|
Žiaurumo vaizdų demonstravimas tam, kad nebūtų žiaurumo
Gintaras Visockas
Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje, prie Vyriausybės rūmų buvo eksponuojama fotografijų paroda apie 1941-ųjų birželio mėnesį Rainių miškelyje netoli Telšių žiauriai nukankintus lietuvius.
Esu įsitikinęs: Rainių tragedijos detalės įsimena visam gyvenimui. Tie, kurie pamato šiuos vaizdus, negali likti abejingi. Improvizuota istorijos pamoka po atviru dangumi V. Kudirkos aikštėje kur kas geriau įsimena nei istorijos vadovėlyje dešimtis kartų perskaityti statistiniai duomenys apie milžinišką lietuvių aukų skaičių. Tūkstančiai žmonių per parą pražingsniuoja šia aikšte, įskaitant ir jaunus riedlenčių gerbėjus. Vadinasi, istorijos pamoka apie lietuvių tautos kančias tikrai neliks beprasmė. Daug kas pamatys, įsimins, susidomės.
Bet dar nepasibaigus šiai akcijai kai kuriuose Lietuvos leidiniuose kilo diskusijų, ar prasminga ir etiška viešai demonstruoti tokius žiaurumus?! Žinoma, diskusija dėl prasmingo ir neprasmingo žiaurumo rodymo buvo neišvengiama. Lietuvoje turėjo atsirasti ir komentatorių, nuoširdžiai įsitikinusių, jog viešas žiaurumo demonstravimas neetiškas. Juolab kad parodą apie Rainių sadistus galėjo nekliudomi išvysti ir nepilnamečiai, ir silpnesnių nervų pensininkai.
Ir vis dėlto būtent diskusijoje dėl Rainių tragedijos žiaurumų demonstravimo įžvelgiu paslėptų politinių poteksčių. Kai kam Lietuvoje ir už jos ribų, matyt, labai norėtųsi, kad jaunoji lietuvių karta neįsimintų šių kruvinų istorijos puslapių. Todėl jie viską daro, kad bent jau ateityje Lietuva nerengtų prasmingų ir ilgam įsimenančių istorinių parodų. Jei tik galėtų, jie mielai rengtų kitokio pobūdžio parodas, pavyzdžiui, skiepijančias nepilnavertiškumo, abejingumo, saviniekos jausmus.
O juk atsakyti į klausimą, kam reikėjo viešai demonstruoti išdarkytus Rainių aukų kūnus, labai paprasta. Bent jau tam, kad klaikias Rainių nuotraukas galėtume palyginti su per kanalą Naše kino rodomais rusiškais meniniais filmais apie Antrąjį pasaulinį karą. Rusiškuose filmuose iki šiol vos ne kasdien matome, kokie taurūs, garbingi, sąžiningi buvo sovietų kariai, vadavę Europą nuo fašizmo. Ir štai tą šviesų sovietinio kario paveikslą galime palyginti su Rainių tragedija. Po tokios istorijos pamokos tampa nebaisi nei sovietinė, nei rusiška propaganda Rainių aukų skausmas užgožia propagandines klišes apie taurų sovietų karį išvaduotoją.
Į klausimą, kam būtina viešai demonstruoti būdus, kuriais budeliai Rainių miškelyje susidorojo su mūsų tėvais ir seneliais, galima atsakyti ir taip: tam, kad nekiltų kvailų klausimų, ar tikrai Vilniui reikalingos Žaliojo tilto skulptūros. Juk iki šiol kai kam apsiverčia liežuvis įrodinėti, esą sovietinių karių, kolūkiečių, statybininkų ir inteligentų skulptūros ant Žaliojo tilto tai tarsi neatskiriama senojo Vilniaus peizažo dalis. Be abejo, sovietinių karių skulptūroms nieko neprimesi gražiai, tauriai nulipdytos. Bet juk skulptūrose įamžinti būtent tie patys, kurie mus kankino Rainiuose, Pravieniškėse ir Panevėžyje. Tai gal skuptūros ant Žaliojo tilto iki šiol riogso tik todėl, kad per mažai viešojoje erdvėje rodėme nukankintų lietuvių nuotraukų?..
Nesuprantu, kaip galima piktintis tuo, kad Vilniaus centre būtent birželio mėnesį, kada minime tragiškas sukaktis, rodomos nuotraukos apie tikrus, neišgalvotus Rainių žudynių baisumus? Toks žiaurumo demonstravimas duoda tik teigiamą rezultatą moko istorijos ir skatina nebūti žiauriais. Ir jokiu būdu netraumuoja jaunų žmonių psichikos. Lietuvių tauta turi ne tik teisę, bet ir pareigą žinoti, kaip su ja buvo elgiamasi prieš penkiasdešimt ar šimtą metų.
Panašios nuomonės esu ir apie Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtą fotografijų parodą, pasakojančią apie nuo gamtos stichijų ir šiandieninių karų nukentėjusiųjų skausmą. Lietuvių tauta privalo žinoti, kas nūnai vyksta Haityje, Somalyje ar Ruandoje. Priešingu atveju ji nebus išsilavinusi. Lukiškių aikštėje apžiūrint nuotraukas labiausiai sukrėtė jaunos moters nupjauta nosimi portretas. Moters akys liūdesio, skausmo, netekties paženklintos. Toks žiaurumo demonstravimas, man regis, skatina užuojautą aukai, o ne agresyvumą ar mėgavimąsi aukos skausmu.
O štai ispaniškoji korida, kurią kadaise teko regėti Barselonoje, akivaizdžiausiai beprasmis ir netoleruotinas žiaurumas. Viešnagė Barselonos koridoje pakeitė nuomonę apie matadorus. Korida paliko itin slogų įspūdį. Niekaip negaliu suvokti, kas ten gali būti gražaus, prasmingo, tauraus? Barselonos koridoje įžvelgiau tik beprasmį tyčiojimąsi iš vargšų gyvūnų. Jei Vilniaus centre būtų demonstruojamos nuotraukos, pakiliai pasakojančios apie viešai gyvūnus žudančius matodorus, tikrai piktinčiausi. Bet niekaip nesuprasiu, kai piktinamasi viešai rodomomis nuotraukomis, kurios byloja apie Rainių ar Ruandos tragedijas.
Šiandieniniame pasaulyje labai daug beprasmio žiaurumo. Žiaurumą matome kiekviename žingsnyje. Tereikia įsijungti televizorių. Televizija puikiausia žiaurumo demonstravimo mašina. Tačiau, man regis, egzistuoja dvi žiaurumo rodymo rūšys. Vienokio pobūdžio žiaurumai mus moko tolerancijos, užuojautos, draugiškumo. Kai žvelgiu į Rainiuose nužudytus lietuvius ar tą musulmonę moterį nupjauta nosimi, tikrai netampu žiaurumo ar religinio fanatizmo gerbėjas. Tokiomis akimirkomis kyla mintis, o ką jausčiau pats, atsidūręs jų vietoje...
Visai neseniai sužinojau, jog buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio žmona, būdama paaugle, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo išprievartauta sovietinių karių. Žiauriai išprievartauta. Po seksualinės egzekucijos ji niekad deramai neatsigavo, vaikystėje patirti košmarai ją persekiojo visą gyvenimą, ji ilgai sirgo depresija. Ši jos biografijos detalė, sprendžiant iš biografo užuominų, buvo kruopščiai slepiama. Suprantama, kodėl slėpta. Ir vis dėlto būtent tokio pobūdžio faktų kaip tik nederėtų slėpti. Apie tokius dalykus vertėtų pasakoti viešai, atvirai, kad tiems, kurių tėvai ar seneliai padarė šiuos nusikaltimus, bent mažumėlę būtų nejauku ar gėda.
Sutinku, kad esama ir smerktinų žiaurumo demonstravimo būdų. Žiaurumo demonstravimas smerktinas, kai rodytojai mėgaujasi aukos kančiomis, tarsi teigdami, esą tas, kuris elgiasi žiauriai, elgiasi teisingai, mat yra kietas, valingas ar drąsus.
Mano supratimu, kiekvienas sveikas žmogus sugeba atskirti prasmingąjį žiaurumo rodymą nuo liguisto, iškrypėliško. Kiekvienas padorus žmogus negali nesipiktinti, kai Farerų salų gyventojai kartą per metus jaunuoliams sudaro galimybę beprasmiškai žudyti į įlanką atplaukusius patiklius delfinus tarsi tik tokiu būdu jaunuoliai gali prasmingai įamžinti savo pilnametystę, tarsi tik žudant silpnesnįjį tampama tikru vyru.
Kiekvienas sveikas, padorus žmogus negali nesipiktinti ir tada, kai Kanados medžiotojai beprasmiškai lazdomis žudo ruonių jauniklius. Ne mėsai, ne odai, o vien tam, kad būtų patenkinti sadistiniai žmogaus instinktai. Išvydus nuo delfinų kraujo raudonai nusidažusią įlanką ar ant ledo išdarkytų meilių pūkuotų patiklių ruoniukų kūnus kyla pasišlykštėjimas. Toks jausmas reikalingas, nes būtent jis padeda atskirti tikrąjį vyriškumą nuo iškrypėliško, sadistiško vyriškumo.
Žiaurumo demonstravimas yra prasmingas, kai sukelia panieką tiems, kurie žudo ir kankina. Toks žiaurumo demonstravimas byloja, kaip civilizuotam, išsilavinusiam žmogui nedera elgtis su tais, kurie už tave silpnesni. Žiaurumą mažina tik viešumas. Tuo tarpu žiaurumo slėpimas kuria atvirkščią rezultatą. Nepaviešintas žiaurumas lieka be moralinio, teisinio atpildo, be įvertinimo iš šalies. Tiksliau tariant, išvengia bent jau moralinės bausmės. O tai, kas lieka nenubausta, turi savybę plisti ir daugintis.
© 2011 XXI amžius
|