2011 m. liepos 20 d.
Nr. 54
(1934)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Aš esu lietuvė...“

Pritapusi išeivijoje, bet
gimtojo krašto nepamirštanti
Genovaitė Plukienė

Šią vasarą jaukiame buvusių mokytojų Jono ir Stasės Beleckų bute Svėdasuose teko susitikti ir bendrauti su aktyvia lietuvių išeivių bendruomenės nare, lietuviškos radijo laidos vedėja, lietuvybės puoselėtoja Genovaite Beleckaite-Plukiene. Ji, atvykusi iš Santa Monikos (Kalifornija) į gimtąjį Puožo kaimą, esantį Kupiškio rajono Šimonių seniūnijoje, aplankė ir Svėdasuose gyvenantį pusbrolį Joną Belecką, savo tėvelio Jono Belecko krikštasūnį.

Labai gražiai ir taisyklingai lietuviškai kalbanti Genovaitė prisiminė savo šeimos istoriją, jos pačios sudėtingą kelią, sovietmetyje išvykstant gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Pasakojo apie  savo brolius – spalvotos lietuviškos kino dokumentikos pradininkus, kurių nufilmuoti unikalūs kadrai rodomi iki šių dienų, džiaugėsi nuoširdžiu bendravimu su garsia rašytoja Ale Rūta bei kitais tautiečiais, ne vieną dešimtmetį veikiančiomis šeštadieninėmis lietuviškomis radijo laidomis...

Vytautas Bagdonas

Jų likimo vardas buvo... Amerika

Pasak Genovaitės Plukienės, jų šeimos likimas nuo senų laikų buvo susijęs su tolimąja ir paslaptingąja Amerika.

Iš Skapiškio krašto kilęs Kazimieras Motuzas susipažino su Subačiaus valsčiaus Papilių kaime gyvenusia Veronika Inflianskaite, gimusia 1889 metais. Nors Kazimieras buvo bene dviem dešimtimis metų vyresnis už Veroniką, tačiau tai nesutrukdė jiems sukurti šeimos. Po vedybų  kupiškėnai Motuzai bandė įsikurti Vilniuje. Čia 1909 metais pasaulį išvydo jų pirmagimis, kurį pavadino Kazimieru. Vaikelį pakrikštijo tuo metu Vilniuje gyvenęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, su kuriuo Kazimieras Motuzas buvo gerai pažįstamas. Vilniuje Motuzai gyveno neilgai – apie 1910 metus išsiruošė į Ameriką.

Kai 1912 metais ten pat atvyko Jonas Beleckas, jisai čia sutiko Kazimierą bei Veroniką Motuzas. Šie Niujorke jau turėjo ir nuosavą valgyklėlę. Deja, jų laimė truko neilgai – staiga pasimirė Kazimieras, palikęs žmoną Veroniką, sūnų Kazimierą ir motinos įsčiose dar vieną gyvybę. 1914-aisiais, jau po tėvo mirties, gimė antrasis sūnus Mečys...

Likusi našle Veronika Motuzienė po kurio laiko ištekėjo už kraštiečio Jono Belecko. Amerikoje Beleckams gimė du sūnūs: Jonas (1917 m.) ir Vytautas (1921 m.)

Okupuotoje Lietuvoje laukė kalėjimas

Beleckų sūnus Stasys gimė 1924 metais jau Skapiškyje, kai Veronika ir Jonas sugrįžo gyventi į Lietuvą. Dar po trejų metų Puože pasaulį išvydo ir dukra Genovaitė.

Kai Beleckai 1921-aisiais sugrįžo į Lietuvą, įsikūrė prie Skapiškio. Panevėžyje kaip tiktai tuo laiku grupė JAV gyvenančių išeivių iš Lietuvos, sudėję asmenines lėšas, įsteigė baldų dirbtuves. Jonas Beleckas buvo paskirtas tų dirbtuvių vedėju. Geros kokybės, gražių baldų buvo prigaminta daug, tačiau jų nepirko. Dirbtuvės bankrutavo, o su akcininkais ir darbininkais buvo atsiskaityta išdalinant jiems pagamintus baldus. Pagal tėvų pasakojimus Genovaitė tas dirbtuvių vietą atpažino – jos veikė ten, kur dabar yra Panevėžio muilo fabrikas...

1924 metais Beleckai už savo santaupas pirko Puožo palivarką – likusius dvarelio pastatus, žemę, pasistatė gyvenamąjį namą, kitus trobesius. Svajojo įsikurti čia ilgam, gal net visam likusiam gyvenimui. Deja, deja...

JAV gimę Genovaitės broliai turėjo tos šalies pilietybę, tad prieškario metais ten ir išvažiavo. Sovietams okupuojant Lietuvą, pasitraukti norėjo ir tėvai su Puože kartu gyvenusiais vaikais. Tačiau ūkininkams Beleckams sunku buvo iš karto viską pamesti – ir gyvulius, ir namus, ir laukuose bręstantį derlių. Taip ir pasiliko. Žinoma, jų ūkis, pastatai, žemė 1945-ųjų sausio mėnesį buvo nacionalizuoti. Dar po kurio laiko Jonas Beleckas buvo suimtas ir kaip „tarybinės santvarkos priešas“ nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5 metams tremties. Kai tėvelis buvo kalinamas lageryje prie Šilutės, Genovaitė ten važinėdavo su maisto krepšiais, jį lankydavo. 1949–1956 metais jis kalėjo Kengyro lageryje prie Džezkazgano, tolimajame Kazachstane. Pagaliau, iškentęs visus vargus, baisumus, paliegęs, suvargęs Jonas Beleckas sugrįžo namo...

Kelias į Ameriką

1959-aisiais Jonas ir Veronika Beleckai pradėjo ruoštis kelionei į JAV – ten, kur gyventa, ieškota laimės prieškario metais. Būta visokiausių trukdymų, kol pagaliau 1964 metais jiems buvo leista palikti okupuotą Lietuvą ir išvykti visam laikui gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Genovaitė tuomet neišvažiavo – buvo nuspręsta pirmiausia išleisti į JAV tėvus. Genovaitė išvažiavo tiktai po dešimtmečio – 1974-ųjų pradžioje. Tą laikotarpį ji prisimena kaip didžiausią košmarą. Net 25 metus ji gyveno Vilniuje, dirbo Maisto pramonės profsąjungų buhaltere. Kai tik vadovybė sužinojo apie jos troškimą paskui brolius ir tėvus išvažiuoti gyventi į Ameriką, tuoj pradėjo priekaištauti, reikalauti, kad moteris paliktų darbą. Genovaitė iš geros, sąžiningos, nuoširdžios darbuotojos tapo kone nusikaltėle, liaudies prieše, pačiu blogiausiu žmogumi. Būta ir gąsdinimų, ir grasinimų, ir užgauliojimų, ir persekiojimų, visokiausių trukdžių išvykti. Teko net broliams per JAV valdžią veikti, kad tiktai seseriai būtų leista išvažiuoti iš sovietinės Lietuvos ir apsigyventi Amerikoje.

„Kaip aš tuomet ant tokios Lietuvos ir jos valdininkų pykau. Net norėjau išvažiuoti kur nors į plėšinius, kad tik toliau nuo Lietuvos, nuo visų biurokratų, žmogiškumą praradusių viršininkų, visokių kagėbistų. Okupuota brangi tėvynė Lietuva buvo virtusi nebemiela, širdžiai nebebrangia šalimi...“ – prisimena Genovaitė.

Pagaliau išsipildė josios svajonė: atkeliavo į JAV, apsigyveno Niujorke. Paskui, ištekėjusi už Vytauto Pluko, gyvenusio Kalifornijoje, persikėlė tenai.    

Dar ilgai sapnuodavo naktimis gimtąjį Puožą, prigludusį prie skaidraus tuo pačiu vardu pavadinto ežero. Paskui nei iš šio, nei iš to staiga nustojo gimtinę sapnuoti. Pradėjo spėlioti, kodėl taip atsitiko. Ir paaiškėjo netrukus visa tiesa: nebeliko jos gimtojo Puožo: pastatai išgriauti, medžiai iškirsti, visagalė melioracija buvusias sodybas pavertė dirbamais laukais...

Pritapo išeivijoje, nepamiršo gimtinės

Genovaitė Plukienė prisimena, kad jau nuo pirmųjų dienų toli nuo gimtojo krašto ji neliko vieniša. Visą laiką buvo tarp artimųjų, greitai surado bendrą kalbą ir su čia gyvenančiais tautiečiais. Jos šviesaus atminimo vyras (mirė 1996-aisiais) buvo poetas, ji taip pat domėjosi literatūra, tad mielai dalyvaudavo Santa Monikoje organizuojamuose kultūriniuose suėjimuose, literatų susitikimuose, knygų pristatymuose. Tikrai įdomu būdavo „Santa Monikos klubo“ renginiuose. Taip susipažino ir su Santa Monikoje gyvenančia žymia išeivijos rašytoja Ale Rūta – Elena Arbiene, kilusia iš Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus. Dar pamena ir „Dailiųjų menų klubo“ susirinkimus, kurių „siela“ buvo garsus architektas šviesaus atminimo Edmundas Arbas – rašytojos Alės Rūtos vyras. Taip susitikinėdama su bendraminčiais, dalyvaudama įvairiuose renginiuose ji pritapo prie bendruomenės, tapo neatskiriama nuo viso tautiečių išeivių gyvenimo. Ne vieną įsimintiną renginį yra organizavusi ir pati Genovaitė. Visai neseniai Los Andželo parapijos salėje Genovaitės ir kitų veiklių šviesuolių iniciatyva buvo organizuotas naujausios Alės Rūtos prisiminimų knygos „Sklėriai“ pristatymas. Gražiai organizuotame renginyje dalyvavo ir pati garbaus amžiaus sulaukusi rašytoja.

Jau 35 metus gyvuoja už labdaringas aukas išlaikoma šeštadieninė lietuvių radijo laida „Lithuanian melody‘s“ („Lietuviškos melodijos“), kurioje galima išgirsti ir naujienų, ir diskusijų, ir lietuviškų dainų. Viena iš tų pusvalandžio trukmės laidų vedėjų yra ir Genovaitė Plukienė. Ji daugiau į mikrofoną kalba politinėmis temomis, tačiau neabejinga ir kultūrai. Genovaitė dar kartu ir vadovauja Lietuviškų radijo laidų klubui. Kol kas radijo laidų klausosi Los Andželo parapijos gyventojai, tačiau Genovaitės ir kitų radijo laidos kūrėjų ateities planuose siekis, kad tos radijo laidos  pasklistų toliau į pasaulį, tad bus plečiama tematika, neapsiribojama tik vietinėmis naujienomis ir problemomis. Beje, per internetą tų laidų galima pasiklausyti ir Lietuvoje.

Pašnekovė prisipažįsta, kad ją labai jaudina nutautėjimo problemos, lietuvybės išsaugojimo reikalai. Labai svarbu, kad jaunoji karta neužmirštų senelių ir tėvų kalbos, išliktų patriotais, nenutautėtų. Net šešiolika metų Genovaitė mokytojavo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje: dėstė geografiją, lietuvių kalbą ir kitus dalykus 5–7 klasių mokiniams. Su buvusiais mokiniais Genovaitei visuomet malonu susitikti, juolab kad jie į lietuvišką mokyklą jau atveda savo vaikus ar net anūkus...

Pašnekovė prisipažįsta, kad ji didžiuojasi, jog yra lietuvė. Todėl ir pati didžiausia jos gyvenimo svajonė buvo, kad gimtoji Lietuva taptų laisva ir nepriklausoma. Beje, to siekė ir jos šviesaus atminimo tėvas Jonas Beleckas. Niujorke jis kartu su JAV lietuvių kunigu, visuomenės veikėju, publicistu, spaudos darbuotoju Antanu Miluku rinko parašus, kad Lietuva būtų pripažinta de jure, kaip  laisva ir nepriklausoma valstybe. Tuomet visoje Amerikoje buvo surinkta milijonas Lietuvos nepriklausomybės siekius palaikančių žmonių parašų. Parašų rinkėjai, tarp jų ir Jonas Beleckas, atnešę parašus, prie Baltųjų rūmų nusifotografavo...

Pritapusi išeivijoje, čia suradusi savo pašaukimą, daug bendraminčių, Genovaitė Plukienė nepamiršta ir gimtinės. Lietuvoje ji apsilanko dažnokai, nes čia turi įvairių reikalų, kuriuos energijos nestokojančiai moteriai tenka išspręsti. Kurį laiką jai tekdavo į Kupiškio kraštą atvažiuoti net po kelis kartus per metus, nes biurokratų kabinetuose strigo nuosavybės atkūrimo klausimai. Dabar Genovaitė Plukienė teisėtai didžiuodamasi pasiekta pergale – ji savojoje žemėje prie gražuolio Puožio ežero įkūrė jaukius svečių namus. Tai šios veiklios moters dėka Puožio vietovės vardas neišnyko iš sąrašų, žemėlapių.O kai ji organizavo pirmąjį buvusių puožiškių susitikimą, susirinko arti keturių dešimčių žmonių.

Brolių Motuzų filmai – „Laiškai iš Tėvynės“

Kazimieras Motuza, tas pats, kurį Vilniuje krikštijo pats Juozas Tumas-Vaižgantas, mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos komercinėje klasėje, ten 1927 metais įsigijo buhalterio specialybę. Iki 1935 metų dirbo buhalteriu Tarptautiniame banke. Tais metais Kaune vyko Draugijos užsienio lietuviams remti kongresas. Į jį atvyko ir  gabus fotografas, kinematografija besidomintis Amerikos lietuvis Antanas Kazlauskas. Jis buvo JAV apsigyvenusio Mečio Motuzos draugas, o atvykęs į Lietuvą susipažino ir su Mečio broliu.

Antanas Kazlauskas kartu su Kazimieru Motuza pradėjo aktyviai filmuoti Lietuvos gamtą, įvykius, lietuvių papročius, šventes. 1936-aisiais jie abu išvyko į JAV: Kazlauskas pas savo sužadėtinę, o Motuzas – pas brolį Mečį, gyvenusį Niujorke nuo 1931 m., ir Joną, išvykusį 1934 m. Čia Kazimieras važinėjo po šalį, rodė filmus apie Lietuvą. 1937 metais abu broliai parvyko į Lietuvą, labai intensyviai filmavo gimtojo krašto gyvenimą: miestus, miestelius, istorijos įvykius, paminklus, šventes, žemės ūkio darbus. Broliai Motuzos naudojo tuo metu rinkoje pasirodžiusią spalvotą „Kodak“ firmos 16 mm kino juostą. Šie du kino kūrėjai buvo spalvotos lietuviškos kino dokumentikos pradininkai. Dokumentiniame filme „Ten, kur Nemunas banguoja“ nusifilmavo ir tautiškais rūbais apsirengusi Genovaitė.

Sugrįžę į JAV broliai dar nufilmavo pasaulinę parodą Niujorke ir Lietuvos paviljoną, „Lietuvių dienos“ ceremoniją, užfiksavo lietuvių išeivių gyvenimo vaizdus. Paskui savo sukurtus filmus „Lietuva“ (1935–1938 m.), „Tėvynėj brangiojoj“ (1938 m.), „Ten, kur Nemunas banguoja“ (1938 m.) jie pradėjo rodyti JAV kolonijose. Iki 1940 m. gegužės 29 dienos Kazimieras ir Mečys Motuzos su savo filmais aplankė 63 JAV lietuvių kolonijas, pabuvojo 15 valstijų, surengė net 180 seansų. Kai kuriuose miestuose teko rodyti filmus net po kelis ar keliolika kartų, o Čikagoje – net 33 kartus. Garsieji brolių Motuzų filmai su pasisekimu buvo rodomi ir Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje.

Vėliau broliai dar sukūrė du įsimintinus dokumentinius filmus „Kodėl mes bėgome“ (1940 m.), „Be Tėvynės“ (1947 m.).  Prie šių kino filmų kūrimo prisidėjo ir Vytautas Beleckas. Jį labai jaudino karo nusikaltimai Lietuvoje, sovietinių okupantų siautėjimas, nekaltų žmonių žudynės. Vytautas skaudžiai pergyveno savo draugų žūtį Rainių miškelyje, pažįstamų abiturientų nužudymą Panevėžyje prie cukraus fabriko.         Traukdamasis iš Lietuvos į Ameriką, Vokietijoje jis gavo daug archyvinės medžiagos apie nekaltų žmonių žudynes ir perdavė broliams, kurie sukūrė dokumentinį filmą „Kodėl mes bėgome“. 1946 metais Vytautas Beleckas, pasinaudodamas brolių Kazimiero ir Mečio filmuota medžiaga, sukūrė keletą dokumentinių filmų, kurie buvo parodyti JAV Senato ir Kongreso komisijoms, net šalies prezidentui Hariui Trumenui (Harry Truman), siekiant įrodyti, kad JAV turi priimti pabėgėlius iš Lietuvos. Mat apie Lietuvą daug kas atsiliepdavo neigiamai, neva tai tamsi, atsilikusi šalis, buvo bandoma aiškinti, kad į JAV bėga žydšaudžiai, karo nusikaltėliai ir pan. Brolių Kazimiero, Mečio ir Vytauto dėka buvo atskleista visa tiesa apie Lietuvą, paneigti prasimanymai.

Broliai Kazimieras ir Mečys Motuzai paliko net 15 valandų trukmės prieškario metais filmuotas kino kronikas ir dokumentinius filmus. 1996 metais dalį šio vertingo palikimo Vytautas Beleckas padovanojo Lietuvai – perdavė Centriniam archyvui. Tais unikaliais kadrais dabar naudojasi istorinių filmų, televizijos laidų kūrėjai, neseniai buvo organizuotos šių filmų peržiūros.

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija