|
Turkiško kebabo skonis
Gintaras Visockas
Vilniaus senamiestyje gausu užeigų, kur galima paskanauti turkiškų kebabų. Ir tokių kavinių Lietuvos sostinėje tikrai ne viena dešimtis. Sykį ir aš pravėriau senamiestyje veikiančios kebabinės duris knietėjo savo kailiu patirti, ką gi ten nepaprasto išvysiu, kaip būsiu aptarnautas, kokią muziką grojant išgirsiu... Beje, kebabinės duris pravėriau būtent po to, kai spaudoje pasirodė pranešimų apie Turkijos ir Vokietijos nesutarimus. Kai į Vokietiją atvykę aukšto rango Turkijos pareigūnai, susitikę su čia gyvenančia gausia tautiečių diaspora, drįso nurodinėti, kaip jiems gyventi. Esą turkų emigrantams būtina išmokti vokiečių kalbą, bet tuo pačiu būtina išlikti ir tikrais turkais. Kitaip tariant, nenutautėti. Toks viešas Turkijos diplomatų pareiškimas viešint Vokietijoje sukėlė vokiečių nepasitenkinimą. Aukšto rango vokiečių politikai ir diplomatai pareiškė, kad turkai privalo ne tik išmokti vokiečių kalbą, bet ir įsilieti į vokiškąją kultūrą. Taigi tąsyk tarp vokiečių ir turkų kilo tikras žodinis karas, kurį, be kita ko, dar pakurstė Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy.
Žodinius nesutarimus Prancūzijos lyderis paaštrino nemandagiai žiaumodamas kramtomąją gumą. Turkiškoje žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kaip aukšto rango Turkijos veikėjus priimdamas ponas N. Sarkozy leido sau kramtyti kramtomąją gumą. Tie patys turkiški leidiniai netrukus pasidžiaugė aprašydami, kaip Turkijos diplomatai, Ankaroje ar Stambule priėmę svečius iš Paryžiaus, irgi sutartinai demonstratyviai kramtė kramtomąją gumą. Žodžiu, tuo pačiu atkeršijo pasipūtėliams prancūzams.
Turiu pripažinti: kebabas buvo skanus. Ir kainos nesikandžiojo. Tačiau labiausiai mane nustebino tradiciškus turkiškus patiekalus kepančio turko mandagumas, paslaugumas, netgi nuolankumas. Padavėjas lietuviškai kalbėjo beveik be jokio akcento. Jis ne tik puikiausiai suprato, ką jam sakau, bet ir atsakydavo lietuviškai. Laisvai lietuviškai kalbėjo ir kitas turkas, dirbęs prie prekystalio. O ir kebabinės aplinka buvo verta pagarbos: visos sienos nukabinėtos Turkijos vaizdais. Ne Lietuvos, ne Vilniaus vaizdais. Ant sienų kabojo garsiųjų Turkijos kurortų ir Stambulo, Ankaros gatvių vaizdai. Stovuose ant staliukų stovėjo nedidelės Turkijos vėliavėlės. Muzika taip pat turkiška. Žodžiu, kebabo kepėjas buvo mandagus, paslaugus, kalbėjo lietuviškai, tačiau išliko turku. Jis stengėsi mane sudominti būtent savo turkiškumu, o ne pataikaudamas lietuviškam skoniui. Gal man ir būtų buvę malonu turkiškoje kebabinėje išvysti Vilniaus senamiesčio vaizdus, tačiau turkas elgėsi taip, kaip jam liepė jo prigimtis. Jis elgėsi turkiškai. Ir čia nieko keisto ar smerktino.
Valgydamas turkišką kebabą ir susimąsčiau: o juk tame vokiškame ir turkiškame konflikte teisios abi pusės. Turkija nori išsaugoti savo gausią diasporą. Vokietija nori, kad jos žemėje gyventų tik vokišką dvasią priimti linkę emigrantai. Bet šie abu norai ne taip lengvai suderinami. Analizuojant tarp Berlyno ir Ankaros kilusias trintis galima net taip pasakyti: neteisingai elgiamės mes, lietuviai, nes visur ir visada linkę nusileisti kitataučiams. Štai Kovo 11-ąją centrinėmis Vilniaus gatvėmis žygiavo gausus jaunų žmonių būrys, skanduodami šūkį Lietuva lietuviams. Jaunuoliai ir jaunuolės elgėsi užtektinai korektiškai, mandagiai, tarp jų neštų plakatų nebuvo nei svastikų, nei hitlerių.
Ir vis tiek ši eisena daug kam užkliuvo. Apmaudžiausia, kad pirmiausiai pasipiktinome mes, lietuviai. Jei šią eiseną būtų pasmerkę Lietuvoje gyvenantys rusai, lenkai, armėnai, baltarusiai, dar suprasčiau. Dabar gi mes patys entuziastingai puolame smerkti savus, kurie, beje, neištarė nieko akivaizdžiai blogo. Tiesiog kitą sykį tokiose eisenose dalyvausiantiems vaikinams ir merginoms patarčiau sąvoką Lietuva lietuviams papildyti žodeliu pirmiausiai ir tada šūkis tikrai būtų be priekaištų. Kas galėtų smerkti tokią nuostatą? Vokiečiai, siekiantys germanizuoti turkų emigrantus? O gal turkai, nenorintys nieko girdėti apie tokią tautinę mažumą kaip kurdai? O gal lenkai, siekiantys bet kokia kaina polonizuoti Punsko ir Seinų lietuvius?
Niekaip nesuprantu, kodėl mes, negausi tauta, norime visur ir visada būti šventesni už Popiežių? Štai parlamentaras Gintaras Songaila kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl viešų raginimų smurtu pažeisti LR suverenitetą ir kurstymų prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokias žmonių grupes. Omenyje parlamentaras turėjo videoklipus, kurie platinami per Lenkijos Respublikos buvusio Kresų instituto vis dar veikiančią internetinę svetainę. Pasak Seimo nario, didelė dalis klipų yra akivaizdžiai šovinistinio, agresyvaus revanšistinio ir net ekspansinio pobūdžio. Daugelio videoklipų turinys siejamas su teritorinėmis pretenzijomis į vadinamuosius prieškarinės Lenkijos rytinius pakraščius. Žodžiu, tie klipai akivaizdžiai byloja, jog Lenkijoje esama lenkų, kurie norėtų, jog Lvovas, Gardinas ir Vilnius vėl priklausytų Lenkijos imperijai. Seimo narys įsitikinęs, jog videoklipų autoriai kėsinasi į dabartinės Lietuvos, Gudijos, Ukrainos, Čekijos, Slovakijos, net kai kuriais atvejais į Rusijos ir Vokietijos teritorijas. Šiems tikslams pasiekti lenkai žada panaudoti kaimyninių šalių piliečius, kuriems išdalinta vadinamoji lenko korta.
Džiugu, kad Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal parlamentaro G. Songailos pareiškimą. Tačiau kur oficialiosios Varšuvos pozicija šiuo klausimu? Kodėl šių teritorinių pretenzijų nepasmerkia dabartinis Lenkijos premjeras ir dabartinis Lenkijos prezidentas? Kodėl šiandieninė Lenkijos valdžia nepasmerkia ir Lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio destrukcijos? Juk kadaise Katalikų Bažnyčios popiežius lenkas Jonas Paulius II aiškiai išbarė tautiečius, kurie Vilniaus krašte bandė kurti autonomijas, nepavaldžias arba beveik nepavaldžias Lietuvai? Šiuo klausimu buvo griežtas ir tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Valensa. Jis irgi viešai pasmerkė lenkus, kurie Vilniaus krašte planavo įsteigti neaiškius politinius darinius, priešgyniaujančius oficialiojo Vilniaus pozicijai. Tačiau bėgant metams oficialioji Varšuva vis rečiau pasmerkia Lietuvoje gyvenančius lenkus dėl akivaizdžiai nepagrįstų išsišokimų. Šia tema negirdėti ir Lenkijos intelektualų, politologų, žurnalistų pareiškimų: Vilnius yra Lietuvos sostinė, ir Lietuvoje gyvenantiems lenkams būtina derintis prie lietuviškos tvarkos.
Tuo tarpu mes, vos tik kas iš mūsiškių sušunka Lietuva lietuviams, tuoj pat puolame smerkti šiuos žodžius ištarusius tautiečius. Barti pradedame net niekieno neraginami, neverčiami. Mes tarsi manome: jei susiklosčius dviprasmiškoms situacijoms, pasmerksime savus, tai ir kiti pradės mus labiau gerbti bei mylėti. Nieko panašaus. Kvailas toks įsitikinimas. Po entuziastingų savikritiškumo proveržių tik dar daugiau sulaukiame nepamatuoto spaudimo ir neteisingų priekaištų. Nejaugi neaišku, kad kaimyninės tautos mūsų korektiškumą bei toleranciją suvokia tik kaip bailumą, atsitraukimą?
Neseniai lietuviškoje spaudoje pasirodė Anatolijaus Lapinsko publikacija Antilietuviškos lenkų propagandos teatras Vilniuje, kurioje, beje, analizuojamos žinios, kaip iš tiesų tautinė lenkų mažuma gyvena Čekijoje. Pasak Lenkų rinkimų akcijos vadovo V. Tomaševskio, Čekijoje sudarytos itin palankios sąlygos puoselėti lenkiškumą. Kur kas geresnės nei Lietuvoje. Delfi.lt pasirodžiusiame straipsnyje A. Lapinskas įrodinėja, kad niekur kitur pasaulyje tautinė lenkų mažuma neturi tokių gyvenimo sąlygų kaip Lietuvoje. O samprotavimai apie lenkiškumui palankią Čekiją tėra mitas. Publikacijos autoriaus teigimu, Čekijoje gyvenantys lenkai specialiai nedemonstruoja savo tautybės, nes bijo čekų priešiškumo. Žodžiu, Čekijoje didėja neapykanta lenkams, ir lenkai, nenorėdami nemalonumų, nebenori išsiskirti iš čekų.
Pastarosiomis dienomis dienraštyje Respublika perskaičiau dėmesio vertą filosofo Arvydo Juozaičio rašinį Lietuvos Prezidentas lemties ženklas. Ne su visomis autoriaus mintimis norėčiau sutikti. Pavyzdžiui, A. Juozaitis negaili pagyrimų buvusiam Lietuvos prezidentui Algirdui Brazauskui ir peikia dešiniuosius, norėjusius surengti net Kauno savanorių maištą bei į Prezidento postą pasodinti neva diktatoriškų užmačių turintį prof. Vytautą Landsbergį. Tačiau šį jau beveik dvidešimt metų trunkantį ginčą palikime dabar nuošalyje. Labiausiai įsiminė tai, kad filosofas A. Juozaitis ieško taisyklių, kuriomis remdamiesi lietuviai neva renka prezidentus.
Publikacijos autoriaus išvados bent jau man pasirodė netikėtos. Taigi visi mūsų prezidentai privalo būti susiję su... svetimomis idėjomis. Štai A. Brazauskas tarsi atstovavo sovietinei idėjai. Ši nuostata ilgainiui sunyko, nes negalėjo nesunykti. Bet jį pakeitęs Valdas Adamkus irgi nekūrė lietuviškos idėjos jis reprezentavo lietuvio sąmonėje gajų Amerikos mitą, esą vieną gražią dieną ateis amerikonas ir mus visus išvaduos bei padarys laimingais. Praėjus kelioms kadencijoms šis mitas tautai nusibodo, ir į prezidento krėslą atsisėdo Dalia Grybauskaitė, iškėlusi Europos mitą. Būtent: dabartinė prezidentė D. Grybauskaitė buvo išrinkta dar ir dėl to, kad ji kūrė populiarėti pradėjusį Europos mitą. Lietuviams įspūdį padarė aplinkybė, kad ši lietuvaitė nuo pat 2004-ųjų metų sėkmingai tvarkė Europos Sąjungos pinigus. Šis faktas mums, lietuviams, pasak A. Juozaičio, buvo tarsi lietuviškosios kokybės ženklas. Suprask, jei sugebėjo deramai valdyti piniginius ES srautus, sugebės praturtinti ir Lietuvą. Tačiau D. Grybauskaitė irgi atstovauja ne lietuviškam mitui ji kuria Europos, bet ne Lietuvos viziją.
Filosofo A. Juozaičios prognozės, koks bus D. Grybauskaitę pakeisiantis prezidentas, nėra optimistiškos. Pasak A. Juozaičio, visi lietuviai, kurie nori atsisėsti į Lietuvos Prezidento krėslą, privalo būti susitepę svetimųjų mitais ir vizijomis. Lietuviškasis mitas lietuviams bent iki šiol buvo nereikalingas.
Nebent Lietuvą užlietų masinė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių. Tokiu atveju galbūt lietuviai išsirinktų prezidentu būtent tą, kuriam rūpėtų išskirtinai lietuviškoji vizija apsaugoti lietuvius nuo ištirpimo kitų tautų jūroje.
* * *
Dabar vis dažniau užsuku papietauti į tą kebabinę senamiestyje. Ir visuomet pavyzdžiai žvelgiu į turkus kepėjus. Ar jiems aktualios tokios bėdos kaip mums, lietuviams? Kad ir kur gyventų tas lietuviškai kalbantis turkas, jis visur išliks turkas, ištikimas savo Turkijai. Ir jo vaikai išliks turkais. Ir anūkai nenutautės. Be to, turkai niekad nesiduos niekieno skriaudžiami nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių, nei amerikiečių, nes jie puoselėja savąjį, turkišką, mitą.
Mums, lietuviams, nederėtų smerkti turkų, atsisakančių tapti vokiečiais mums derėtų mokytis iš jų atsparumo svetimosioms įtakoms ir imti pavyzdį iš visų tautų, atsparių asimiliacijai.
© 2011 XXI amžius
|