2011 m. gegužės 18 d.
Nr. 37
(1917)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Laisvas tikėjimas – žmogiškumo pagrindas

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas ir Popiežiškosios
socialinių mokslų akademijos
pirmininkė Merė Ana Glendon

Sekuliaraus fundamentalizmo grėsmė

 Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pirmininkė Merė Ana Glendon, apžvelgdama pavasario sesijos pranešimus apie religijos laisvę, pažymėjo, kad šios institucijos įkūrėjas palaimintasis popiežius Jonas Paulius II savo socialiniame mokyme šiam klausimui skyrė didelį dėmesį.  Gegužės 4 dieną kalbėdama Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje amerikietė Harvardo universiteto profesorė priminė, kad prieš du dešimtmečius įveikiant komunistinį totalitarizmą Rytų ir Vidurio Europoje bei kuriant vertybėmis paremtą demokratiją laisvas tikėjimo išpažinimas buvo vienas rimčiausių iššūkių.

Šis klausimas išlieka aktualus iki šiol, kadangi kartais net tose šalyse, kur religijos laisvė nuo seno atrodytų turi aiškų konstitucinį pagrindą, dėl tikėjimo nustūmimo į viešojo gyvenimo pakraščius juntamas spaudimas apriboti šią laisvę. Susitikime vykusiuose debatuose akademikai, visuotinai pripažindami, kad „religijos laisvė yra pačioje širdyje to, ką reiškia būti žmogumi“, kartu suformulavo keturias grėsmės šiai laisvei tendencijas: kai valstybinis režimas  dėl savo ateistinio pobūdžio atvirai persekioja tikėjimo išpažinėjus, kai valstybiniai apribojimai yra nukreipti į religines mažumas, kai pati visuomenė, be valstybės sankcijų, demonstruoja nepakantumą religinėms mažumoms, dėl ko prasideda smurtiniai išpuoliai ir varžoma tikėjimo raiška. Pagaliau ketvirtoji grėsmė yra „sekuliaraus fundamentalizmo stiprėjimas Vakarų šalyse, kada į tikinčiuosius žiūrima kaip į neva kliuvinį pasaulietinei liberaliai demokratinei politikai“, – sakė profesorė M. Glendon.

Ji citavo sociologinių tyrimų duomenis, teigiančius, jog religijos laisvė istorines aukštumas buvo pasiekusi apie 1998 metus, o nuo 2005-ųjų suvaržymai ėmė pastebimai stiprėti. Dabar vertinama, kad apie 70 proc. pasaulio gyventojų gyvena regionuose, kur vienokiu ar kitokiu būdu yra įvesti apribojimai religijos laisvei. Už šios „šaltos“ statistikos reikia įžiūrėti tikinčiųjų diskriminacijos dramatiškumą – nuo kasdienių bauginimų iki įkalinimo ir netgi gyvybės praradimo. Ypač skaudu, kai vykstant tokiems persekiojimams žymūs veikėjai iš vadinamojo „kultūrinio elito“ Vakarų žiniasklaidoje dažnai religiją pristato kaip socialinį pasidalijimų šaltinį ir tokiu būdu tik prisideda prie tikinčiųjų persekiojimo pateisinimo.

Istorinės patirties įtaka

Vakarų šalyse bandant religiją nustumti į privačią sferą, o tikinčiuosius padaryti antraeiliais piliečiais formuojamas dvasinis vakuumas, kurį užpildo kartais labai prieštaringos ideologijos. Kai kuriuose Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos pranešimuose perspėjama, kad tokiu būdu sekuliarizmas faktiškai  įtvirtinamas kaip oficiali religija, su jai būdingu paradoksalumu – netolerantišku ir nedemokratišku nusistatymu prieš tikrąsias religines pažiūras. Sekuliarizuotuose sluoksniuose besiformuojanti kone dogma, kad religija yra per se  visuomeninio pasidalijimo priežastis, siejasi su daugelio autoritarinių režimų nuostatomis, jog siekiant visuomeninės santarvės religijos laisvė turi būti suvaržyta.

Tuo tarpu visa sociologinė analizė patvirtina, kad nors religijos politinė įtaka kraštutiniais atvejais iš tikrųjų gali prisidėti prie visuomeninės priešpriešos skatinimo, tačiau dažniausia tikėjimas tik stiprina demokratiją, susitaikymą ir solidarumą. Ir atvirkščiai – smurtas bei prievarta yra stipresnė tose visuomenėse, kuriose religinė praktika yra ribojama, kartu didinant tarpreliginių konfliktų pavojų. Dar daugiau. Pastarojo laikotarpio socialinių mokslų tyrimai atskleidė, kad yra ryški ir teigiama koreliacija tarp religijos laisvės lygio ir visuomenės ekonominės bei politinės gerovės. Galimybė laisvai išpažinti tikėjimą netgi matematiškoje metodikoje atskleidžia ryšį su demokratijos patvarumu, spaudos ir žodžio laisve, raštingumu ir netgi žemesniu vaikų mirtingumu.

