2011 m. birželio 17 d.
Nr. 46
(1926)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Maldingumo bei uolumo sėmėsi ir iš kitų kunigų

Kan. Antanas Striukis
Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Su Palangos Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios rezidentu kanauninku jubiliatu Antanu STRIUKIU kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Stasys POVILAITIS.

 

Koks Jūsų kelias į kunigystę?

Minint kunigystės sukaktis ar dvasininkų gyvenimo jubiliejus, daugeliui kyla klausimas, kas yra kunigystė? Jei Jonas Krikštytojas buvo daugiau negu pranašas, kaip tai pabrėžė Jėzus Kristus, Naujojo Testamento kunigystė yra daugiau negu bet kuri kita žemiška profesija. Kunigystė yra pašaukimas, o ne profesija, kunigas yra daugiau negu eilinis krikščionis. Tiesa, yra ir labai svarbi pasauliečių kunigystė. Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigystėje per Krikšto sakramentą. Taip jie tampa Kristaus Mistinio Kūno nariai. Kunigai vykdo sakramentinės kunigystės tarnystę – žodžio, aukos ir sakramentų tarnybą.

Tai kunigystės tarnybai pradėjau ruoštis baigęs Biržų r. Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. 1952 m. rudenį įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Baigęs du kursus buvau paimtas į tarybinę armiją. Tarnavau Azerbaidžano sostinėje Baku, statybos batalione. Tarnybos laikas mums buvo sutrumpintas iki dvejų metų. Parvažiavęs į Lietuvą grįžau į Kunigų seminariją, kur tęsiau prieš dvejus metus nutrauktus mokslus. Seminariją baigiau 1959 metais. Į kunigus įšventino vysk. Julijonas Steponavičius. Po ketverių vikaravimo Palangoje metų buvau skiriamas klebono pareigoms: Žemalėje (Mažeikių r.), Klykoliuose (Akmenės r.), Laižuvoje ir Viekšniuose (Mažeikių r.), Telšių Švč. M. Marijos parapijoje, Akmenėje, Kartenoje (Kretingos r.). Dabar šešti metai vėl Palangoje kaip rezidentas.

Kunigystės kelyje teko sutikti labai gerų ir pasišventusių savo tarnystei brolių kunigų, iš kurių stengiausi pasisemti maldingumo ir uolumo, nuolat jaučiu savo buvusių parapijiečių palaikymą ir maldas.

Jei Šventoji Dvasia, man tarpininkaujant, daugeliui padėjo atrasti Dievą, jei šv. Sakramentai daugeliui sustiprino sielą ir kūną, galiu nuoširdžiai pasidžiaugti.

Ar Jūs, kaip daugelis paauglių, turėjote kokį nors pomėgį?

Besimokydamas vidurinėje mokykloje rinkau pašto ženklus, senesnio leidimo religinius paveikslėlius, labiausiai ieškojau prieškarinės Lietuvos pašto ženklų, jais gėrėjausi. Žvelgdamas į prieškarinius ženklus nukeliaudavau į mielą mano širdžiai vaikystės Lietuvą, jos ilgėdavausi. Užsienio šalių pašto ženklai mokė geografijos, supažindindavo su tų respublikų ar karalysčių menu, kultūra, tapyba, skulptūra, įžymiais žmonėmis, paminklais.

Religinių paveikslėlių kolekcionavimas giliau supažindino su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Šventąja Dvasia, šventaisiais, šventėmis ir pan.

Kaip pasikeitė mūsų tikėjimas, jei palygintume su ankstesniais laikais?

Ne mažesnė netikėjimo tamsa, o kai kur net didesnė gaubia mūsų tėvynę kaip ir anais gūdžiais ateizmo laikais, kai pradėjau savo kunigišką tarnystę. Meldžiuosi, kad tėvai išgirstų norinčių ateiti į pasaulį vaikelių šauksmą, nes be jų, t. y. dorų vaikų, neturėsime rytdienos. Nebus Lietuvos, nebus, kas kalba lietuviškai ir garbina Dievą gintarinėje mūsų Baltijos pakrantėje. Meldžiuosi, kad išgirstų tie, kuriuos Dievas kviečia stoti vieton jau užbaigusių arba mūsų, beužbaigiančių Viešpaties tarnybą. Duok Dieve, kad aukos taurę mes galėtume perduoti į kilnias jaunųjų kunigų rankas.

Kokie prisiminimai iš pirmos kunigavimo Palangoje „kadencijos“?

1959 metais, kai vysk. Petro Maželio buvau paskirtas dirbti vikaru į Palangos bažnyčią, atkreipiau dėmesį ir į kiek kitokios nei mūsiškiai išvaizdos žmones. Jie paprastai ramiai prastovėdavo visas šv. Mišias kur nors bažnyčios pakraštyje. Tai būdavo kurorto svečiai rusai ar rusakalbiai, dažniausiai stačiatikiai, atvykę iš Maskvos, Leningrado, Kijevo, Minsko, Uralo, Sibiro ar net Tolimųjų Rytų – žodžiu, vos ne iš visų anuometinės plačiosios tėvynės sričių. Atostogaudamas kun. Stasys Kiškis kartais po Mišių juos susikvietęs rusiškai sakydavo pamokslus. Kolega kun. S. Kiškis kurortan tada atvažiuodavo iš Kaišiadorių.

Kokie dvasininkai, sutikti gyvenime, paliko didžiausią įspūdį?

Gilų įspūdį paliko seminarijos dėstytojas prof. Pranas Kuraitis, prefektas, vėliau kardinolas Vincentas Sladkevičius, dėstytojas, vėliau vyskupas Juozas Preikšas, rektorius Viktoras Butkus, kanauninkas ir poetas Kazimieras Žitkus, dėstytojas, vėliau vyskupas Vladas Michelevičius, Pranciškus Tamulevičius, kan. Juozapas Stankevičius ir kiti. Apie dešimt metų Viekšniuose darbavomės su kanauninku Juozapu Meidumi, buvusiu Kaišiadorių vyskupijos valdytoju. Jis buvo labai šviesi asmenybė, inteligentiškas, išsilavinęs žmogus, buvęs gimnazijos kapelionas. Į Viekšnius, lyg ir didelį anuometinį užkampį, jis buvo ištremtas kaip neįtikęs tuometinei sovietų valdžiai.

Laižuvos parapijos bažnyčia buvo statyta kunigo ir poeto Antano Vienožindžio. Ten sutikau senų žmonių, kurie dar pažinojo šį kunigą ir poetą. Jis buvo uolus kunigas, labai kovojo už blaivybę – tokių kunigų ypač reikia dabar. Ten dar ir šiuo metu giedama jo sukurta giesmė „Kaipgi gražus gražus tolimasis dangus“. Beje, Vienožindžio statyta bažnyčia buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu.

2010 metais palangiškiai neteko gerbiamo dvasininko...

Su pernai tragiškai žuvusiu jubil. altarista Liudu Serapinu artimai susipažinau atvažiavęs darbuotis į Palangą 2005 metais. Jis buvo uolus nuodėmklausys, geras pamokslininkas, nuoširdus, mylimas kolegų kunigų ir parapijiečių. Kiekvienas sužeistas žmogus, kiekvienas žuvęs, Lietuvai – ypač didelis nuostolis, nes mūsų nedaug, o ir tų pačių – vis mažėja.

Kaip sekasi sugrįžus į Palangą? Kaip bendraujate su jaunąja dvasininkų karta?

Su septynerius metus buvusiu Palangos klebonu dekanu kan. bažn. t. dr. Algiu Genučiu Palangoje drauge darbavausi apie penkerius metus. Tai labai išsilavinęs žmogus, sakė turiningus pamokslus, kurie buvo įdomūs ir mums, dvasininkams. Buvo geras administratorius. Jis beveik kapitaliai suremontavo bažnyčią, palaikė ir skatino „Caritas“, Šeimų centro, Marijos legiono, Pasauliečių pranciškonų ir kitų katalikiškų organizacijų veiklą. Jis iš tiesų visus metus buvo bene žmogiškiausias, iškiliausias palangiškis.

Su naujuoju Palangos klebonu kun. Mariumi Venskumi gerai sutariu. Gražiai jis tvarkosi, tęsia jau anksčiau darytus bažnyčios remontus. Jo sakomi pamokslai yra protingi, turiningi. Apie jo pastoracinę veiklą, o ir administratoriaus darbus – kuo geriausi atsiliepimai tiek mūsų kunigų, tiek jaunimo, tiek visų parapijiečių. Jis visur suspėja, visus pastebi, visiems už talkas, dalyvavimą katalikiškose organizacijose nepamiršta padėkoti.

Klebonas, kiti jauni kunigai Virgilijus Būta, Kęstutis Timofejevas ir Sigitas Žilys uoliai darbuojasi, jais parapijiečiai, tuo labiau aš, patenkinti. Visi mes, Palangos dvasininkai, kaip man atrodo, gerai atliekame savo pareigas tiek vasaros kurortinio sezono metu, tiek kitais metų laikais. Palangoje puiku visais metų laikais.

Kokia Jūsų sveikata?

Jau šešti metai, kai pastebimai pablogėjo mano sveikata. Tada ir atsisakiau klebonavimo Kartenoje. Esu gerokai uždaresnis. Didžiąją dienos dalį atsidedu maldai ir meditacijai. Tai mane gaivina, duoda jėgų belaukiant lyg ir solidaus, bet kiek bauginančio 80-mečio, kuris bus kitais metais.

Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinį jaunimą?

Mūsų parapijos jaunimas nėra blogas. Yra daug gerų jaunų parapijos saviveiklininkų, studentų, moksleivių, kultūros darbuotojų, pedagogų.

Dėkoju už pokalbį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija