Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Silpnesniesiems palankių principų beieškant

Gintaras Visockas

Politologas Lauras Bielinis neseniai vienoje televizijos laidoje, be kita ko, tvirtino, kad Lietuvai sunku atremti rusų propagandinius, dezinformacinius išpuolius dėl to, kad iš Rusijos plūstantis ir po visą pasaulį skleidžiamas informacinis srautas yra daug sykių galingesnis už lietuviškąjį. Be abejo, Rusija ir Lietuva – nepalyginami dydžiai. Tačiau egzistuoja ir silpnesniesiems palankūs principai – tereikia juos atrasti ir pritaikyti realiame gyvenime.

Iškalbingas Gruzijos pavyzdys

Priminsiu nedidelį pavyzdį. Vilniuje viešėjęs informacinių karų specialistas, Gruzijos universiteto profesorius Olegas Panfilovas papasakojo, kaip Gruzija likvidavo per televiziją plintančios rusiškos propagandos srautus. Vaizdžiai tariant, nukirpo kabelius, ir dabar Gruzijoje beveik niekas nemato rusiškų televizijų. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas iš pykčio net pajuodęs, bet pakeisti nieko negali: gruzinai jau keletą metų nemato rusiškos dezinformacijos, kuri ant Gruzijos pilama Kremliaus nurodymu. Ir gruzinų mintys – žymiai švaresnės, pozityvesnės.

Lietuvos neraginu sekti gruzinišku pavyzdžiu – esu bet kokių draudimų priešas. Mano nuomone, vienintelis tikras kelias – sukurti patiems televiziją, laikraštį ar internetinį portalą, kuris savo išradingai parengtomis informacinėmis laidomis ar straipsniais konkuruotų su nedraugiškomis propagandomis. Esu tikras, jog Lietuva, nors ir turėdama ribotus resursus, pajėgi bent jau nenusileisti nedraugiškiems informaciniams srautams, plūstantiems į jos teritoriją. Tereikia noro priešintis.

Tokio noro Lietuvos valdžia neturi

Deja, tokio noro Lietuvos valdžia neturi. Mano sukaupta ilgametė patirtis leidžia manyti, kad dabartinė lietuviškoji PVM mokesčių didinimo ir lietuviškosios žiniasklaidos rėmimo per fondus ar premijas sistema sukurta taip, kad Lietuvos žiniasklaidai būtų finansiškai nenaudinga rimtai ginti savo šalies interesus. Vaizdžiai tariant, Lietuvos žurnalistams visuomet parankiau palaikyti Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar Vakarų šalių finansinių korporacijų interesus, nes iš ten ateina solidesni honorarai.

Kai kurie abejotiną reputaciją turintys  leidiniai ar pavieniai žurnalistai, esu tikras, elgtųsi tik taip, kaip naudinga Lietuvai, jei tik Lietuvos valstybė per mokesčius ir kitus panašius įstatymus saviškiams leistų bent minimaliai užsidirbti. Mūsiškiai žurnalistai būtų saugesni, jei valstybė per protingai sukurtas rėmimo ir skatinimo sistemas leistų bent jau išsilaikyti. Išsilaikyti pirmiausiai tiems, kurie imasi rimtų temų, o ne slysta paviršiumi.

Premijų ir fondų dalybą bus galima laikyti rimta tik tuomet, kai solidžios piniginės sumos bus įteikiamos būtent tiems žurnalistams, kurie analizuoja, pavyzdžiui, „teroristės“ Eglės Kusaitės temą – nebijo prieštarauti oficialiai saugumo, prokuratūros ar teisėsaugos linijai. O ne tiems, kurie rašo niekam neužkliūnančius pažintinio pobūdžio rašinius. Tačiau sunku patikėti, jog kai kurie spaudos rėmimo fondų vadovai ar premijų dalintojai drįstų pyktis su Lietuvos saugumiečiais, prokurorais ir teisėjais.

Apverktina žiniasklaidos padėtis

Lietuviškoji žiniasklaida, deja, įstumta į tokias pat verslo sąlygas, kaip ir aludariai ar mėsos gamintojai. Tad nenuostabu, kad ji žaidžia pagal grubias laukinio kapitalizmo taisykles – ji tiesiog neturi kitos išeities. Būtų idealu, jei leidiniai galėtų gyventi iš reklamos. Sakykim, leidinio puslapiuose puikuojasi dantų pastos ar muilo gamintojai, nes jie nekelia politinių reikalavimų – jiems rūpi tik laikraščio tiražas. Tačiau nepamirškime, kad Lietuvoje nėra didelės skaitytojų rinkos, tiražai nėra milijoniniai, todėl reklamos davėjai plačiai neatveria piniginių. O jei negalima pragyventi iš reklamos, vadinasi, ieškoma kitų šaltinių.

Visuomet ironiškai šypsausi, kai valdžioje esantys politikai piktinasi, girdi, „per žiniasklaidos priemones kai kurios kaimyninės valstybės Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką“. Taip, daro. Ir toliau darys, jei Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nesuvoks, kad žiniasklaida negali būti soti vien šventa dvasia – ji irgi nori valgyti. Ir kuo ji bus alkanesnė, tuo per ją bus lengviau daryti „milžinišką neigiamą įtaką“.

Ką čia ir bepridurti. Net kai kurie žiniasklaidoje dirbantys ar su žiniasklaida glaudžiai susiję asmenys leidžia sau nesuvokti tikrųjų lietuviškosios žiniasklaidos nuosmukio priežasčių. Štai neseniai per Lietuvos radiją komentarą skaitė Gintaras Aleknonis, vienos populiarios LRT laidos vedėjas, dėstęs žurnalistines disciplinas Lietuvos universitetuose ir aukštosiose mokyklose, stažavęsis užsienio žiniasklaidos universitetuose. G. Aleknonis atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidoje pradėtas visų su visais karas persidavė pačiai žiniasklaidai. Taigi Lietuvos leidiniai jau pradėjo pyktis tarpusavyje. Tokia tendencija garbės nedaro. Arba kad ir tokia G. Aleknonio įžvalga: pasaulis yra daug gražesnis ir geresnis, negu jo atspindžiai mūsų žiniasklaidoje. Šiuose pastebėjimuose – daug karčios tiesos. Bet tiesa yra ir ta, kad G. Aleknonis, atsisėdęs į redaktoriaus kėdę, pats greičiausiai elgtųsi labai panašiai kaip tie, kuriuos jis kritikuoja. O jei vadovautųsi tik pačiais aukščiausiais moralės principais, tiesiog bankrutuotų arba būtų pakeistas pragmatiškiau į gyvenimą žvelgiančiu redaktoriumi.  

Žiniasklaida – brangus malonumas

O kol Lietuvos valdžios vyrai ir moterys sąmoningai ar nesąmoningai nenori suvokti, jog žiniasklaida – brangus malonumas, reikalaujantis investicijų, kaimyninės valstybės žaidžia pagal žiniasklaidai naudingesnius principus ir skina įspūdingus propagandinius vaisius. Dar nepasibaigė Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl lenkiškų pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ar gatvių pavadinimų Vilniaus rajone pateikimo pagal dvikalbystės principą. Dar nežinia, kuo jis baigsis. Vadovaujantis politologo L. Bielinio išvada, ir šį informacinį karą Lietuva turėtų pralaimėti. Juk Lenkija – gausesnė ir finansiškai pajėgesnė valstybė.

 O kol oficialioji Varšuva kryptingai stiprina polonizacijos tendencijas Vilniaus krašte, Lietuvos valdžia apleido ne tik šį barą, bet ir pražiopsojo... baltarusiškas pretenzijas. Dar 2009-aisiais metais Baltarusijos laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ pasirodė Dmitrijaus Novickio straipsnis „Susaninas į pelkes atvedė baltarusius“. Tos publikacijos esmę nėra sunku įvardinti: Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įkūrė ne lietuviai, o baltarusiai. Ir LDK valdė ne lietuviai, bet baltarusiai. Žodžiu, LDK šaknys – baltarusiškos. Baltarusių akimis žvelgiant, šiandieninė Lietuva tėra kilusi iš Žemaitijos, o tai reiškia, kad dabartinė Lietuva yra valstybė apsišaukėlė, per klaidą sukurta 1918-aisiais.

Baltarusiai jau seniai savinasi Lietuvos istorijos pergales

Gal ir per daug aštriai šaržuoju minėto straipsnio teiginius. Tačiau tylėti – negalima. Mat tas straipsnis pasirodė ne istoriniame, ne analitiniame, o itin populiariame, bulvarinio leidinio požymių turinčiame laikraštyje. Tai reiškia, jog eiliniai baltarusiai labai greitai pamilo šią idėją, ir dabar šio įsitikinimo jau lengvai neišmušime iš baltarusių galvų. Juolab kad D. Novickio publikacija turėjo ne mažiau populiarių tęsinių. Šią problemą analizuoja Valius Venckūnas straipsnyje „Praeities dalybos: kaip kuriant Baltarusiją gali pradingti Lietuva“ (Alkas.lt). Lietuvis V. Venckūnas įsitikinęs, jog Lietuvos istoriją iškreipiančios publikacijos autorius baltarusis D. Novickis nenori kelti vaidų – tai tik baltarusiškojo identiteto ieškojimas.

Bet Lietuvai nuo to ne ką lengviau. Po publikacijos pasirodymo prabėgo treji metai. Ar Lietuvos valdžia ir Lietuvos diplomatai ėmėsi ieškoti priemonių, kaip atremti ar susilpninti baltarusiškas „tiesas“? Oficialusis Vilnius vadovaujasi kapituliantiška nuostata: o ką mes galime, baltarusių juk daugiau. O kad galima rasti būdų neleisti įsigalėti antilietuviškoms nuostatoms nepabloginus tarpvalstybinių Lietuvos ir Baltarusijos santykių, oficialioms Lietuvos struktūroms nė motais. Ši uždelsto veikimo bomba sprogs, jei Baltarusijoje pasikeis valdžia, besiorientuojanti į Europos Sąjungą. Tada jau bus šaukštai po pietų – ES narėms pirmiausia rūpės plati baltarusiška rinka, ir Lietuvai teks taikstytis su išaugusia Baltarusijos įtaka. Ir su vis garsiau ištariamais teiginiais, kad LDK – baltarusiškas darinys.

Kur mes atsidursime elgdamiesi pasyviai? Užleidžiame pozicijas Vilniaus krašte, numojame ranka į LDK istorijos traktavimo problemas, nykstame Kaliningrado srityje, nebemokame draugiškai kalbėtis su latviais...

Artūro Zuoko fenomenas

Žvelgdamas į pastarųjų dienų spaudą prisiminiau Deivido Jakučionio straipsnį „Ar bus sustabdyta „grinevičiūtiško“ stiliaus purvasklaida?“ (Ekspertai.eu). Publikacijoje pateikiama išties įdomi versija. Laidose „Vasara pagal Rūtą“ išties kritikuotas dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Bet kažkodėl niekas, pasak straipsnio autoriaus, į tą kritiką nereaguoja. Nei teisėsauga, nei pats meras A. Zuokas. „Tokiu atveju tas nuomonių pliuralizmas ir visos politikus diskredituojančios laidos kaip R. Grinevičiūtės „Vasara pagal Rūtą“ pradeda atrodyti daugiaprasmiškai. Tampa nebeaiškus jų tikslas. Tokiu atveju, kai teisėsaugos struktūros ir kritikuojami asmenys niekaip nereaguoja, laida pradeda atrodyti tarsi pliurpalų verslo kompanija, už tai gaunanti atlyginimą, ir visos kalbos – tai tik bandymas tokiu įmantriu „šantažu“ pasikelti laidos reitingus, pasipinigavimas ar iš anksto suderėta užslėpta „reklama“ politikams, nuo kurių tarsi nuo žąsies nuvarva kompromatai“, – savo straipsnyje teigia D. Jakučionis. Šiuose žodžiuose esama tiesos: politikai labiausiai siunta, kai žurnalistai juos ignoruoja. Visiškas nutylėjimas – pats baisiausias dalykas. Protingi politikai iš dviejų blogybių (nutylėjimo ar kritikos) visuomet pasirinks... kritiką.

Jei nepatinka laikraštis, sukurk geresnį

Tačiau ar būtinai reikėjo vartoti sąvokas „purvasklaida“ ir „pasipinigavimas“? Niekaip nesuprantu, kas čia blogo, jei žurnalistei rūpi laidos reitingai, jei žurnalistė siekia kuo daugiau uždirbti? Tokiais atvejais bandau ginčytis: jei nepatinka – imk ir sukurk savąją televiziją ar laikraštį. Tegul taviškė žiniasklaidos priemonė bus ir morali, ir principinga, ir solidi, ir tiksli, ir įtakinga, ir dar tegul pajėgia darbuotojams laiku išmokėti oriai išgyventi leidžiančius honorarus. Štai po tokių pastabų dažniausiai tampu tautos priešu. Paaiškėja, jog žiniasklaidą kritikuoti mėgstantieji dažniausiai neturi jokio supratimo, koks sunkus yra leidėjo darbas.

Tylėjimas ne mažiau skaudus už priekaištavimą

Lietuvoje užtektinai daug leidinių ir žurnalistų, kurie visomis keturiomis gintų lietuvių interesus. Ne tik gintų, bet ir rastų būdų, kaip nepralaimėti stipresnėms, gausesnėms, agresyvesnėms jėgoms. Šiandieninė Baltarusijos opozicija, man regis, surado išeitį iš beviltiškiausios situacijos: jai neleidžiama viešai ir garsiai kritikuoti Aleksandro Lukašenkos, todėl jie pasirinko tylėjimo ir aplodismentų taktiką. Šis būdas – ne mažiau skaudus ir veiksmingas. Juolab kad oficialusis Minskas neturi rimto preteksto išvaikyti tylių protesto akcijų dalyvių. Net Baltarusijos įstatymai nedraudžia viešai tylėti arba viešai ploti.

Taigi nėra padėties be išeities. Tereikia ieškoti. Lietuvos atveju reikalinga bent minimali valstybės parama ir supratimas, jog lietuviškoji žiniasklaida nėra Lietuvos priešas.

© 2011 „XXI amžius“