavę iš sovietinio mankurtizmo tyliai nugrimsime į lėkštą žmonių be tapatybės būseną.


Ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?..

Kun. Robertas Grigas

Kun. Juozo Zdebskio portretas
Eugenijos SIDARAVIČIŪTĖS nuotrauka

Krikščionybė supranta žmogų kaip Dievo paveikslą, ikoną: šios būsenos atkūrimas – mūsų egzistencijos tikslas. Mūsų žmogiškoji „medžiaga“, iš kurios tasai taurus atvaizdas turi būti kuriamas, deja, yra sužeista, deformuota. Įtampa tarp idealiojo pašaukimo, kuriam esame skirti, ir dabartinės žmogaus tikrovės sukelia prieštaras ir kančią, pažįstamas kiekvienam žemės keleiviui. Kaip galime spręsti iš artimųjų liudijimų, išlikusių dienoraščių, užrašų, visa tai išgyveno ir kunigas Juozas, kurio žūties 25-ąsias metines šiandien minime, ir daugelis tų, kuriems jis padėjo vidinėse kovose, su kuriais bendravo.


Kunigas Feliksas Ereminas ir Rachelė Regina Rozenbergaitė-Šteimanienė

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Daujėnų klebonas kun. Feliksas
Ereminas. 1948 m. rugpjūčio 15 d.

„XXI amžiuje“ (2010 rugsėjo 24. Nr. 70) paskelbtas 159 Lietuvos dvasininkų, karo metu nuo vokiečių gelbėjusių žydus, sąrašas. Sąrašas paskelbtas abėcėlės tvarka. 29 numeriu įrašyta: „Ereminas Feliksas, kunigas. Panevėžio aps. Subačius. Slėpė Reginą Rozenbergaitę“.

Daujėnų kleboną kun. Feliksą Ereminą (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27), gelbėjusį žydus kartu su kitais Lietuvos kunigais, savo straipsnyje „Atlikę pareigą artimui“ mini šviesaus atminimo Petras Katinas.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija