Kultūros zona

Pokalbių niša

Mokytojas, rašantis knygas

Panevėžio K. Paltaroko gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas Autoriaus nuotrauka

Panevėžio J. Masiulio knygyne „Pegasas“ pristatyta Kazimiero Paltaroko gimnazijos istorijos mokytojo eksperto Juozo Brazausko knyga „Vaikams apie Lietuvos valdovus“. Su pedagogu, daugiau kaip 30 leidinių – mokyklinių vadovėlių, vaizdo priemonių, brošiūrų – autoriumi Juozu BRAZAUSKU kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Kaip kilo mintis parašyti knygą „Vaikams apie Lietuvos valdovus“?

Pastaruoju metu Lietuva blaškosi tarp kosmopolitizmo ir savotiško tautiškumo, kurį kai kas dar laiko nacionalizmu. Mūsų šaliai įstojus į Europos Sąjungą pasijuto, kad tautinis identitetas gana sparčiai nyksta iš atminties. Todėl prieš ketvertą metų kilo man mintis surinkti enciklopedinio pobūdžio tekstą vaikams apie Lietuvos valdovus, tačiau dėl lėšų stokos jis ilgokai neišvydo dienos šviesos. Taip sulaukiau gražaus jubiliejaus – Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių. Knyga kaip tik skirta jubiliejui. Tai jau ketvirtoji serijos „Smalsučio enciklopedija“ knyga, išleista „Šviesos“ leidykloje.

Tai maždaug vienerių metų darbas (knygos gale yra pateiktas naudotos literatūros sąrašas). Tai, ką mokslininkai sugebėjo geriausia prieš ketvertą metų parašyti, man reikėjo vaikams suprantama, trumpa ir aiškia kalba išdėstyti. Renkant tekstus talkino žmona – anglų kalbos mokytoja. Ši knyga vainikavo ir mano kūrybinės veiklos 20-metį.

Esate ir knygos „Užrašai. J. E. Juozas Preikšas“ autorius. Kaip gimė ši knyga?

Artėjo vyskupo emerito 80-metis. Ką galėjo padovanoti Panevėžys garbingam dvasininkui? Sulaukęs 75-erių pagal kanonų teisę J. Preikšas atsisakė vyskupavimo ir išvyko gyventi į Kauną. Kadaise buvo išleisti vyskupo Kazimiero Paltaroko laiškai, pamokslai, sveikinimai, todėl pagalvojau, kad gražu būtų išleisti ir J. Preikšo pamokslų ir sveikinimų rinkinį. Juk vyskupo ištartas žodis yra labai prasmingas. Kai pasiūliau idėją ganytojui, jis labai nustebo: nejaugi yra tiek nusipelnęs, kad apie jį būtų knyga? Galvojom, kaip turėtų ji atrodyti. Kai surinkau iš vyskupo emerito visus lapelius, atrodė, teksto nemažai, bet iškilo problema, kaip jo biografiją parašyti. Pasiūliau dr. Aldonai Vasiliauskienei prisidėti prie knygos išleidimo. Ji sutiko parašyti ganytojo biografiją. Taip gavosi solidi, graži knyga J. Preikšo jubiliejui. Panevėžys tinkamai pagerbė jį, įteikė gražią dvasinę dovaną. Vyskupas man pasakė: „Kaip ir giminaitis netikėtai tapai“.

Džiaugiuosi, kad tapau ganytojo K. Preikšo širdies draugu. Jo dekretu 1991 metų rugsėjo mėnesį buvo įkurta katalikiška jaunimo mokymo įstaiga (dabar K. Paltaroko gimnazija). Dar vyskupas K. Paltarokas čia vylėsi įkurti mažąją kunigų seminariją, bet sovietmetis sujaukė jo vizijas.

Jūs parašėte ir knygą apie prieškaryje gyvenusią talentingą tragiško likimo dailininkę Marcę Katiliūtę.

Mokantis Kėdainių pirmojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Muzikevičienė mums aiškino apie prieškario Lietuvą, apie nepriklausomos Lietuvos kultūros, meno pasiekimus ir nevengė pasakyti, kas buvo ne taip gerai, kas buvo dramatiška, tragiška. Tarp tragiško likimo asmenybių buvo jauna dailininkė Marcė Katiliūtė, draugavusi su poete S. Nėrimi. Poetė apie tragišką jos likimą yra parašiusi poemą „Dailininkės tragedija“.

Studijuodamas Vilniaus universitete pamačiau 1963 metais išleistą labai kuklią Akvilės Mikėnaitės monografiją apie M. Katiliūtę – tuo metu nebuvo galima viską pasakyti. Man pavyko rasti gyvus jos tėvo antros santuokos vaikus – brolį ir seserį (dabar abu jau mirę). Jie man leido Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje pasinaudoti rankraštynu. Be jų sutikimo praktiškai niekas negalėjo prieiti prie tų dokumentų. Tas rankraštynas dar ne visai buvo sutvarkytas, bet bandžiau sulipdyti vaizdą ir per jos gyvenimą ir kūrybą naujai pažvelgti į dailininkės likimą. Kas nulėmė 25 metų talentingos dailininkės tragišką likimą? Čia pasiūlau kelias versijas. Pirmiausia, man atrodo, kad prieškario Lietuvoje moteris buvo nepakankamai vertinama ir kuriančiai moteriai buvo labai sudėtinga prasibrauti tarp vyrų, sulaukti pripažinimo. Antra, buvo pasaulinė ekonominė krizė. Tokiomis sąlygomis mergaitė negalėjo gauti paramos, negalėjo sau sukurti materialinio pagrindo. Kai kas aiškina, kad viena iš priežasčių galėjo būti nelaiminga jos meilė. Yra daug versijų. Todėl knygoje cituoju daug jos dienoraščio puslapių, bandau atkurti vaizdus. Ši knyga atsirado iš didelės meilės, pagarbos, iš savotiško noro parodyti, kad ir dabar, laisvos Lietuvos sąlygomis, auginame nemažą ir gabią Lietuvos kartą, ir tragiška lemtis gali ištikti ne vieną. Mes turime ne vieną gabų menininką, per anksti išėjusį iš šio pasaulio. Priežastys gali būti analogiškos. Tai yra ir savotiškas perspėjimas, kaip reikia branginti, sudaryti sąlygas, kad tie menininkai, mokslininkai galėtų pilnaverčiai atsiskleisti tautos labui.

Esate istorikas, tad kaip įsižiebė kibirkštėlė rašyti?

Mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiusi mokytoja Danutė Muzikevičienė visada skatino kuriančius ir rašančius, dažnai per pamoką prieš klasę liepdavo perskaityti geriausius rašinius. Dažniausiai tuos rašinius skaitydavo mergaitės, bet sykį ji pasiūlė paklausyti mano rašinio (neprisimenu, kokia tema rašiau). Taip mokykliniame suole įsižiebė kūrybinė kibirkštėlė. Mokytoja sakė, kad galėčiau būti lietuvių kalbos mokytojas, bet aš nedrąsiai tą mintį puoselėjau. Baigdamas mokyklą sugalvojau, kad galiu tapti žurnalistu. Tačiau stojant į šią specialybę reikėjo turėti darbo stažo, tad pasirinkau istoriją. Trečiame kurse dar norėjau grįžti į žurnalistiką, bet persilaužiau ir 1976 metais baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete.

Universiteto dėstytojai buvo tautiškai, pilietiškai nusiteikę, nežlugdė individualybių. Baigdamas istorijos studijas dalyvavau Studentų mokslinės draugijos veikloje, ten mano darbas buvo gana gerai įvertintas, netgi išsiųstas į sąjunginę mokslinių darbų apžiūrą. Dirbdamas Svėdasų (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje sužinojau, kad gavau net apdovanojimą.

Drąsino mane imtis mokslinio darbo, bet pedagoginis darbas mane taip įtraukė, kad net šiandien, atidirbęs daugiau nei 30 metų, negaliu iš jo ištrūkti.

Ar pedagoginis darbas neužgožia kūrybinių minčių?

Šiuo metu dar trys darbai laukia finansavimo. Istorinė apybraiža „Kančių keliai“ pasakoja apie tragišką Rytų Prūsijoje gyvenusią kartą, jos papročius, žmonių tragiškus likimus.

Antras darbas – tai Marcės Katiliūtės 100-mečiui skirta istorinė apybraižą apie jos gyvenimą „Trumpas žydėjimas“. Tai bus moksleiviams skirtas populiarus leidinukas. Kitąmet man sukanka 60 metų. Turiu surinkęs savo naujausių straipsnių (pradedant nuo 1990-ųjų) rinkinį – tai, ką per paskutiniuosius 20 kūrybinės veiklos metų sugebėjau aiškiai ir taupiai pasakyti popieriaus lape. Sąlyginis jo pavadinimas „Užrašyta trumpai“ arba „Išliks tai, kas užrašyta“. Kompiuteryje jau surinktas darbas. Be to, esu įtrauktas į istorikų ekspertų grupę, rengiančią kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo Palaimintuoju bylą. Padėjęs ranką ant Šventojo Rašto prisiekiau, kad dirbsiu kaip pridera. Tai savotiškas mano darbo ir mano gimnazijos pripažinimas.

Panevėžys

© 2011 „XXI amžius“