|
Kai valstybė duoda nepakeliamai
Saulius Pečeliūnas,
Seimo narys
Kreipiuosi į susirinkusius šioje istorinėje salėje, į laisvės šauklius ir kovotojus, į tuos, kurie jau laisvėje užaugo. Sveiki visi, kam brangi ši šventė.
Kasmet šią dieną bandome apžvelgti, kokie esame ir kokie buvome bei nuspėti, kokie norime ir galime būti rytoj. Laikas bėga, keičiasi požiūriai ir papročiai, keičiamės ir mes.
Prieš dvi dešimtis metų, kreipdamasis į savo bendražygius, nukreipdavau akis į parterį, dabar jas tenka kelti vos ne į lubas. Būtų gerai, kad bent jau Kovo 11-ąją signatarai būtų savo vietose, kaip ir tada. Nesinorėtų, kad ir valstybinis Vasario 16-osios minėjimas būtų paverstas personaliniu labdaros koncertu.
Prieš dvi dešimtis metų neklausėme, ką mums gali duoti valstybė. Žinojome: ji tai mes. Gynėme ją, aukojomės dėl jos, neskaičiuodami naudos ar garbės. Dalijomės su ja džiaugsmais, lėšomis ir vargais. Kai jai buvo sunku, buvo sunku ir mums, kai ji laimėdavo džiaugėmės, nes tai buvo mūsų pergalė. Žinojome: niekas nieko neduos. Ką sukursime, tą ir turėsime. Kokiais principais ir vertybėmis vadovausimės, taip ir gyvensime. Atrodė, kad paskui bus lengviau reikės tik išauginti vaikus dorais piliečiais.
Lengvų laikų ir lengvo gyvenimo nebūna. Gyvenimas visada yra sunkus. Ir kiekvienas laikmetis gimdo savo sunkumus ir savo iššūkius.
Šiandien dažnas nepraleidžia progos, o dažnai ir puikuojasi koneveikdamas savo valstybę ir vis piktinasi, kad ji jam ko nors neduoda, per daug duoda, duoda nepakeliamai. Patys sau įsivarėme kompleksą vis nepavydami Estijos. O reiktų įsiklausyti į tai, ką sakė mūsų ambasadorius Estijoje Juozas Bernatonis. Estija nuo Lietuvos skiriasi tik tuo, kad nieko nekompensavo nei sovietinių indėlių, nei nurėžtų pensijų dirbantiems pensininkams. Grąžino nuosavybę natūra, o ne ją kompensavo. Žiūrėjo į ateitį. Susikūrė rezervą, kuris labai padėjo juodai krizės dienai atėjus. O mes tarsi įstrigę tomis amžinomis kompensacijomis, kurios, be abejonės, išaugino didžiulę valstybės skolą. Sakau tai kaip priekaištą ir mums, Seimo nariams (dešiniesiems dar labiau negu kairiesiems), sakau tai kaip priekaištą Prezidentei ir net Konstituciniam Teismui. Kompensuojame pensijas net mirusiems pensininkams. Gal reikia kompensuoti ir už prarastą jaunystę?
Verta paklausyti ir Estijos premjero Andruso Ansipo žodžių, kaip svarbu politikui išmokti pasakyti ne. Ypač tokioje auditorijoje, kur rinkėjai choru skanduoja tik vieną klausimą: ką man duosi. Esu ne kartą piktokai kalbėjęs su rinkėjais, bet niekad nesusipykau. Tautą reikia gerbti, o ne jai pataikauti.
Po 21 metų demokratijos pamokų jau norėtųsi brandesnių santykių parlamente. Valdžios partijos neturėtų žiūrėti į opoziciją kaip į priešą, besistengiantį kenkti reformoms. Opozicijai irgi visai nenaudinga tik apgailėtinai trypti valdžią, nuolat žarstant populistinius pažadus rinkėjams. Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius yra taikliai pastebėjęs, kad tokie riksmai sugrįžta bumerangu, kai valdžios pasikeičia. Bet net būdamas opozicijos lyderiu neišmokė opozicijos atsakingai oponuoti.
Labai gerbiu Lietuvos verslininkus. Bet sakau jiems: atsisakykite pretenzijų būti oligarchais. Tos pretenzijos baigiasi jums patiems nenaudingai. Kišami pinigai, kuriamos savos abejotinos vertės žiniasklaidos imperijos, spaudžiami ministrai, o negavus savo kąsnio jie trypiami tų norinčių būti oligarchais puslapiuose. Turiu pasidžiaugti: demokratinė sistema atsilaiko, tie verslininkai skaičiuoja savo pastangų nuostolius. Politika, deja, dėl to irgi skursta. Užuot susitelkę rimtiems darbams vis valomės ir valomės. Nuo vieno skandalo iki kito. Kita vertus, skandalų nebūna tik diktatūrose.
Buvo laikmetis, kai sekėme autoritetais, buvo laikas, kai juos ignoravome. Šiandien susiduriame su piktnaudžiavimu autoritetu. Dažnai susižavime reitingais. Gerai žinoti visuomenės požiūrį į save ar valstybės institucijas, bet kai asmens reitingas tampa tam tikru meilės indeksu ir jo pradedama vaikytis bet kokia kaina tai tampa bėda. Nuo meilės iki neapykantos, kaip ir nuo piktnaudžiavimo autoritetu iki polinkio į diktatūrą tik vienas žingsnis. Blogai, kad galvų kapojimas jau tapo mūsų folkloru. Niekada gerai nedirbs net pats protingiausias ir sąžiningiausias valstybės tarnautojas, kasdien bijodamas išgirsti dažnai net nemotyvuotą Prezidentės žodį: nepasitikiu. Šitaip tik kuriame pataikūnų kastą savarankiški ir kūrybingi nebenorės imtis atsakomybės.
Rinkėjai jau keletą metų eksperimentavo savo ir valstybės ateitimi: tai pasirinkdami verslininkus, tikėdamiesi, kad jie tvarkys valstybę ūkiškai, bet pastarieji suskubdavo versti valstybę savo privačiu UAB-u. Paskui imdavo ieškoti pranašų gelbėtojų, dar vėliau keršijo politikams pririnkę artistų. Nieko nepadarysi, demokratija yra ir teisė suklysti, ir būdas klaidas ištaisyti. Džiugu, atrodo, ateina supratimas, kad politika yra sunkus ir atsakingas darbas, kuriam reikia ne tik daug žinių, orientacijos, pasiaukojimo, išmanymo bei Dievo dovanos. Ne kiekvienam norinčiam galima šį darbą patikėti, kaip nepatikime geram batsiuviui daryti nors ir paprasčiausios medicininės operacijos...
Demokratija yra ne tik valdymo, bet ir gyvenimo būdas. Tai sunku. Tai nuolatinis iššūkis, kai visas problemas turi spręsti pats ir pats už rezultatus atsakyti. Bet gera eiti tuo keliu. Esu optimistas. Manau, dar po 20 metų net Rusija nevadins mūsų limitrofais nuo imperijos atskilusiais pakraščiais. Kaip nebedrįsta vadinti Suomijos. Stiprėja mūsų demokratinė valstybė. Stiprėja jos visuomenė. Su tuo visus ir sveikinu.
© 2011 XXI amžius
|