2011 m. balandžio 6 d.
Nr. 26
(1906)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Europos vyskupų konferencijų tarybai – 40

Mindaugas BUIKA

CCEE pirmininkas Estergomo ir Budapešto
arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas

CCEE vicepirmininkas Zagrebo
arkivyskupas kardinolas
Josipas Bozaničius

CCEE vicepirmininkas Bordo
arkivyskupas kardinolas Pjeras Rikaras

Ganytojų kolegialumo raiška

Pagrindinės tarptautinės Katalikų Bažnyčios Europoje struktūros – Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) – įkūrimo 40-mečio proga jos vadovai pasiuntė laišką kontinento ganytojams, kuriame apžvelgė šios institucijos istorijos bruožus ir dabartinės veiklos aktualijas. CCEE pirmininko Estergomo ir Budapešto arkivyskupo kardinolo Peterio Erdo, vicepirmininko Zagrebo (Kroatija) arkivyskupo kardinolo Josipo Bozaničiaus ir vicepirmininko Bordo (Prancūzija) arkivyskupo kardinolo Pjero Rikaro pasirašytame dokumente primenama, kad CCEE statutas buvo priimtas Romoje 1971 metų kovo 23–24 dienomis vykusiame vyskupų susitikime, kuriame tuomet buvo atstovaujama Europos septyniolikai nacionalinių episkopatų. Statuto nuostatas „ad experimentum“ tuoj pat patvirtino Šventojo Sosto Vyskupų kongregacija. (1995 metais buvo patvirtintas naujas dabar galiojantis CCFF statutas.)

CCEE buvo sukurta atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo mokymą, skatinant Europos vyskupų kolegialumą ir bendrystę su Romos vyskupu, siekiant, kad nuolat ir laisvai būtų aptariami žemyno bažnytinio gyvenimo klausimai. Pažymėtina, kad iš pat pradžių naujojoje struktūroje buvo siekta apimti visos Europos bažnytinę hierarchiją, o ne vien tik tų šalių, kurios priklauso Europos Sąjungai. (Pastarojoje veikia kita institucija – Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Šiuo metu  Europos vyskupų konferencijų tarybai priklauso 33 nacionalinių episkopatų pirmininkai ir vyskupai iš keturių šalių (Liuksemburgo, Monako, Kipro ir Moldovos), kuriose nėra vietinių vyskupų konferencijų, nes ten veikia tik po vieną katalikų vyskupiją.

Laiške pastebima, kad CCEE veiklos tobulinimui ir vystymui didelės reikšmės turėjo 1991 ir 1999 metais sušauktos Europos temai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos. „Mūsų pastangos sukurti (vyskupų) draugystės ir solidarumo saitus dabar yra dar aktualesnės, nes pats gyvenimas visais aspektais tampa vis labiau susietas, – rašoma dokumente. – Bažnyčia savosios katalikiškumo (visuotinumo) prigimties liudijimu jaučiasi pašaukta atstovauti ir nešti Kristaus šviesą globalizuotam pasauliui“. Šios misijos įgyvendinimui ir tarnauja CCEE priklausančių vyskupų konferencijų pirmininkų kasmetiniai susitikimai (plenarinės asamblėjos), kuriuose „tikėjimo šviesoje aptariamos bendrų interesų problemos“, esant reikalui konsultuojantis su Romos Kurijos dikasterijomis.

Einant didžiojo CCEE rėmėjo garbingojo Dievo tarno Jono Pauliaus II keliu, svarbiausias jos rūpestis yra žmogus. „Visas mūsų dėmesys yra sutelktas į asmenį, jo, kaip individo, dvasinę bei visuomeninę situaciją“, – pabrėžiama dokumente. Pirmiausia – tai šeimos, švietimo ir kultūros problemos, gyvybės apsauga nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Pastarojo meto susitikimuose Europos vyskupai nagrinėjo padidėjusios migracijos keliamus iššūkius, demografinę krizę dėl spartaus gimstamumo mažėjimo. Juose buvo akcentuota, kad tik meilės ir gyvybės kultūra gali garantuoti ateitį sprendžiant ne tik dvasinius, bet ir politinius klausimus, dėl to svarbu palaikyti draugiškus Bažnyčios ir valstybės santykius.

Naujosios evangelizacijos uždavinys

Pastaruoju metu žemyno ganytojai tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje plotmėje vis plačiau įsijungia ir į ekologinių klausimų svarstymą. Šiuo atžvilgiu dažnai užmirštama, kad Kūrinija yra Dievo dovana, skirta jos teisingam valdymui pažinime, pažymi CCEE vadovai savo laiške. Kūrinija, gamta yra patikėta rūpestingai globai, nes „mes esame ne jos savininkai, bet tik paprasčiausi prižiūrėtojai, kurie turi stengtis, kad Viešpaties vynuogynas neštų vaisius ir būtų išpuoselėtas bei tinkamai perduotas būsimosioms kartoms“.

Žinoma, svarbiausias Europos Bažnyčios hierarchų uždavinys yra apaštalinė veikla, nes „meilė asmeniui mums reiškia suteikimą jam galimybės pažinti ir susitikti Jėzų Kristų“. Dabar, kai popiežius  Benediktas XVI pabrėžia sekuliarizuotos Europos naujosios evangelizacijos svarbą, „CCEE yra ypač įsipareigojusi šiai evangelizacijai ir tikėjimo gaivinimui“, nurodoma institucijos vadovų jubiliejiniame dokumente. Jame taip pat primenamas kitas prioritetas – krikščionių vienybės siekis per ekumeninį bendradarbiavimą, kas konfesiniu atžvilgiu pasidalijusioje Europoje yra ypač aktualu. Jau nuo 1959 metų žemyno katalikų vyskupai užmezgė ryšius su pagrindine ekumenine organizacija Europos Bažnyčių Konferencija (CEC), taip pat nuolat rengia forumus su svarbiausiomis šio bendradarbiavimo partnerėmis – Stačiatikių Bažnyčiomis. Stiprinami tarpreliginiai santykiai su judaizmu, islamu (kurio išpažinėjų dėl migracijos Europoje nuolat gausėja), budizmu ir naujomis religingumo formomis.

Tarptautiniame bažnytiniame gyvenime šiuo metu didelio dėmesio susilaukia religijos laisvės klausimas. CCEE vadovai nurodo, kad ši organizacija buvo sukurta tada, kai Europa dar buvo padalinta ir didelę dalį žemyno valdė totalitariniai komunistų režimai, paremti valstybinio ateizmo ideologija. Ten apie pagarbą religijos laisvei nebuvo galima net kalbėti, atvirkščiai – „daug mūsų brolių (taip pat ir vyskupų) užmokėjo savo gyvybėmis už tikėjimo liudijimą“, – primenama dokumente. Ačiū Dievui, tas laikas jau praėjo, tačiau dabar tikėjimui Europoje iškilo agresyviojo sekuliarizmo pavojus, kai ne tik stengiamasi suvaržyti viešąjį krikščionybės liudijimą, bet netgi vykdomi išpuoliai prieš jį. Dėl to CCEE parėmė Austrijoje prieš metus įkurtos tarptautinės Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje observatorijos veiklą, kuri fiksuoja tuos pažeidimus ir telkia visuomenę jiems įveikti.

Apginti krikščioniškąjį tapatumą

CCEE vadovai savo laiške džiaugėsi neseniai paskelbtu Europos žmogaus teisių teismo Didžiosios kolegijos verdiktu, kuriuo leidžiama Italijos valstybinių mokyklų klasėse kabinti ant sienos kryžių. „Šis sprendimas rodo pagarbą realiai padėčiai Europos šalyse ir subsidiarumo logikai, be kurio tikrojo teisingumo įgyvendinimas būtų sunkus“, –pažymima dokumente. Kiek anksčiau, reaguodamas į šį Strasbūro teismo sprendimą, CCEE pirmininkas kardinolas P. Erdas pavadino jį „sveiko proto, išminties ir laisvės liudijimu“. Juk svarstymas, kad kryžiaus ir Nukryžiuotojo buvimas viešoje vietoje neva prieštarauja žmogaus teisėms, būtų „pačios Europos idėjos neigimas“. Be kryžiaus, tai yra be krikščionybės, nebūtų tokios Europos, kurią dabar turime, todėl minėtas „verdiktas pirmiausia yra pergalė visai Europai“, – pabrėžė kardinolas P. Erdas. Kartu buvo patvirtinta, kad žmogaus teisių kultūra neturi išsižadėti jai pagrindus padėjusios krikščioniškosios civilizacijos.

CCEE vadovų laiške, kalbant apie Europos krikščioniškąjį tapatumą, pabrėžta, kad europiškoji kultūra per misijas palaimingai pasklido po visą pasaulį. Europiečiai tuo pagrįstai didžiuojasi, „nors mes žinome, kad ne viskas, kas ėjo iš Europos, buvo gera“, ypač tai pasakytina apie kolonijinę politiką. Ir šiandien liūdesį kelia tai, kad dėl progresuojančios sekuliarizacijos daugelis krikščioniškuoju paveldu paremtų vertybių Europoje yra pamirštamos, todėl šiam žemynui, kaip Evangelijoje minimam sūnui paklydėliui, reikia nuolatinio atsivertimo, kad kiekviena karta iš naujo atrastų šios kultūros tikrąją esmę. Kaip tik šiam tikslui per pastaruosius keturis dešimtmečius ir stengėsi pasitarnauti Europos vyskupų konferencijų taryba, perdėtai nedemonstruodama savo institucinio svorio, bet rengdama svarbius maldos, draugystės ir dialogo susitikimus, skatindama pasitikėjimą, keitimąsi informacija bei patyrimu.

Užtikrinant, kad šioje tarnystėje broliams episkopate ir bendrystėje su Petro įpėdiniu CCEE nori ir toliau ištikimai likti, laiškas užbaigiamas garbingojo Dievo tarno Jono Pauliaus II įspūdinga malda už Europą. Joje Jėzus Kristus, istorijos Viešpats, yra prašomas palaikyti kontinente teisingumo ir meilės veikimą bei pagarbą tiesai ir laisvei, „kad gėris ir toliau būtų džiugi realybė Europoje“. Taip pat Švenčiausioji Trejybė yra meldžiama suteikti Europos krikščionims daugiau vienybės ir visų tautų brolybės, kad būtų įveiktas bet koks nesupratimas, abipusis nepasitikėjimas ir kad pavyktų išspręsti visus ideologinius konfliktus.

Laiško, kuris yra datuotas kovo 25 diena, kada liturgijoje yra celebruojamas Viešpaties Apreiškimas, pabaigoje CCEE vadovai meldžia šventųjų Europos globėjų užtarimo, kad „Bažnyčia Europoje būtų dosni ir nuolanki šio Dievo Žodžio slėpinio priėmimo tarnaitė“.

 

Prisimenant CCEE istoriją

Vatikano II Susirinkimo įtaka

Minint Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) įkūrimo 40-ąsias metines, šios institucijos ilgametis generalinis sekretorius, ėjęs šias pareigas nuo 1977 iki 1995 metų, Sankt Galeno (Šveicarija) vyskupas emeritas Ivas Fiureris žiniasklaidoje pasidalijo prisiminimais apie istorines žemyno ganytojų bendradarbiavimo ištakas. Jis paaiškino, kad 1965 metų lapkričio 18 dieną, baigiantis Vatikano II Susirinkimui, kuriame ypač skatintas vyskupų kolegialumo plėtojimas, 13 nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkų sudarė šešių deleguotų vyskupų Koordinacinį komitetą šio klausimo išsamesniam ištyrimui. Komiteto darbo organizacinė atsakomybė buvo patikėta tuometiniam Marselio (Prancūzija) arkivyskupui (vėliau žymiam Vatikano kardinolui) Rožerui Ečegerajui.

1967 metais koordinacinis komitetas pakvietė Europos vyskupus į pirmąjį simpoziumą, tema „Posusirinkiminės diecezijos struktūros“. Olandijos mieste Nordvijkerhonte vykusiame susitikime dalyvavo 75 vyskupai iš 18 šalių. Esant tokiam debatų ir pasidalijimų patyrimu poreikiui ir vykstant ryškioms permainoms Bažnyčios gyvenime, 1968 metais Kure (Šveicarija) buvo sušauktas antrasis simpoziumas tema „Kunigai šiandienos Bažnyčioje ir pasaulyje“, kuriame dalyvavo 108 vyskupai iš 19 šalių. Po šių debatų 1971 metais Romoje buvo įkurta Europos vyskupų konferencijų taryba, o jos pirmuoju vadovu išrinktas Marselio kardinolas R. Ečegerajus. Buvo sukurtas ir Šveicarijoje iki šiol būstinę turintis CCEE nuolatinis sekretoriatas, kurio pirmuoju generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas tuometinis Kuro vyskupo generalinis vikaras monsinjoras Aloyzas Sustaras. (Šis slovėnų kilmės dvasininkas vėliau buvo nominuotas Slovėnijos sostinės Liublianos arkivyskupu.)

Trečiajame Europos vyskupų simpoziume, kurio tema buvo „Vyskupo, tikėjimo tarno, misija“, pagrindinis teologinis pranešimas buvo patikėtas tuometiniam Krokuvos (Lenkija) arkivyskupui kardinolui Karoliui Vojtylai, vėliau išrinktam popiežiumi Jonu Pauliumi II. Pasak vyskupo I. Fiurerio, toks būsimojo Šventojo Tėvo įsijungimas gali paaiškinti ir tolesnį jo domėjimąsi CCEE veikla bei aiškų jos skatinimą. 1979 metais vykusiame CCEE simpoziume, kurio tema buvo „Jaunimas ir tikėjimas“, popiežius Jonas Paulius II  suformulavo ir pagrindinį šios institucijos evangelizavimo uždavinį, sakydamas, kad „Europos žemynui šis klausimas yra aktualiausias ir svarbiausias“.

Evangelizacijos temos prioritetas

Vėlesni susitikimai buvo susiję su įvairių evangelizacijos aspektų nagrinėjimu: „Kolegiali Europos vyskupų ir vyskupų konferencijų atsakomybė žemyno evangelizacijoje“ (1982 m.); „Sekuliarizacija ir evangelizacija“ (1985); „Šiuolaikinio žmogaus santykis su gimimu ir mirtimi – iššūkis evangelizacijai“ (1989). Prasidėjus artimesniam bendradarbiavimui su Europos Bažnyčių konferencija (KEK), buvo organizuojami ekumeniniai susitikimai, skirti bažnytinės vienybės ir taikos temai, nagrinėti žiniasklaidos, turizmo ir migracijos, islamo Europoje, katechezės, piligrimysčių vystymo klausimai.

Per keturis savo veikimo dešimtmečius CCEE surengė aštuonis vyskupų simpoziumus, šešis ekumeninius susitikimus, tris visos Europos ekumenines asamblėjas (bendradarbiaujant su KEK), du katalikų ir stačiatikių hierarchų forumus. Kasmet vyko šios institucijos plenarinės asamblėjos, kuriose nuo 1995 metų dalyvauja nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkai arba jų pavaduotojai. Nuolat vyksta CCEE sekretoriato, žiniasklaidos, katechezės ir kitų specializuotų komisijų rengiami susitikimai, kuriuose parengiami ir skelbiami Europos Bažnyčios gyvenimui svarbūs dokumentai.

Šios apžvalgos pabaigai galima nurodyti buvusius Europos vyskupų konferencijų tarybos vadovus: 1971–1979 metais šiai institucijai vadovavo prancūzas kardinolas R. Ečegerajus; 1979–1986 – škotas kardinolas Beizilas Hiumas; 1986–1995 – italas kardinolas Karlas Marija Martinis, 1995–2001 – čekas kardinolas Miloslavas Vlkas, 2001–2006 – šveicaras arkivyskupas Amedė Grabas. Nuo 2006-ųjų CCEE vadovauja Vengrijos primas kardinolas Peteris Erdas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija