2011 m. kovo 30 d.
Nr. 24
(1904)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Skaitykla

Atsigręžimas į praeitį

Bronislavas GENZELIS

Žmonės, dalyvavę istoriniuose įvykiuose, rašo prisiminimus. Jie taip pat yra istorijos šaltinis, nors ir parašyti jau po įvykių, žinant jų pasekmes. Tuo tarpu dienoraščių rašytojai fiksuoja, kas vyksta tuo metu (ateitis nežinoma). Jeigu rengiant spaudai dienoraštį autoriui nekyla pagunda pakoreguoti tekstą, dienoraštis tampa vertingu istorijos šaltiniu, nors jis atskleidžia vieną įvykių kamputį. Akademiko Romualdo Grigo knygoje „Dienoraščio langą pravėrus. 10 mano jaunystės metų (1956–1965)“ (Vilnius: Knygų kelias, 2011), kuriame  galime išskirti tris tarpsnius: „Balticum“ klubo įkūrimas; autoriaus veikla, baigus  studijas Maskvoje, ir sugrįžimas į Maskvą – aspirantūra, aspirantų klubo veikla.

Pirmame „Dienoraščio“ tarpsnyje fiksuojamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos studentų ir aspirantų, susibūrusių į klubą „Balticum“,  gyvenimas Maskvoje. Beje, šiam klubui akademikas ne vienerius metus vadovavo. „Dienoraštyje“ šalia to laikotarpio pastebėjimų pateikti vėlesni buvusių įvykių komentarai bei vertinimai. Kadangi pirmo tarpsnio įvykiuose teko dalyvauti (buvau „Balticum“ klubo valdybos narys), norisi  kai ką paaiškinti dėl klubo kilmės ir jo pirminės  veiklos, tačiau nesivelsiu į diskusiją dėl R. Grigo komentarų, nors kai kuriais dalykais esu kiek kitokios   nuomonės.

 „Dienoraštis“ prasideda įrašu: 1956 m. lapkričio 13 dieną, „sekmadienį, buvom pakviesti į MGU (Maskvos Lomonosovo valstybinį universitetą). Iš mūsų Timiriazevo žemės akademijos ir gretimo Žemės ūkio mechanizacijos instituto nuvykom aštuoniese. Susitikimo iniciatorius – Bronius Genzelis. Susirinkome septyniolika lietuvių. Susirinkimo atmosfera dvelkė politinio „suokalbio“ paslaptimi, pavojais ir ryžtu. Pirmiausia pasisakė čia viešėjęs estas, kurį pakvietė Bronius. Estas kalbėjo apie savo tautiečius, tautinės vienybės būtinybę. Daug dėmesio  skyrė susiklosčiusiai politinei situacijai.“ Susitikime buvo suformuluota Baltijos tautų vienybės idėja, kalbėta, kad visos trys šalys turi veikti drauge, ieškoti atramos ir kitose tautose. Šios nuostatos ir laikėsi „Balticum“  klubas.

Kodėl ši idėja subrendo Maskvos universitete? Negalėčiau  atsakyti  į šį klausimą, neapžvelgęs jame vyraujančių nuotaikų, ypač filosofijos fakultete, kurio studentų didelę dalį sudarė demobilizuoti sovietinės armijos karininkai bei kitataučiai (sakysim, mano kurse ketvirtadalis studentų buvo iš vadinamųjų liaudies demokratijos šalių bei vienas kitas Vakarų Europos komunistinių jaunimo organizacijų narys). Visus  juos, pamačius, kas yra Sovietų Sąjunga, apėmė nusivylimas. Visi studentai tada gyveno tuose pačiuose bendrabučiuose, idant jie adaptuotųsi, bet vyko atvirkštinis procesas. Visi studentai, išskyrus demobilizuotus karius ir užsieniečius, buvo baigę vidurines mokyklas aukso arba sidabro medaliais.  

Dar 1953 metais pradėjo netradiciškai  mąstyti aspirantai, vėliau tapę žinomais disidentais Aleksandras Zinovjevas, Jurijus Kariakinas (už aršią Sovietų Sąjungos politikos kritiką 1978 metais A. Zinovjevui buvo atimti visi moksliniai laipsniai, pilietybė, o jis pats išsiųstas į Vakarus;  1989 m. J. Kariakinas buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu ir pritarė Molotovo-Ribentropo pakto paskelbimu niekiniu) ir kiti vadinamieji „gnoselogai“. Tada jie buvo išprašyti iš universiteto, tačiau jų netradicinis požiūris į skelbtas dogmas veikė studentų mąstyseną, nors pati socializmo idėja nekėlė abejonių. Tik nejučiom susimąstyta: ar skelbiama teorija ir praktika atitinka vienas kitą. Mums, atvykusiems iš Baltijos kraštų, tokia nuotaika buvo visai priimtina, nors iš pradžių nesivėlėme į gilesnes diskusijas (veikė vidinė cenzūra ir savisaugos instinktas).

Mano kurso draugas Gytis Vaitkūnas, būdamas labai stropus studentas, pastebėjo nelogiškumus, klausantis VKP(b) istorijos kursą. Jis nuėjo į vadinamąją V. Lenino biblioteką, susirado „Pravdos“ laikraščio komplekte išspausdintą  VKP(b) X suvažiavime  išrinkto CK narių sąrašą ir palygino jį su tuo, kas apie daugelį CK narių pasakyta vadovėlyje – „iš anksto susimokę išdavikai“ ir paskaitos metu paklausė dėstytojo, jei jie susimokę, kodėl nepašalino V. Lenino ir Stalino iš CK – juk jų buvo dauguma. Dėstytojas pradėjo šaukti: „Iš kur filosofijos fakultete atsiranda tokie kvailiai...  Kaip atrodo motinos, gimdančios tokius nevykėlius?..“ Tai buvo 1955 metų gruodyje. Žinoma, iš egzamino Gytis buvo pavarytas. Ir jis negalėjo skolos atsikratyti iki pat SSKP XX suvažiavimo. Grėsė pašalinimas iš universiteto, bet Gytis buvo SSRS sporto meistras, SSRS Jaunių fechtavimo čempionas, o čempionais nesimėtoma. Tai Gytį ir gelbėjo.

Kai po  SSKP XX suvažiavimo į  paskaitą atėjo minėtas dėstytojas, prie jo prišoko buvęs jūreivis Žora Jermakovas (jis gavo paskyrimą į Sibiro aukštąją mokyklą ir su juo ryšiai nutrūko): „Tai kas kvailys – tu ar jis?..“ Auditorija pradėjo trypti kojomis ir skanduoti: „Lauk!..“ Ir dėstytojas buvo gėdingai  išvytas. Atrodo, jis pasitraukė ir iš Maskvos universiteto. Jį pakeitė kitas dėstytojas, o G. Vaitkūnas gavo gerą pažymį ir tapo fakulteto garsenybe.

Palaipsniui į universitetą smelkėsi demokratinės idėjos. Mes buvome geriau informuoti negu kiti, pradėjome jaustis žmonėmis.

1956 metų pavasarį studentiją sudrebino „Stromynkos streikas“. Šiais laikais atrodo – joks įvykis, kad studentai atsisako valgyti valgykloje. O tada atrodė kitaip: Stromynka, buvusios dar carinės kareivinės, kol buvo statomi nauji Maskvos universiteto rūmai, tapo studentų bendrabučiu. Joje veikė didžiulis valgyklų tinklas. Vienoje bendrabučio valgykloje studentės gavo pašvinkusios mėsos. Jos nuvyko skųstis. Gavo atsakymą: „Karo metais mes ne tą valgėme...“ Tada jos nuvyko į bendrabučio radijo mazgą ir pakvietė boikotuoti valgyklas. Ir nė vienas studentas nenuėjo į valgyklą, kol nebuvo pakeista valgyklų administracija. Paprastas įvykis? Stebino studentų solidarumas. Po Maskvą pasklido gandas – studentai maištauja. Sukluso aukščiausioji Maskvos vadovybė. Studentų reikalavimai buvo patenkinti. Tai – pirmieji studentų laimėjimai, teikę vilčių. Tuo metu prasidėjo bruzdėjimai Lenkijoje ir Vengrijoje.

Su G. Vaitkūnu gyvenome vienam kambaryje su vengru Imre Tokač, kurio vyresnysis  brolis tobulinosi Maskvos karo akademijoje. Pastarasis  draugavo su būsimu  Vengrijos sukilimo kariniu vadovu generolu Palu Moleteriu. Kai šis, regis, gegužės mėnesį atvyko į Maskvą, Imrė pakvietė mane su juo susitikti restorane „Nacional“. P. Moleteris pasakojo apie Vengrijos nuotaikas, viltis į pokyčius Sovietų Sąjungoje, domėjosi nuotaikomis Baltijos kraštuose.

Vengrai buvo įsitikinę socialistai, juos tik glumino rusų kariuomenės buvimas jų teritorijoje, besaikis Sovietų Sąjungos kišimasis į Vengrijos vidaus reikalus, savo tvarkos primetimas – ir tiek.

Prasidėjus Vengrijos įvykiams mums su G. Vaitkūnu ir estu Hariu Hansenu kilo mintis įkurti klubą „Balticum“. Taip klostėsi įvykių grandinė.  Drįstu teigti – klubo atsiradimui turėjo poveikio bręstantieji įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje bei laisvės gurkšnio pajutimas pačioje Maskvoje.

Dienoraštis gali būti naudingas istorikams, kaip vienas iš istorijos šaltinių. Jame daug autentiškos medžiagos apie studentų gyvenimą, jų nuotaikas, santykius su kitų tautų studentais. „Balticum“ klubas buvo tarsi dviejų lygmenų: vieniems labiau rūpėjo tapatybės išlaikymas, siekimas išsaugoti istorinę atmintį (mąstyta apie ateitį), kitiems – įprasta klubinė veikla (atitikmuo – aukštose mokyklos veikiantys kultūros klubai, iš dalies jis siejosi su Maskvos energetikos institutu, kur rado prieglobstį).  Šios nuotaikos jaučiasi ir R. Grigo užrašuose.

 Klubo veikloje dalyvavo keli  šimtai studentų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kuluaruose diskutuota ir apie Pabaltijo Socialistinių Respublikų Federacijos, Jugoslavijos pavyzdžiu, įkūrimą. Negaliu nusakyti visų ar bent daugelio studentų motyvų, dėl kurių jie lankėsi klube,  bet kad taip, kaip mes, mąstančių buvo ir daugiau – akivaizdu. Dėl  vidinės cenzūros vengta apie tuos dalykus diskutuoti viešoje erdvėje, svarstyta daugiau siauruose draugų būreliuose.

Skirtingai susiklostė  ir klubo narių likimai. Lietuviai ir estai, atvykę į tėvynę, toliau nepalaikė organizacinių ryšių, niekas neįkliuvo į KGB mėsmalę, nors ne vienas po kelių dešimtmečių įsijungė į savo šalių Atgimimą. Kiek kitaip klostėsi latvių likimas. Kai kurie pateko į KGB akiratį, buvo ilgai įkalinti (tarp jų R. Grigą „Balticum“ valdybos  pirmininko poste  pakeitęs pradėjęs garsėti poetas  Knutas Skujeniekas, kurį vėliau lageryje likimas suvedė su mūsų disidentu Stasiu Stunguriu). Dabar K. Skujeniekas Latvijoje laikomas Tautos sąžine. Beje, Latvijoje buvę „Balticum“  veteranai turi savo klubą.

R. Grigas sukosi tuometinių įvykių sūkuryje. Su klubiečiais susitikinėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukščiausi pareigūnai. Be abejo, jis neišvengė ir saugumiečių dėmesio, susilaukdavo ir vieno kito užsienio žurnalisto dėmesio. Iš dienoraščio ryškėja Kazio Preikšo, Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Motiejaus Šumausko kiek skirtingi požiūriai į lietuvių studentų veiklą Maskvoje. Dienoraštyje nemažai informacijos apie Rimvydą Šilbajorį. 

 R. Grigas bendravo su vidurinės grandies kompartijos funkcionieriais gamybinės praktikos metu. Baigęs akademiją ir padirbęs Lietuvoje jis grįžo į   Maskvą ir įstojo į aspirantūrą.  Ir vėl jis aktyvioje veikloje, kuri fiksuojama dienoraštyje. Jo įžvalgos  ypač vertingos, nes jose pažvelgta kiek kitu kampu, negu dabar mūsuose įprasta vertinti praeitį. Tas ypač ryšku įvairių autorių išleistuose memuaruose: vieni – „dirbo Lietuvai“, kiti buvo varyte įvaryti į komunistų partijos gretas ir esą ja visada šlykštėjosi, treti kūrė šviesią komunizmo ateitį. R. Grigas nepritampa nei prie vienų, nei prie kitų. Pasak jo, toje partijoje būta įvairiausių asmenybių, niekas į ją nevarė – patys dėl įvairų motyvų stojo. Dažnas dirbo savo darbą, nesusimąstydamas, kad gali būti kitaip, nedeklaravo nei savo komunistinių įsitikinimų, nei jiems oponavo – jautėsi savo krašto žmogum ir tiek. Manyčiau, tokių buvo dauguma, nes kitaip nebūtų prasidėjęs partijos virsmas.

Kyla klausimas dėl dienoraščio patikimumo. Manyčiau, ten, kur autorius užrašo savo pastebėjimus, kurių liudininkas jis pats buvo, faktai yra pakankamai patikimi. Kitas dalykas, kai užrašyta iš nuogirdų. Čia pasitaiko apmaudžių nesusipratimų, pavyzdžiui, pasakojime apie vengrų patriotus.

Nežinau motyvų, kodėl pasirodė nekorektiškas įrašas apie vengrų sukilėlius. Dienoraštis – ne mokslinis darbas. Jame užrašyti subjektyvūs pamąstymai, pastebėjimai. Šiandien aišku, jeigu R. Grigo užrašai būtų patekę saugumiečių rankas, daug kas iš „balticumiečių“ būtų turėję rimtų problemų. Gal atsiribojimas nuo vengrų – taip suprastas  saugiklis, nes kagėbistams nesunku būtų nustatyti, kas bendravo su būsimu Vengrijos sukilimo lyderiu ir jo aplinkos žmonėmis. 

Dienoraštyje nemažai pamąstymų apie galimus KGB infiltratus į klubą ir jų veiklą. Kad taip būti galėjo, man nekelia abejonių. Tik kitas klausimas: kaip tai įrodyti?  Atsakas būtų labai įdomus. Juk „Balticum“ klube pradėjo reikštis keli būsimi Lietuvos akademikai, Nepriklausomybės akto signatarai, keli Pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministrai, jau nekalbant apie tai, kad čia savo kelią pradėjo žymūs Latvijos disidentai, kad klube brendo bendro veikimo idėja, kuri išryškėjo 1988–1990 metais. Todėl nenuostabu, kad „balticumiečių“ rastumėme ir „Baltijos kelyje“. Bet jeigu yra tokia medžiaga, ji kruopščiai saugoma Rusijos saugumiečių archyvuose. Tik abejočiau, ar kagėbistai visa tai, kas brendo, suvokė, nes nei Lietuvoje, nei Estijoje nepastebėta, kad būtų sekami buvę „balticumiečiai“.

Taip, KGB alsavimas jautėsi. Ar jie turėjo klube savo agentūrą, nežinau, bet kad domėjosi – faktas. Tai paskatino mane kuriam laikui apleisti Maskvą, nes keli bičiuliai (ir rusai) pasakė, kad jų klausinėjo apie mane (jų niekas neverbavo ir nesiūlė sekti, o tik klausinėjo). Klausimai lietė mano ir kelių kitų kurso draugų santykius su lenkais ir vengrais. Klausė ir ką jie žino apie „Balticum“.

R. Grigo užrašai byloja, kad Maskvoje virė nepasitenkinimas esama padėtimi, kad nepavyko ruošti imperijai ištikimus kadrų. Imperijos staiga nežūsta, jei neklibinami jos pamatai ir jei šis vyksmas nėra užkrečiantis.  

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija