Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Benediktas XVI – „naujosios evangelizacijos“ Popiežius

Mindaugas BUIKA

Į improvizuoto „Pagonių kiemo“ dalyvius prie Notre Dame katedros kreipėsi popiežius Benediktas XVI

Prancūzijos sostinėje vykusiame renginyje dalyvavo daug jaunų žmonių

„Pagonių kiemo“ evangelizacijos iiniciatyvą entuziastingai priėmė kardinolas Džanfrankas Ravazis

Paryžiuje vykusio susitikimo dalyviai diskutavo tikinčiųjų ir netikinčiųjų dialogo klausimus

Dievo paieškos klausimo konkretumas

Didžiosios savaitės išvakarėse (balandžio 16 dieną) popiežiui Benediktui XVI minint savo gyvenimo 84 metų sukaktį ir balandžio 19-ąją prisimenant pontifikato pradžią – kardinolo Jozefo Ratcingerio išrinkimo į Petro sostą šeštąsias metines, norisi pabrėžti jo mokymo ryškų evangelizavimo bruožą. Tuo labiau kad Didžiosios savaitės evangeliniuose įvykiuose minimas prie Jeruzalės šventyklos buvęs „pagonių kiemas“, pastaruoju metu reikšmingai nurodomas Šventojo Tėvo kalbose, raštuose ir naujosiose bažnytinėse iniciatyvose. Dabartinių „pagonių“ sugrąžinimo į tikėjimą skatinimui pernai buvo įkurta Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba, o kitais metais šios temos svarstymui yra šaukiama Vyskupų Sinodo asamblėja.

Popiežiaus Benedikto XVI vizijos aptarimą galima pradėti nuo jo kalbos Paryžiaus Bernardinų kolegijoje, pasakytos vietos intelektualams 2008 metų rugsėjo 12 dieną tuometinio vizito į Prancūziją metu. Tada, kalbėdamas apie evangelizacijos aktualumą, jis priminė apaštalo šv. Pauliaus mintis apie „nežinomą dievą“, išsakytas per susitikimą su senovės Atėnų filosofais. Tautų apaštalas skelbė atėniečiams ne kokias nors „svetimas dievybes“ (Plg. Apd 17, 18), bet gerąją naujieną apie Jėzų ir prisikėlimą, tai yra skelbė tikrąjį Dievą, kurį jie nepažindami garbino. Krikščioniškojo skelbimo ypatybė yra ta, kad taip pristatomas Dievas, kuris pats  save asmeniškai apreiškė: „Verbum caro factum est“ (Jn 1, 14) ir yra racionaliai prieinamas visiems.

Nurodydamas į dabartinius laikus sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad jie turi daug bendro su anuometine situacija pagoniškoje Graikijoje. Dabar Dievas taip pat daug kam tapo „dideliu nežinomuoju“, bet kaip ir praeityje jo paieškos klausimas („Quaerere Deum“) tiesiogiai ar netiesiogiai turi rūpėti visiems. Ir čia iškyla didelė problema, kokia ta Dievo paieška turi būti, nes šiuolaikinė pozityvistinė kultūra bando šį klausimą nustumti į privačią plotmę kaip visai „nemokslinį“. Popiežius Benediktas XVI perspėjo, kad toks požiūris „būtų proto kapituliacija, jo aukščiausių galimybių paneigimas ir kartu didelė nelaimė žmonijai“. „Europos kultūrai pagrindą davė Dievo paieška ir pasirengimas Jį išklausyti – tai ir šiandien yra bazė kiekvienai tikrai kultūrai“, – sakė Šventasis Tėvas.

Tikinčiųjų ir netikinčiųjų dialogas

Kitas šios vizijos etapas – kalba, pasakyta Romos Kurijos bendradarbiams 2009 m. gruodžio 21 dieną, kurioje jis apžvelgė besibaigiančių metų svarbiausius įvykius. Nurodydamas į neseniai vykusį apaštalinį vizitą sekuliarizuotoje Čekijoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog dialogas su agnostikais bei ateistais Bažnyčiai turi likti svarbus ir geranoriškas. „Kai kalbame apie naująją evangelizaciją, šie asmenys galbūt išsigąsta, kadangi nenori savęs matyti kaip misijų tikslą, nenori atsisakyti savo minties ir valios laisvės, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tačiau klausimas apie Dievą lieka juose, net jeigu jie ir negali patikėti šio dėmesio konkrečia prigimtimi“. Todėl  pirmasis žingsnis į evangelizaciją ir turi būti Dievo klausimo, kaip esminio egzistencijos klausimo, gyvas palaikymas, nepaisant visų pastangų sunkumo. Tada popiežius Benediktas XVI pirmą kartą paminėjo „Pagonių kiemo“ sąvoką, kaip simbolinę dialogo su netikinčiais metaforą, pasiskolintą iš istorinio konteksto. Prie Jeruzalės didžiosios šventyklos, kurioje galėjo lankytis ir melstis tik žydai, buvo didelis kiemas, taip pat priklausęs šventyklos teritorijai. Jame galėjo lankytis ir melstis jiems nepažįstamam Dievui visi norintys, taip pat ir tie, kurie žydų akyse buvo „pagonys“. Būtent ši šventyklos dalis turima galvoje Evangelijos epizode, pasakojančiame apie tai, kaip Didžiosios savaitės pradžioje po iškilmingo įžengimo į Jeruzalę Jėzus iš šventyklos išvijo „perkančius ir parduodančius“, „išvartė pinigų keitėjų stalus“, kad toks verslas netrukdytų pagonims melstis. Taip darydamas Išganytojas priminė pranašo Izaijo mokymą apie tikrąją šventyklos paskirtį: „Mano namai vadinsis maldos namais visoms tautoms!“ (Plg. Iz 56, 7, Mk 11, 15–17).

Šventasis Tėvas paaiškino, kad šiuo atveju visų tautų sampratą reikia suprasti, kaip žmones, kurie nežino tikrojo Dievo, bet Jo ieško, būdami nepatenkinti savomis dievybėmis, ritualais ir mitais. Reikia sudaryti sąlygas šioms paieškoms ir šiandienoje, todėl „Bažnyčiai reikia atidaryti savąjį „pagonių kiemą“, kuriame žmonės galėtų „belstis pas Dievą, dar Jo nežinodami“. Palaipsniui jie galėtų rasti įėjimą į šį slėpinį, kuriam Bažnyčia tarnauja visu savo vidiniu gyvenimu. „Taigi, dialogą su kitomis religijomis reikia šiandien papildyti ir dialogu su tais, kuriems pati religija yra kažkas svetima ir kuriems Dievas dar nežinomas, – aiškino popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas Romos Kurijos bendradarbiams. – Šie žmonės (pačia savo prigimtimi) nenori likti visiškai be Dievo ir siekia prie Jo priartėti bent kaip prie Nežinomojo.“ Taigi, dialogas su netikinčiais, nors nėra liturginis ar konfesinis, nėra ir visiškai neutralus, nes toje erdvėje dalyvauja Dievas, kad ir nepažįstamas.

Realizuojama „Pagonių kiemo“ iniciatyva

Šią naują „Pagonių kiemo“ evangelizacijos ir dialogo iniciatyvą entuziastingai priėmė kardinolo Džanfranko Ravazio vadovaujama Popiežiškoji kultūros taryba, nuo seno užsiimanti šiuolaikinėmis sekuliarizmo ir materializmo problemomis. Juk neatsitiktinai prie šios Dievo tarno Jono Pauliaus II 1982 metais įsteigtos Šventojo Sosto institucijos 1993-iaisiais jo sprendimu buvo prijungtas Dialogo su netikinčiaisiais sekretoriatas, kurį popiežius Paulius VI įkūrė netrukus po Vatikano II Susirinkimo. „Pagonių kiemo“ forumas šiemet vasario mėnesį oficialiai buvo inauguruotas Bolonijos mieste (Italija) ir pirmasis didelis jo renginys kovo 23–25 dienomis buvo suorganizuotas kaip tik europietiško sekuliarizmo „sostinėje“ Paryžiuje.

Po kelias dienas trukusių diskusinių užsiėmimų Jungtinių Tautų mokslo, švietimo ir kultūros organizacijos UNESCO būstinėje, senajame Sorbonos universitete, Bernardinų kolegijoje ir „Institut de France“,  kovo 25-osios vakare forumo dalyviai rinkosi į improvizuotą „Pagonių kiemą“ prie Paryžiaus garsiosios Notre Dame (Dievo Motinos) katedros. Čia į jaunus žmones iš didelių ekranų vaizdo įraše kreipėsi popiežius Benediktas XVI. Padėkojęs organizatoriams už jo iniciatyvos realizavimą, jis pažymėjo, kad jauni žmonės, tikintieji ir netikintieji, turi burtis draugėn ir svarstyti „didžiuosius žmogiškosios egzistencijos klausimus“. (Pranešama, kad Pagonių kiemo karavanas per ateinančius mėnesius keliaus į kitus sekuliarizuotos Europos ir Šiaurės Amerikos miestus, pradedant nuo Albanijos sostinės Tiranos. Kaip žinoma, šią Balkanų šalį valdę komunistai buvo paskelbę pirmąja pasaulio ateistine valstybe.)

Kreipdamasis į prie Notre Dame katedros susirinkusius jaunuosius intelektualus Šventasis Tėvas pripažino, kad šiandien daug žmonių neišpažįsta jokios religijos, tačiau ir jie „ilgisi naujo pasaulio, pasaulio, kuris būtų laisvesnis, teisingesnis ir vieningesnis, kuriame būtų daugiau laimės ir taikos“. Visa tai yra religiniai, paremti tikėjimu į Dievą idealai, nors netikintieji gali priekaištauti tikintiesiems, kad jų gyvenimas toli gražu ne visada atitinka jų išpažįstamus idealus, o kartais religinis tikėjimas yra iškraipomas ir tampa „nevertas žmogaus“. Nepaisant tokių nukrypimų, pats „Dievo klausimas nekenkia visuomenei, nekelia grėsmės žmogaus gyvenimui, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. – Greičiau atvirkščiai – Dievo klausimas negali būti  pašalintas iš kitų didžiųjų dabarties svarstomų problemų“. Todėl reikia tiesti dialogo tiltus tarp įvairių įsitikinimų žmonių, ieškant argumentų širdies gelmėje. „Jūs turite tiek daug pasakyti vienas kitam! Nenusisukite nuo tų iššūkių ir problemų, kurie iškilo jūsų akivaizdoje“, – ragino Šventasis Tėvas į Pagonių kiemą susirinkusį jaunimą.

Tikėjimo ir proto susitikimo svarba

Jis reiškė gilų įsitikinimą, kad tikėjimo ir proto susitikimas padeda išspręsti daugelį dalykų ir pačiam žmogui geriau suvokti save. Kita vertus, tenka pripažinti, kad protas gana dažnai suklumpa savanaudiškumo akivaizdoje ir pasiduoda naudos siekio vilionėms, kuri tampa svarbiausiu ir galutiniu gero gyvenimo kriterijumi. Taigi, tiesos siekis nėra lengvas, bet kiekvienas iš mūsų yra pašauktas ryžtingai imtis šio uždavinio, nes tik tai gali nuvesti į tikrą gyvenimo grožį ir laisvę. Todėl tikintieji ir netikintieji vardan šios išlaisvinančios tiesos turi eiti dialogo keliu, neatmetant ir teisingo pasaulietiškumo naudos – tiek, kiek jis yra atviras religijai ir leidžia tikintiesiems gyventi pagal savo sąžinę. „Jeigu mes norime statyti laisvės, lygybės ir brolybės pasaulį, tada tikintieji ir netikintieji turi jaustis laisvi bei lygūs gyventi tiek, kaip individai, tiek kaip bendruomenė pagal savo įsitikinimus bei broliškuose tarpusavio  santykiuose“, – aiškino popiežius Benediktas XVI.

Kaip tik šių nuostatų skatinimui, neatmetant įsitikinimų skirtumų, ir tarnauja Pagonių kiemo iniciatyva. Toliau reikėtų imtis evangelizacinio uždavinio, pripažįstant, kad tik Dievas gali suteikti vidinę laisvę, brolišką tarpusavio pagarbą kiekvienam žmogui, kuris yra Dievo kūrinys ir kartu yra kelyje pas Kūrėją. Šventasis Tėvas ragino jaunus žmones, tikinčiuosius ir netikinčiuosius, susirinkusius prie Dievo Motinos katedros ne tik dalintis savo gyvenimo patyrimu, bet ir bandyti suartėti maldoje. Jis kvietė bent trumpam peržengti didingos šventovės slenkstį ir toje sakralinėje erdvėje pamaldžiai susikaupti: tikintiesiems tai bus malda Dievui, kurį jie pažįsta, o kiti galbūt pasimels dar Nepažįstamam Dievui. Kreipdamasis į netikinčiuosius kovo 25 dieną, kuri Bažnyčios liturgijoje celebruojama kaip Viešpaties Apreiškimo iškilmė, popiežius Benediktas XVI skatino juos „atverti širdis šventiesiems tekstams, įsiklausyti į sakralinės muzikos grožį“, kad giliausi jausmai pakiltų link dar jiems Nepažįstamo Dievo.

„Dievas, kurį tikintieji išmoko pažinti, kviečia jus atrasti Jį ir atskleisti Jame dar didingesnį gyvenimą, – baigdamas kalbėjo Šventasis Tėvas. – Nebijokite! Žengdami kartu į naująjį pasaulį siekite Absoliuto, siekite Dievo, net jeigu jis jums yra Nepažįstamas Dievas. Ir tegu šis Dievas, kuris myli bet kurį ir kiekvieną iš jūsų, laimina ir palaiko jus.“ Dieve visi gali rasti sau atramą, tačiau ir Jis teisėtai tikisi žmonių vertingo gyvenimo, rūpinantis kitais ir savo ateitimi.

Smurtu Dievo Karalystė nestatoma

Baigiant šią apžvalgą galima priminti, kad popiežius Benediktas XVI evangelinius įvykius Jeruzalės šventyklos Pagonių kieme kiek kitu aspektu aptaria savo naujoje knygoje „Jėzus iš Nazareto. Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo“. Tame veikale jis patvirtina, kad evangelijoje aprašytas prekiautojų išvarymas nereiškė kėsinimosi į pačią Jeruzalės šventyklą – tai buvo tik atsakas į piktnaudžiavimą verslu sakralinėje aplinkoje. Taip pat būtų neteisingas interpretavimas, aiškinant, jog toks Jėzaus elgesys pristato Jį kaip „politinį maištininką“, pasirengusį smurtu ginti dieviškąjį Įstatymą. Toks „uolumo“ (gr. kalboje „zelos“, tai yra „zelotizmo“) aiškinimas XX amžiaus antroje pusėje sukėlė vadinamųjų revoliucinių ar politinių teologijų bangą, tapusią ypač populiaria Lotynų Amerikoje.

Ši banga revoliucijos teologijų, kurios, remdamosi zelotiniu Jėzaus aiškinimu bandė (kartais pasiremdamos ir marksistine „klasių kovos“ teorija) įteisinti smurtą kaip priemonę geresniam pasauliui statyti, dabar jau atslūgusi. Bet prieš mūsų akis nūnai iškilo kiti žiaurūs (jau su islamo tikyba susiję) religiškai pagrįsto smurto padariniai. Tai pastebėdamas Šventasis Tėvas pažymi, kad „smurtu Dievo karalystė, žmoniškumo karalystė nestatoma. Priešingai – tai mėgstamas Antikristo įrankis, kad ir kokio religinio idealizmo tas smurtas būtų įkvėptas. Jis tarnauja ne žmoniškumui, bet nežmoniškumui“.

Tuo tarpu Jėzaus mokymui smurtinė prievarta, kitų žudymas Dievo vardu buvo svetimas. „Jo „uolumas“ dėl Dievo karalystės yra visiškai kitas“ – tai kančios kelias iki kryžiaus aukos, rašo popiežius Benediktas XVI. Tai esminis pasikeitimas, kurį Išganytojas suteikia „zelos“ temai: „uolumą, troškusį tarnauti Dievui smurtu, Jis perkeitė į kryžiaus uolumą, taip galutinai įtvirtindamas tikrojo  uolumo – save dovanojančios meilės uolumo – matą. Ir į tokį uolumą privalu orientuotis kiekvienam krikščioniui“, – nurodo Šventasis Tėvas savo naujojoje knygoje. Pasak jo, tokį aiškinimą patvirtina ir epizodas šv. Mato evangelijoje, užbaigiantis pasakojimą apie prekiautojų išvarymą iš Jeruzalės šventyklos kiemo, kada įėjęs į pačius maldos namus Jėzus išgydė daug aklų ir raišų žmonių (Plg Mt 21, 14)

Taigi, prieš prekybos ir pinigų keitimo verslą sakralinėje erdvėje Jėzus pastato savo stebuklingo ugdymo galią. „Tai tikrasis šventyklos išvalymas. Jėzus ateina ne kaip griovėjas, ne su maišininko kalaviju, – rašo popiežius Benediktas X VI. – Jis ateina su gydymo dovana. Atsigręžia į tuos, kurie dėl savo silpnumo yra nustumti į gyvenimo ir visuomenės pakraštį. Jis parodo Dievą kaip mylintį, o Jo galia, kaip meilės galia“.

© 2011 „XXI amžius“