2011 m. birželio 10 d.
Nr. 44
(1924)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Politinės piramidės paslaptys

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kodėl nusiritome į duobę, kodėl mus aplenkė Lenkija, Estija, Slovakija ir kai kurie kiti postkomunistiniai kraštai? Nuosmukio procesai turi gilias šaknis. Kai kurios neigiamos tendencijos susiformavo 1993–1996 metais, kai Lietuvą valdė kriminalinė A. Šleževičiaus vyriausybė. 2004 metų balandžio–birželio mėnesiais, kai į valdžios olimpą pradėjo kilti „valstybininkų“ klanas, padėtis pasidarė itin grėsminga: korupcijos lygis augo, į įtakingus valdžios postus atėjo EBSW bei kitų šešėlinių klanų atstovai. Politikas ir filosofas L. Donskis teigia: „Drąsos ir orumo stygius Lietuvoje – tai plataus masto problema. Nuolat kalbama apie reformas, bet ar Lietuvoje yra tokių žmonių kaip reformatoriai? Juk reformoms – ir apskritai bet kokioms tikroms visuomenės gyvenimo permainoms, reikalinga ne tik tai, kas vadinama politine valia, bet paprasčiausiai drąsa ir ryžtas. Prieš kurį laiką prasidėjusi senosios sistemos restauracija ne tik atgaivino visus senųjų sistemos berniukų ir mergaičių socialinius tinklus bei galios instrumentus, bet ir išmagnetino jaunus žmones, išmokiusi juos prisitaikymo ir socialinio bei politinio veiksmo simuliavimo meno. Kas gali vykdyti reformas? Žmonės, kuriems pakanka drąsos pasakyti, kad esama padėtis nėra normali. Kodėl šiems žmonėms pakanka drąsos tai atvirai pasakyti? Todėl, kad jie nenori taikyti ydingos praktikos ir dalyvauti melo bei klastos spektaklyje, išsižadant tų principų, be kurių neįmanoma gerbti nei savęs, nei savo profesijos. Iš kur gimsta šių žmonių drąsa? Iš nesusitapatinimo su įtvirtintu galios lauku. Drąsa ir orumas – tai tapatinimasis su idealais, principais ir vertybėmis, o ne su veikiančia galios struktūra. Todėl pilietinė visuomenė ir yra neįmanoma be drąsos ir orumo pedagogikos“.

Lietuvoje įsigalėjusią stagnaciją ir klestintį išnaudojimą lemia mūsų krašte dominuojantis neoliberalizmas. Šios ideologinės krypties atstovai turi didelę įtaką bent keliose pagrindinėse partijose ir valdžios žinybose. Visuomenėje jau juokaujama, kad reikės pastatyti paminklą tam Lietuvos premjerui, kuris ryžtingai atsisakys Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertų paslaugų (šis institutas gina tik savanaudiškus monopolinio kapitalizmo magnatų interesus). Laisvosios rinkos ekspertai tarsi siurbėlės įsikabino į valstybės tarnybą. Štai ir dabartinėje vyriausybėje yra iš LLRI kilęs ministras, du viceministrai, visa grupė įtakingų vyriausybės ir atskirų ministerijų patarėjų. Tokios ideologijos įsigalėjimas yra pavojingas. Filosofo ir politikos apžvalgininko V. Rubavičiaus knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ rašoma: „Laisvosios rinkos žodynas suponuoja neoliberalų požiūrį į visuomenę ir grynai ekonomistinį požiūrį į visas žmogaus gyvenimo sritis. Ideologija suvokiama plačiausia prasme – tai manipuliavimas sąvokomis ir idėjomis, pateikiant jas kaip žmonių gyvenimo „esmes“ ar kaip pagrindinius („mokslinius“, „savaime aiškius“, „civilizuotam pasauliui būdingus“) vykstančių procesų dėsningumus. Neoliberali ideologija yra ypatingas įrankis, padedantis politiniam ir ekonominiam elitui įtvirtinti reikalingą ekonominių, politinių ir socialinių procesų suvokimą“.

Monopolinio kapitalizmo įsigalėjimą pateisinanti neoliberalizmo ideologija turi didžiulę įtaką ir kituose postkomunistiniuose kraštuose – Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje. Rusijoje stambusis monopolinis kapitalas ir valdžios struktūros iš esmės susiliejo tarpusavyje. Ir Lietuvos valdančioji piramidė veikia panašiu pagrindu – monopolinio kapitalo ir politinės valdžios santykis itin artimas: A. Kubilius, A. Čaplikas, G. Kazlauskas, A. Vidžiūnas, R. Stonys, A. Janukonis, A. Pašukevičius ir kiti įtakingi politikai glaudžiai bendradarbiauja su oligarchais. Iš kitos pusės žvelgiant, Lietuva – tai tarptautinės mafijos pereinamas kiemas. Į mūsų šalį dažnai atvyksta tarptautinės mafijos vadeivos J. Goldovskis, G. Lučianskis, J. Kobzonas, A. Glikladas, Š. Nusujevas ir kiti jų kolegos. Nors šiems veikėjams yra uždrausta įvažiuoti į kai kurių Europos Sąjungos šalių teritorijas, Lietuvos sienos jiems visada atviros.

Sociologas Tomas Lukmanas teigia, kad tose valstybėse, kur trūksta politinės laisvės, kur nėra normaliai veikiančios teisinės sistemos, atsiranda didžiulės galimybės veikti korumpuotiems veikėjams, atrišamos rankos ir persekiojimams bei grubiems žmogaus teisių pažeidimams. Lietuvoje dar prisimename pokario laikus, kai veikė raudonieji stribai, kurie žudė partizanus ir jų ryšininkus, vykdė trėmimus ir atvirai plėšikavo. Nors teigiama, kad stribų siautėjimas jau praeitis, bet ir šiais laikais Lietuvoje veikia „naujieji stribai“. Jų aukomis jau tapo politikas J. Paliakas, savanoriai E. Simonavičius, R. Kazokaitis, R. Banionis, I. Ruplys, kovotojas su pedofilija D. Kedys ir kiti. Kas tie „naujieji stribai“? Trumpai tariant, „naujieji stribai“ – tai parsidavę ir korumpuoti teisėsaugos pareigūnai bei jiems talkinantys kriminalinio pasaulio veikėjai. Vyksta totalinis politikų, visuomenės veikėjų, žurnalistų sekimas, pasiklausomi jų telefoniniai pokalbiai, dažni atvejai, kai sekami net jų artimieji. Stebimos ir filmuojamos  laikraščių redakcijos. Sekami ir profsąjungų lyderiai, į Lietuvą atvykstantys NATO kariškiai, tarptautinių organizacijų atstovai, užsienio šalių visuomenės veikėjai ir žurnalistai bei kai kurie kiti užsienio valstybių piliečiai. O kaip vertinti tai, kad tarp šį sekimą organizuojančių pareigūnų yra daug buvusių KGB kadrinių darbuotojų ir agentų? Šnipinėjimo operacijas vykdo ir privačios struktūros, pasitelkiančios į pagalbą privačius detektyvus, saugos bendroves ir vėlgi buvusių KGB pareigūnų grupes. Grįžtame į sovietmetį – tai liudija ir visuomenėje tvyranti baimės bei netikrumo atmosfera. Dažnai žmonės vieni kitus įspėja nekalbėti kai kurių dalykų gatvėje, telefonu ar su menkai pažįstamais žmonėmis. Tokia padėtis buvo ir sovietmečiu. Tad visos kalbos apie laisvę ir tariamą demokratiją Lietuvoje yra niekinės. Mūsų šalis grįžo į stagnacijos ir autoritarizmo laikus.

Autoritarinės tendencijos akivaizdžios ir valdančioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje. A. Kubiliaus autoritarinis valdymo stilius šiai partijai padarė didžiulę žalą. Dalis partijos narių yra nusivylę savo lyderiu bei jo pasekėjais ir faktiškai beveik nedalyvauja aktyvioje veikloje, dalis traukiasi iš partijos. Partijos vadovo rinkimuose nedalyvavo net trečdalis narių, o balsavusieji pasiskirstė maždaug po lygiai. Taigi perrinktasis vadovas vos nepralaimėjo rinkimų. Psichologas E. Fromas rašė: „Autoritariniai politiniai lyderiai atvirai demonstruoja savo jėgą, o į daugumos piliečių teises ir lūkesčius jie nekreipia dėmesio. Tose valstybėse, kur įsigali autoritariniai politiniai lyderiai, plinta turto kultas ir kitokie neigiami reiškiniai, pirmiausia – susvetimėjimas. Susvetimėjimas tarp žmonių yra pavojingas reiškinys, tada trūkinėja socialiniai ryšiai, plinta alkoholizmas ir kitokios priklausomybių formos. Norint įveikti autoritarizmą ir su juo susijusius neigiamus reiškinius, būtinos permainos. O tikros permainos reikalauja drąsos ir tikėjimo“.

Jei norime esminių permainų, turime suvokti, kad kosmetinės reformos nieko iš esmės nepakeis. Tikros permainos įvyko tose valstybėse, kuriose kriminalizuotas elitas buvo nušalintas nuo valdančiųjų pozicijų. Tokios permainos per pastaruosius du dešimtmečius įvyko Pietų Korėjoje, Urugvajuje, Čilėje, Kosta Rikoje, Slovakijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Dabartinė Kosta Rikos prezidentė Laura Činčilja dar 1990–1993 metais rengė kovos su korupcija mokslines studijas, vėliau buvo šalies parlamento nare, ėjo ir vidaus reikalų ministrės pareigas. Brazilijoje daug piliečių permainų viltis sieja su naująja prezidente D. Rusef, kuri pradėjo ekonomines reformas ir ryžtingą kovos su mafija kampaniją. Per kelerius mėnesius pavyko pasiekti nemažai rezultatų: San Paulo regione ir kitose Brazilijos vietovėse suimta daug mafijos vadeivų, tarp jų ir keli su politiniu elitu susijusios stambiausios šalies kriminalinės grupuotės „Pirmoji komanda“ lyderiai.

Kriminalizuotas elitas bijo esminių permainų, nes jei jos įvyks, jie praras valdžios postus ir protekcijas ir atsidurs teisiamųjų suole, kils grėsmė jų turtui, bus atskleistos ilgai saugotos politinės piramidės paslaptys. Lietuvoje įsigalėję oligarchai, korumpuoti politikai ir jiems talkinantys teisėsaugos pareigūnai ne tik vykdo stambias aferas, grobsto valstybės biudžeto lėšas, ima kyšius, bet ir tarnauja užsienio šalių žvalgyboms bei tarptautinės mafijos sindikatams. Įveikti šį galingą tinklą nėra lengva. Popiežius Benediktas XVI 2010 metų rudenį sakė: „Dabarties pasauliui daug rūpesčių kelia kai kuriuose kraštuose plintanti „mirties kultūra“ ir politikos kriminalizavimas. Šiuos neigiamus reiškinius galima įveikti, bet tam reikia ryžto ir gyvo tikėjimo“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija