Kultūros zona

Pokalbių niša

Lietuvos žurnalistas, tapęs Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu

Vytautas Žeimantas prie Maksimo Hareckio atminimo lentos

Vytautas Žeimantas (kairėje) ir Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas Nikolajus Čerginecas

Vytautas Žeimantas prie Jankos Kupalos atminimo lentos

Vytauto Žeimanto ekslibrisas. Dailininkas Stasys Makaraitis. 2008 m.

Žurnalistas Vytautas Žeimantas neseniai tapo Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu. Apie Baltarusiją, apie tai, kaip gyvena dauguma eilinių baltarusių, ar baltarusiai nesisavina mūsų istorijos, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadindami išskirtinai baltarusiška valstybe, su šios šalies rašytojų sąjungos nariu Vytautu ŽEIMANTU kalbasi  „XXI amžiaus“ korespondentas Gintaras VISOCKAS.

Maloniai nustebau, sužinojęs, kad  tapote Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu. Ar tokių atvejų Lietuvos istorijoje yra ir daugiau?

Esu antras lietuvis, priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Pirmasis lietuvis yra žinomas vaikų rašytojas Jeronimas Laucius, kuris į šią sąjungą priimtas 2008 metais. Jis su baltarusiais bendrauja jau nuo 1993 metų, kai Minske pasirodė pirmosios jo knygos baltarusių kalba. Baltarusiai mielai leidžia J. Lauciaus pasakas, noveles bei pažintines knygas. Žinau, kad ir pernai Minske pasirodė keletas naujų jo knygų. 

Už kokius nuopelnus Jus pagerbė Baltarusijos rašytojai? Ką esate parašęs baltarusiška tematika? Kuo sudominote baltarusių rašytojus?

Kaimyninės šalies kūrybinėje sąjungoje dabar yra apie 500 rašytojų. Jos įstatai leidžia priimti į sąjungą užsienio piliečius tik pagal du kriterijus: užsienietis turi Baltarusijoje leisti autorines knygas baltarusių kalba, arba, gyvendamas savo šalyje, aktyviai propaguoti baltarusių rašytojus ir jų kūrybą, versti iš baltarusių kalbos į savąją.

Aš baltarusiška tematika pirmąsias publikacijas paskelbiau 1982 metais. Tačiau rimtai lietuvių ir baltarusių kultūriniais ryšiais susidomėjau tik prieš kelerius metus. Iš karto apibrėžiau sau tyrimų sritį – tik lietuvių ir baltarusių literatūriniai ryšiai, tik baltarusių rašytojai, kurie gyveno, dirbo Lietuvoje arba rašė apie ją, tik lietuviai rašytojai, gyvenę Baltarusijoje, rašę apie ją. Pradėjęs šį darbą nesitikėjau pamatyti tokių gilių ir plačių literatūrinių lobynų, todėl kol kas siaurinu paieškas, apsiribodamas XIX–XX amžių sandūra, laiku, kai prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, suklestėjo jų literatūra, gimtoji kalba. Netrukus Lietuvos periodinėje spaudoje pasirodė ir pirmieji mano straipsniai šia tema. Džiaugiuosi, kad juos spausdino ir „XXI amžius“. Jau esu surinkęs ir paskelbęs įdomios medžiagos apie M. Hareckį, M. Tanką, N. Arsenevą, J. Luckevičių, J. Hermanovičių, A. Stankevičių, K. Svajaką ir kitus baltarusių rašytojus, gyvenusius ir kūrusius Vilniuje. Šias publikacijas pastebėję baltarusiai ir pakvietė į Baltarusijos rašytojų sąjungą.

Norint gilintis į lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius reikia bent jau mokėti baltarusių kalbą...

Moku lenkų ir rusų – Baltarusijos kaimynų slavų – kalbas. Be to, baltarusių kalboje yra daug lietuviškų skolinių. Šimtmečiai, nugyventi vienoje valstybėje, neliko be pėdsakų. Todėl savarankiškai išmokti skaityti baltarusiškai nebuvo labai sunku, nors ir dažnokai tenka atsiversti žodyną.

Beje, pirmoji mano perskaityta baltarusiška knyga buvo rašytojos Lidzijos Arabei istorinis romanas „Ant meilės bangos“, kurio pagrindinė herojė – garsi baltarusių poetė Alaiza Paškevič-Ciotka ilgą laiką gyveno ir kūrė Vilniuje. Ji būtų Vilniuje ir ilgiau gyvenusi, bet nepatiko okupacinei caro valdžiai dėl didelio laisvės ir lygybės troškimo ir dėl to, kad rašė baltarusiškai, o ne rusiškai.

O kokias pirmas bendras  išvadas padarėte pradėjęs tirti kaimyniškus ryšius?

Visų pirma, panašūs abiejų tautų, mūsų kultūrų, literatūros vystymosi keliai ir vargai. Abi kaimyninės tautos nuo 1864 metų kentėjo dėl caro valdžios draudimo spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus ir baltarusiškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Buvo uždraustos lietuviškos ir baltarusiškos mokyklos. Be to, dar reikėtų  pabrėžti, kad baltarusiai, kaip ir lietuviai, buvo vienodai caro valdininkų  engiami, rusinami. Jų kalbos oficialiai rusų valdžia nepripažino, laikė ją tik rusų kalbos tarme. Be to, baltarusius, kaip ir lietuvius, spaudė sulenkėjusi šlėkta, dvarininkai ir didikai. Jie, niekindami tautines baltarusių inspiracijas, nepripažino baltarusių kalbos, laikė ją lenkų kalbos tarme, todėl bruko jiems lenkų kalbą, kultūrą, spaudą.

Ir lietuvių, ir baltarusių tautinis atgimimas prasidėjo beveik vienu laiku – XIX amžiaus pabaigoje. Šis procesas ypač suaktyvėjo, kai liaudies pykčio išsigandęs caras 1904 metais panaikino lietuvių ir baltarusių kalbų draudimą. Tai žadino abi kaimynines tautas, jų savivoką, kilo ir idealistinių vertybių poreikis. Rašyti reikėjo paprastai ir aiškiai, lietuviškai, baltarusiškai, rašyti sava kalba. Tuo netruko pasinaudoti tautiškai nusiteikę šviesuoliai. 1904 m. gruodžio 23 dieną Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“, vėliau  „Lietuvos ūkininkas“. 1906 metais Vilniuje pasirodė ir pirmasis legalus laikraštis baltarusių kalba „Naša dolia“.

Abiem tautoms teko kurti ne tik literatūrą, bet ir literatūrinę kalbą, raštą. Baltarusiai turėjo ir specifinių rūpesčių. Vakariniuose ir šiauriniuose Baltarusijos rajonuose, kur vyravo katalikai, kunigai siekė įteisinti lotynišką raidyną, o Rytų ir Pietų Baltarusijoje, kur buvo pravoslavų dauguma, popai skleidė kirilicą. Todėl ir baltarusiški raštai buvo spausdinami arba lotyniškomis, arba rusiškomis raidėmis. Tuo metu buvo neaišku, kuris raidynas nugalės, taps pagrindiniu. Todėl ir „Naša dolia“ leidėjai pasielgė apdairiai – pradėjo laikraštį leisti lygiagrečiai lotynų ir rusišku raidynu.

Panašiai ir su laisvės siekiu. Lietuviai Vilniuje 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. O jau kovo 25 dieną buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybė. Tačiau šiuos planus sužlugdė Sovietų Rusijos ir atsikūrusios Lenkijos ekspansija. Rytinę Baltarusijos dalį užėmė Raudonoji armija, vakarinę dalį ir Vilniaus kraštą okupavo Lenkija.

Kokių netikėtų sau pačiam faktų atradote?

Stebino daug kas. Pavyzdžiui, net... santuokos. Štai jauna baltarusė Alaiza Paškevič nuvažiuoja į Peterburgą, susipažįsta su lietuvių studentu būsimuoju inžinieriumi Steponu Kairiu. Vilniuje 1912 metais jie susituokia. Dabar A. Paškevič žinoma kaip viena garsiausių baltarusių poečių. O jos vyras S. Kairys – Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas, Vasario 16-osios akto signataras, 1943–1945 metais vadovavęs Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui.

Kita istorija irgi prasidėjo Peterburge. 1903 metais čia susituokė lietuvaitė bajoraitė Marija Ivanauskaitė ir baltarusis Vaclovas Lastauskas. Šeima apsigyvena Vilniuje. Vėliau M. Lastauskienė su seserimi Sofija, pasirašinėdamos slapyvardžiu Lazdynų Pelėda, tapo žinomomis lietuvių rašytojomis, o V. Lastauskas – garsiu Baltarusijos politiku, 1918 m. kovo 25 dieną pasirašiusiu Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybės aktą. 1919 metais jis buvo paskirtas BLR Vyriausybės vadovu. Sovietams ir lenkams šalį okupavus, jis vadovavo egzilinei Vyriausybei iš Kauno. Be to, tapo žymiu baltarusių istoriku, etnografu, publicistu ir literatūrologu.  

Trečia istorija prasidėjo ir baigėsi Vilniuje. Jauna lietuvaitė Ona Miciūtė, ištekėjusi už baltarusio Jankos Šutovičiaus, tapo viena garsiausių to meto Vilnijos poečių, o jis – baltarusiškų laikraščių redaktoriumi, publicistu, baltarusių muziejaus direktoriumi. Atėjus bolševikams, J. Šutovičius kaip „liaudies priešas“ nuteistas penkiolikai metų. Jo žmonai siūloma viešai atsiriboti nuo vyro, jį pasmerkti. Ji kategoriškai atsisakė, todėl buvo pašalinta iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos, jos kūryba neskelbiama, todėl ir dabar mažai žinoma. Ji rašė į stalčių ir sulaukė vyro, sugrįžusio iš gulagų. Abu tyliai mirė Vilniuje beveik vienu metu – apie 1973 metus.

Ar teko bendrauti su dabartiniais baltarusių rašytojais, literatūros tyrinėtojais?

Bendraujame nuoširdžiai. Jei ko nors nerandu mūsų archyvuose ar bibliotekų senų leidinių skyriuose, kreipiuosi į kolegas Minske. Susirašinėju su L. Arabei, A. Karliukevičiumi, V. Mačiulskiu, G. Marčiuku, S. Trachimionoku, kitais rašytojais, Baltarusijos enciklopedijos, nacionalinės bibliotekos darbuotojais. Beje, prašau, kad jie man rašytų baltarusiškai. Gaunu iš jų įdomių kūrinių. Kai ką – G. Marčiuko ir L. Arabei – jau išverčiau į lietuvių kalbą ir paskelbiau.

Vilniuje ne kartą teko priimti besidominančius Lietuva bei jos literatūra rašytojus V. Mačiulskį ir S. Trachimionoką. V. Mačiulskis, būdamas ir stambios leidyklos direktoriumi, domėjosi galimais lietuvių autorių vertimais į baltarusių kalbą. Dabar jau leidžia mano gero bičiulio rašytojo Jeronimo Lauciaus knygą.

Rašytojas S. Trachimionokas naująjį romaną sugalvojo pradėti Vilniumi. Teko supažindinti jį su Vilniaus subtilybėmis. Neseniai gavau pirmuosius būsimo romano puslapius – Vilnius pavaizduotas labai geranoriškai. Tai džiugina. 

Po kelionės į Minską ir pokalbių keliose redakcijose ir leidyklose atsirado galimybė ir man skelbtis baltarusiškoje spaudoje. Spausdina noriai, nes jiems įdomu, kas dedasi kaimynystėje. Tik bėda, kad siunčiant reikia versti į rusų kalbą. Lietuviškai ten mažai kas moka, o į baltarusių kalbą pats versti dar nedrįstu.

Mes šnekamės apie baltarusius, o jūs jau kelintą kartą minite Vilnių. Negi Vilnius mūsų kaimynams buvo toks svarbus? 

Vilniuje pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent nuo Vilniaus ir prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo laikraštis, einantis savąja kalba. Beje, „Naša dolia“ spausdino lietuviška Martyno Kuktos spaustuvė, veikusi Vilniuje iki 1924 metų. Kai caro valdžia laikraštį uždarė, redaktorių pasodino į Lukiškių kalėjimą, baltarusių šviesuoliai pradėjo Vilniuje leisti laikraštį „Naša niva“, kuris ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir stipriai konsolidavo baltarusių tautą. Abiejuose laikraščiuose dirbo Ciotka, broliai Janas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, Ivanas Lucevičius, būsimas garsusis Janka Kupala. Laikraščiuose bendradarbiavo Vilniaus baltarusių inteligentijos žiedas – rašytojai Zmitrokas Biadulia, Maksimas Bohdanovičius, Maksimas Hareckis, Konstancija Bujlo ir kiti. Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais, rašytojais.

Be to, Vilniuje iki 1939 metų ėjo daug baltarusiškos spaudos. Savo kartotekoje jau turiu per keturiasdešimt pavadinimų baltarusiškų laikraščių ir žurnalų, ėjusių  įvairiu laiku Vilniuje. Tiesa, keletas jų ėjo ir Kaune. Baltarusiai Vilniuje turėjo savo gimnaziją, leidyklą, muziejų, mokslo draugiją, veikė politinė partija – Baltarusių liaudies hramada, turėjusi savo atstovų net Lenkijos seime.

Įdomu ir tai, kad tuomet savo literatūrinį kelią Vilniuje pradėjo būsimieji garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas ir Maksimas Tankas.

O kas dabar yra Vilnius baltarusiams?

Manau, kad didelių ir širdžiai malonių sentimentų miestas. Nors atėjus sovietams su Vilniaus baltarusiais, o ypač inteligentais, buvo pasielgta labai žiauriai. Baltarusių gimnazija, Lietuvos valdžios įkurta 1918 metais, buvo uždaryta.

Uždaryti visi baltarusiški laikraščiai, knygų leidykla, turtingas baltarusių muziejus, visuomeninės organizacijos. Beveik visi mokytojai, redaktoriai, kunigai, visuomenės veikėjai buvo nuteisti arba ištremti. Sovietai tik žodžiais deklaravo tautų lygybę ir brolybę. Iš tikro jie vykdė seną caro rusinimo politiką. 1937–1938 metais Baltarusijoje jie sušaudė per 10 tūkstančių baltarusių inteligentų – akademikų, profesorių, daktarų, rašytojų, žurnalistų, kunigų, mokytojų – beveik visą baltarusių inteligentijos žiedą. Tą patį jie darė atėję ir į Lietuvą. Tik mes daugiau žinome apie savų – lietuvių aukas. Tačiau atėjo laikas prabilti ir apie kaimynų aukas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsigavo ir baltarusių diaspora. Džiugu, kad vėl Vilniuje pradėjo veikti F. Skorinos baltarusių vidurinė mokykla, kurioje jaunieji baltarusiai gali mokytis savo gimtąja kalba. Pradėtos leisti baltarusiškos knygos, laikraštis.     

Dabar įdomu pasivaikščioti po senąjį Vilnių ir pakalbėti su kokiu nors senu vilniečiu baltarusiu. Pasidairyti į pastatus, kuriuose anksčiau buvo baltarusiškos redakcijos, leidyklos, mokyklos, muziejus. Vieni jų jau papuošti memorialinėmis lentomis, kiti dar jų laukia. Reikia sugrąžinti istorinę teisybę. Vilnius nuo to tik praturtės.          

Ar tęsite savo tyrinėjimus? Gal sulauksime ir naujos knygos?

Be abejo. Netrukus žadu užbaigti knygą apie baltarusių kunigus kūrėjus. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad prasidėjusiam baltarusių tautiniam atgimimui, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjimui didelę įtaką turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti – dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto. Trečioji išvada – praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, nuoširdžiai, net per didelį pasipriešinimą diegę baltarusių kalbą į bažnyčios gyvenimą, aktyviai bendradarbiavę baltarusiškoje spaudoje, leidę ir redagavę laikraščius, žurnalus, užsiėmę grožine kūryba.

Ir dar vienas panašumas tai – lietuvių ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis vadovavimas patriotiniam judėjimui. Savus lietuvius kunigus švietėjus mes gerai žinome, o kaimynų  nelabai. Todėl, manau, straipsniai apie Lietuvoje gyvenusius ir kūrusius baltarusių rašytojus ir kunigus bus įdomūs, nes papildys Lietuvos literatūrologiją. „XXI amžiuje“ buvo paskelbtos mano publikacijos apie kunigus švietėjus Adomą Stankevičių, Stanislavą Hliakauskį ir Viktorą Šutovičių. Beje, jie visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda. Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas. Naująją knygą, manau, pavadinti „Su dvasingumu ir gimtuoju žodžiu“.

Ar tiesa, kad baltarusiai savinasi mūsų kultūrą, istoriją: esą Vytautas buvo baltarusių kunigaikštis, esą Vilnius – baltarusiškas miestas, esą Žalgirio pergalė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai vis baltarusių nuopelnai. Žodžiu, kaip Baltarusijoje traktuojama Lietuvos istorija?

Mūsų istorija bendra nuo karaliaus Mindaugo laikų. Ne vieną šimtą metų buvome vienoje bendroje vis labiau Europoje įsigalinčioje valstybėje. Anksčiau, sovietinėje Baltarusijoje bolševikai neskatino domėtis sena ir garbinga Lietuvos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Turbūt buvo daugiau rašoma apie Lietuvos komunistų vado V. Kapsuko sukurtą Lietuvos-Baltarusijos respubliką, 1919 metais keletą mėnesių išsilaikiusią Raudonosios armijos dėka. Dabar kiti laikai, kaimynams jau nereikia dairytis į Maskvą, ką pasakys „didysis brolis“. Jų istorikai dirba aktyviai ir, suprantama, ieško savo senųjų šaknų. Atrodo, neatsilieka ir mūsiškiai mokslininkai, nors tokios plačios keturių tomų enciklopedijos, skirtos tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, dar neišleido. Baltarusiai noriai atstatinėja senąsias pilis, nebijodami pabrėžti, kad tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, o mes, daug tuščiai kalbėję, nesugebame užbaigti net Valdovų rūmų.

Jūs paminėjote keletą kraštutinių nuomonių. Galėčiau pridėti ir dar vieną – kad Baltarusiją reikia pavadinti Lietuva, ir tada visa istorija stos į reikiamus rėmus. Nenorėčiau šių nuomonių akcentuoti, juolab apie tai diskutuoti. Juk ir Lietuvos spaudoje pasirodo publikacijų, kurių autoriai mato dabartinę Lietuvą jei jau ne iki Juodosios jūros, tai bent su nemažais plotais, esančiais dabartinėje Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje.

O, pavyzdžiui,  kiek iečių buvo sulaužyta savinantis poetą Adomą Mickevičių, gimusį dabartinėje Baltarusijoje, rašiusį lenkų kalba ir pasakiusį, kad jo tėvynė yra Lietuva. Aš ramiai rašau, kad A. Mickevičius yra Lietuvos (ne – lietuvių) poetas ir visiškai neužsigaunu ant kolegų baltarusių ar lenkų, kurie parašo kitaip.

Apskritai dalytis istorinį paveldą nėra lengva, bet tai tebūnie rimtų istorikų duona – literatai ten įneštų tik daug emocijų.    

Apie Baltarusiją nūnai mūsų spaudoje skelbiama daug prieštaringos informacijos. Vieni įrodinėja, kad baltarusiai gyvena labai skurdžiai, kitų manymu, baltarusiai gyvena užtektinai stabiliai. Garantuota darbo vieta, garantuotas uždarbis, garantuota pensija. Labai prieštaringai vertinamas ir prezidentas Aleksandras Lukašenka...

Į Baltarusiją važiuoju kaip svečias, specialių tyrimų nedarau, todėl ir kelionėse patirti įspūdžiai – tik svečio. Dabar Baltarusija, palyginus su sovietmečiu, gerokai pasikeitė. Ypač pagerėjo keliai, daug naujų statybų. Kaimynai išsaugojo stambias pramonės įmones, nors šiandien ir šnekama, kad ne visos jos dirba rentabiliai. Vyrauja valstybinis sektorius, nors privati iniciatyva irgi skatinama. Antai vien privačių knygų leidyklų yra užregistruota per 400. Noriai skatinamos ir užsienio investicijos. Ypač čia aktyvūs vokiečiai, kinai, rusai. Pamažu daugėja ir lietuviško kapitalo. Ypač daug skiriama lėšų kultūrai, sportui. Neseniai Minske iškilo nauja tikrai įspūdinga, sakyčiau, milžiniška Nacionalinė biblioteka, o mes savo M. Mažvydo nacionalinę biblioteką sugriovėme ir dabar tame kapstomės. Su baltu pavydu klausiausi, kad Minske jau veikia per 40 plaukimo baseinų, o mes Vilniuje uždarome paskutinį.

Ar baltarusiai skursta? Nemanau, nors jų algos ir mažesnės už mūsų, tačiau jie ir moka už viską žymiai mažiau. Už buto šildymą, elektros energiją, vandenį du–tris kartus mažiau, už maistą beveik perpus mažiau. O už Minsko vaistinėje nupirktus vaistus sumokėjau beveik 3 kartus pigiau, negu pirkdamas išreklamuotose „pigiausiose“ Lietuvos vaistinėse.

Baltarusijos visuomenė turtiniu požiūriu mažiau diferencijuota, tačiau nenustembu sutikęs baltarusių šeimas, besiilsinčias brangiuose apartamentuose Palangoje, išgirdęs baltarusiškai šnekant prabangiausiose Vilniaus parduotuvėse.

Jūsų klausime kelis kartus nuskambėjo žodis „garantuota“. Taip, pas juos išliko nemažai tų garantijų, kurias dar prisimena senesni Lietuvos gyventojai. Kaimynai dar turi tikrai nemokamą sveikatos gydymą, teisę į švietimą.

Dar pastebėjau, kad kaimynai „baltarusėja“. Antai visų miestų gatvių užrašai dabar tik baltarusių kalba. Rusiškų lentelių neliko. Pasirodo, tai padaryta prezidento A. Lukašenkos nurodymu.

Šalies prezidentas turi dideles galias, nes Baltarusija yra prezidentinė respublika. Aleksandrą Lukašenką vardu ir pavarde retas tevadina. Dažniausiai girdi pagarbiai sakant „Batka“ (lietuviškai – Tėvas). Jis turi nemažą visuomenės palaikymą, nors yra ir jam oponuojančių, net priešiškai nusiteikusių žmonių. Tai parodė ir įvykiai po paskutiniųjų prezidento rinkimų.

Gaila, kad politiniame lygmenyje tarp Lietuvos ir Baltarusijos ilgokai vyravo šaltoki santykiai. Po Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos vizito į Vilnių, Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės vizito į Minską, mūsų premjero A. Kubiliaus „dviračių žygio“ po Baltarusiją, šie santykiai buvo sušvelnėję. Dabar po paaštrėjusios konfrontacijos tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos, atrodo, vėl atsiranda šaltukas. Tebūnie tai politikų duona. Jų santykiai neturėtų trukdyti plėtoti kultūrinius, literatūrinius ryšius tarp dviejų tautų. Juk mes nuo seno buvome geri kaimynai.  

Ačiū už pokalbį.

© 2011 „XXI amžius“