Be abejo, žinant visuomeninę įvairovę pasaulyje, skirtingą tautų istorinę ir politinę patirtį bei kultūras, negalima tikėtis vieno religijos laisvės modelio, tinkančio visoms šalims, savo pranešimuose pripažino Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariai. Faktiškai negali būti vienos šalies religijos laisvės „modelio“, kuris būtų paprasčiausiai nukopijuotas ir perkeltas į kitą šalį. To pavyzdžiu yra Europa, kurios įvairiose šalyse įtvirtintos labai skirtingos nuostatos dėl religijos  teisinės padėties. Štai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje įteisintas valstybinės (anglikonų) religijos statusas ir tos tikybos formalus vadovas yra šalies konstitucinis monarchas. Tuo tarpu kaimyninėje Prancūzijoje kaip Švietimo epochos atnešto sekuliarizmo ir katalikybės sandūros pasekmė valstybė ir Bažnyčia yra radikaliai atskirtos.

Jeigu Prancūzijoje tokiu būdu bandyta valstybę „apsaugoti“ nuo Katalikų Bažnyčios kišimosi, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose su kitokia istorine patirtimi, bet panašiu konstituciniu atskyrimu, siekta apginti religines (protestantiškas) konfesijas nuo valstybinio suvaržymo bei garantuoti taikų jų sugyvenimą. Akademikai pripažino, kad nė vienoje šalyje nėra absoliučios religijos laisvės ir tai visiškai suprantama. Valstybės turi ginti visus savo piliečius ir užtikrinti tvarką visuomeniniame gyvenime, todėl, jeigu būtina, sudaryti prielaidas įvairių grupių, taip pat ir religinių, veikimui. Tačiau vieno religijos laisvės modelio nebuvimas nereiškia, kad neturi būti pripažintas šios teisės visuotinumas ir atitinkamai įtvirtintas nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje. Todėl religijos laisvės, kaip pagrindinės žmogaus teisės, pažeidimai yra registruojami ir smerkiami, prilyginant juos valstybinės santvarkos trūkumams.

Pateikti pažeidėjų sąrašai

Viena iš tokių autoritetingų institucijų, atliekančių nuolatinį monitoringą šioje srityje, yra 1998 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurta Tarptautinės religijos laisvės komisija, kuri kasmet publikuoja ataskaitas bei teikia rekomendacijas JAV Valstybės departamentui, formuojančiam šalies užsienio politiką. Balandžio 28 dieną paskelbtoje ataskaitoje už 2010 metus vėl pateiktas sąrašas šalių, kurios kelia „ypatingą susirūpinimą“ dėl didelių religijos laisvės pažeidimų. Sąraše išvardijama trylika valstybių: Birma (Mianmaras), Egiptas, Eritrėja, Iranas, Irakas, Kinija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija, Sudanas, Šiaurės Korėja, Turkmėnistanas, Uzbekistanas ir Vietnamas.

Dauguma šių valstybių religijos laisvės pažeidimais gerai žinomos ir ne pirmus metus nurodomos panašiuose sąrašuose. Tik pažymėtina, kad pirmą kartą į jį įtraukta didžiausia arabų valstybė Egiptas, kuriame musulmonų ekstremistų smurtingi išpuoliai prieš koptų krikščionių mažumą ir jų šventovių naikinimas plačiai nuskambėjo pasaulyje. Nors Egipto krikščionys parėmė šių metų pradžioje įvykusį sukilimą ir prezidento Hosnio Mubarako atsistatydinimą, tačiau smurto apraiškos jų atžvilgiu nesilpnėja, o laikinoji šalies valdžia beveik nesiima priemonių jas sutramdyti. Su nemažu nerimu laukiama Egipte rugsėjo mėnesį numatytų rinkimų, kuriuos gali laimėti radikalios jėgos (pavyzdžiui, įtakinga „Brolių musulmonų“ grupė) ir dar labiau sustiprinti krikščionių diskriminavimą.

JAV Tarptautinės religijos laisvės komisija, kurią sudaro įvairių konfesijų atstovai, savo metinėje ataskaitoje pateikė antrąjį „atidžiai stebimų“ valstybių sąrašą, kuriame išvardijamos šalys su mažesniais pažeidimais, tačiau irgi reikalaujančios dėmesio. Į tą sąrašą įtrauktas Afganistanas, Baltarusija, Indija, Indonezija, Kuba, Laosas, Rusija, Somalis, Tadžikistanas, Turkija ir Venesuela. Šiose šalyse taip pat juntamas nepakantumas religinėms mažumoms, o kartais (ypač Kubos ir Venesuelos atveju) ir tiems daugumos religijos atstovams, kurie kritikuoja valstybinio režimo trūkumus. Komisijos šiemetinė ataskaita dedikuota Pakistano religinių mažumų ministro kataliko Šabaso Bhačio, kurį kovo pradžioje nužudė Talibano smogikai, atminimui. Dokumente pabrėžiama, kad šis žymus politikas buvo „drąsus visų pakistaniečių religijos laisvės gynėjas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija