Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Evangelinis radikalumas ir racionalumas

Popiežiaus susitikimai Madride su jaunomis vienuolėmis ir universitetų profesoriais

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI sveikina susitikimo dalyvė

Jaunos vienuolės neslėpė savo entuziazmo susitikime su Šventuoju Tėvu

Šventąjį Tėvą sveikina vienas iš susitikimo su profesoriais dalyvių

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su katalikiškų universitetų profesoriais Šv. Lauryno bazilikoje Madride

Susitikimo akimirkos

Nepakeičiama pašvęsto gyvenimo misija

Tarp popiežiaus Benedikto XVI pasibaigusio vizito Ispanijoje ir dalyvavimo Pasaulinėse jaunimo dienose evangelizacinių iniciatyvų raiškos, svarbūs buvo jo susitikimai su jaunomis vienuolėmis ir jaunais katalikiškų universitetų profesoriais. Šie abu susitikimai rugpjūčio 19 dieną Madride įvyko monumentaliame Eskorialo komplekse, kurį XVI amžiuje pastatė tuometinis Ispanijos karalius Pilypas II, kaip didingą katalikiškosios monarchijos paveldą su Šv. Lauryno bazilika, senųjų mąstytojų raštų biblioteka ir augustiniečių vienuolynu. Šioje religijos ir kultūros šventovėje, įtrauktoje į UNESCO saugomų pasaulio architektūros paminklų sąrašą, Šventasis Tėvas jaunoms pašvęstojo gyvenimo atstovėms ir mokslininkams atskiruose pasimatymuose kalbėjo apie evangelinio gyvenimo radikalumo liudijimą ir apie racionalumo santykį su dvasingumu akademinėje tiesos paieškoje.

Pirmajame susitikime, surengtame erdviame Eskorialo rūmų kieme, daugiau kaip pusantro tūkstančio jaunų seserų vienuolių iki 35 metų amžiaus, popiežių Benediktą XVI sveikino su būdingu entuziazmu – giesmėmis, dainomis, išraiškingu mojavimu ir džiugiais šūksniais. Dėkodamas už šį malonų sutikimą merginoms, kurios „savo jaunystę paskyrė Viešpačiui“, jis kalbos pradžioje priminė, kad pašvęstas gyvenimas, sekant Kristų skaistumo, neturto ir klusnumo įžadais, jau pats savaime tampa Dievo Žodžio „egzegeze“, paženklinta evangeliniu radikalumu. Tai reiškia liudijimą, pagrįstą asmeniniu susitikimu su Kristumi, su visa to susitikimo galia ir tarnavimu Jam nepadalinta širdimi.

„Visa tai yra dar svarbiau šiandien, kai mes matome tam tikrą Dievo užtemdymą, savos rūšies amneziją, kuri nors ir nėra visiškas krikščionybės atmetimas, vis tik, paneigiant mūsų tikėjimo turtus, iškyla pavojus mūsų giliojo (katalikiškojo) tapatumo praradimui“, – aiškino vienuolėms Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad dabar pasaulyje vyraujančio reliatyvizmo ir drungno vidutiniškumo sąlygomis kaip tik yra aktualus dvasinis radikalumas, kuris reiškiamas vienuolišku visiškos priklausomybės Dievui liudijimu. Tai turi vykti „dukteriškoje bendrystėje su Bažnyčia, Kristaus pastatytais Dievo vaikų namais“, su jos ganytojais, kurie Viešpaties vardu saugo iš apaštalų perimtą tikėjimą bei vienybėje su bažnytiniu mokymu ir krikščioniškąja tradicija.

Taip pat pabrėžęs kiekvienai vienuolijai būdingą savą charizmą, kaip „autentiško dvasinio paveldo“ saugojimą bei bendradarbiavimą su pasauliečiais, turinčiais savo paskirtį Bažnyčioje, popiežius Benediktas XVI iškėlė tiek vienoms bendruomenėms būdingą kontempliaciją, tiek kitų atsidėjimą aktyviam apaštalavimui. Pastaruoju atveju, sėjant vaisingą Evangelijos sėklą, yra svarbus vienuoliškas vaikų ir jaunų žmonių švietimas ir auklėjimas, globėjiškas rūpinimasis šeimomis, ligoniais ir seneliais su įsipareigojimu rodyti pagarbą gyvybei, liudyti tiesą, skelbti artimo meilę ir taiką naujojo evangelizavimo misijoje. Bažnyčiai labai reikia tokios vienuolių „jaunatviškos ištikimybės“ ir „šventumo liudijimo“, kuriam jas pašaukė Dievas, – baigdamas pokalbį patvirtino Šventasis Tėvas padėkojęs seserims už jų dosnų, visišką ir amžinąjį „taip“ tarimą šiai tarnystei ir melsdamas Švč. Mergelės Marijos globos jų pašvęstajai jaunystei.

Gaivinti autentišką Universiteto idėją

Gerokai solidesnė ir ramesnė atmosfera vyravo tuoj po to vykusiame popiežiaus Benedikto XVI susitikime su jaunaisiais profesoriais, kurių amžius nesiekė 40 metų. Tokio rimtumo reikalavo pati sakralinė erdvė, kadangi susitikimas vyko jau Šv. Lauryno bazilikos viduje, kur buvo susirinkę jaunieji mokslininkai iš Ispanijoje veikiančių penkių Bažnyčiai priklausančių universitetų bei Pasaulinių jaunimo dienų proga surengto 1-ojo tarptautinio katalikiškų universitetų kongreso dalyviai. Kreipdamasis į šią tūkstantinę jaunųjų intelektualų auditoriją, jį pasitikusią šiltais plojimais, Šventasis Tėvas pirmiausia pasidalijo savuoju patyrimu: juk kunigas Jozefas Ratcingeris, prieš tapdamas vyskupu ir kardinolu, pats kelis dešimtmečius profesoriavo gimtosios Vokietijos universitetuose, susilaukdamas garsaus teologo šlovės.

„Tuomet dar buvo labai jaučiamos (Antrojo pasaulinio) karo žaizdos ir buvo daug materialinių sunkumų, bet tai kompensavo mūsų užsidegimas šiai žavinčiai veiklai, mūsų bendravimas su įvairių disciplinų kolegomis ir mūsų troškimas atsiliepti į giliausius ir esmingiausius mūsų studentų rūpesčius“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI apie savo, kaip teologijos dėstytojo, karjeros pradžią Bonos universitete. Kalbėdamas Pasaulinių jaunimo dienų Madride tema – „Būti įsišaknijusiais Kristuje, ant Jo statydintis ir tvirtėti tikėjimu“ (Plg. Kol 2, 7), jis sakė, jog tai aktualu ir dabartinei universiteto misijai, kurios uždavinys brandinti jaunus intelektualus labai nestabilioje sekuliarizuotoje aplinkoje, išgyvenančioje tikrą dvasinę painiavą.

Tokiomis kontraversiškomis aplinkybėmis dabar labai didelis dėmesys aukštosios mokyklos dėstytojo darbe skiriamas būsimų specialistų techninių įgūdžių ir kompetencijos vystymui, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius. Šiandien vyraujantis toks utilitarinis požiūris į švietimą vis labiau paliečia ir universitetines studijas. „Tačiau ir aš, ir jūs, kurie dar neseniai buvote Universiteto studentai, o dabar priklausote dėstytojų kolektyvui, suprantame, jog reikia didesnių dalykų, gebančių aprėpti viską, ko reikia būti (išsilavinusiu) žmogumi, – kalbėjo jauniems profesoriams Šventasis Tėvas. – Žinome, jog, kada grynas pragmatiškumas ir nauda tampa principiniais kriterijais, galima padaryti daug žalos, ir pasekmės gali būti tragiškos: nuo piktnaudžiavimo mokslo žiniomis, jeigu jis nerodo jokių (etinių) ribų, iki politinio totalitarizmo, kada siekiant valdžios atmetamos visos aukštesnės (moralinės) nuostatos“.

Nuo tokio redukcionistinio požiūrio į žmogų ir mokslą gali apsaugoti tik autentiška Universiteto idėja, suvokimas, kad ši aukštoji mokykla visuomet buvo ir turi likti „namais“, kurie siekia tikrosios tiesos apie žmogiškąjį asmenį. Neatsitiktinai ir pačią Universiteto instituciją sukūrė būtent Bažnyčia, vadovaudamasi krikščionišku tikėjimu, kuris kalba apie Kristų, kaip Logosą, per kurį viskas yra padaryta, o taip pat apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad toks evangelinis racionalumas įkūnija Universiteto idealą, kuris neturi nuolaidžiauti išmintingam dialogui svetimoms ideologijoms bei grynai utilitarinei ir ekonominei aukštosios mokyklos koncepcijai.

Etinių ir kultūrinių vertybių pusiausvyra

Perteikti šį Universiteto idealą, paveldėtą iš praeities „dvasinių gigantų“ yra dabartinių aukštųjų mokyklų dėstytojų misija, suvokiant, kad tik per tikėjimą žmogiškoji išmintis tampa patikima. „Jauniems žmonėms reikia autentiškų mokytojų, atvirų tiesos pilnatvei įvairiose pažinimo srityse, asmenų, kurie geba vesti tarpdisciplininį dialogą ir neatmesti širdies patyrimo, kurie įsitikinę mūsų žmogiškojo gebėjimo pažanga šiame tiesos kelyje“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis kvietė niekada neprarasti entuziazmo toje tiesos paieškoje ir visada suprasti, kad yra svarbu ne tik parduoti žinių turinį, bet ir ugdyti jaunus žmones, žadinant jų vidinį tiesos troškimą, įskaitant jos antgamtinę plotmę.

„Mes neturime studentų visiškai palenkti, bet išvesti juos į tiesos kelią, kurios ieškotume kartu, – pabrėžė Popiežius, nurodydamas  jaunų žmonių savarankiškumo ir solidarumo skatinimo svarbą. Šiuo atžvilgiu aukštųjų mokyklų dėstytojų darbą ir uždavinius jis palygino su Evangelijos išreikšta Jėzaus nuoroda į efektyvų ir naudingą druskos veikimą (plg. Mt 5, 13), arba su žibintu, kuris tyliai, bet naudingai šviečia kambario erdvėje. Taip pat priminęs antikos filosofo Platono paraginimą, kad turi siekti pažinti tiesą, kol jaunas, nes paskui gali būti per vėlu ją suvokti, Benediktas XVI pabrėžė, kad pilnoji tiesa niekada visiškai protui nėra pasiekiama. „Mes negalime visiškai jos užvaldyti, todėl geriau stengtis, kad pati tiesa mus užvaldytų ir įkvėptų“, – nurodė Šventasis Tėvas.

Jis paaiškino, kad toks mąstymas intelektualinėje ir švietėjiškoje veikloje skatina kuklumo ir nuolankumo dorybę, kuri taip pat yra privaloma, nes apsaugo nuo nepamatuoto išdidumo, kuris irgi trukdo žengti tiesos keliu. „Galiausiai visi tie dalykai primena mums, kad žvilgsnį nukreiptume į Kristų, kurio veidas spindi mus nušviečiančia Tiesa, – baigdamas kalbėjo profesoriams popiežius Benediktas XVI. – Kristus taip pat yra Kelias, kuris veda į visišką išsipildymą; Jis pats žengia mūsų pusėje ir mus palaiko savo meile. Būdami įsišakniję Jame, tikrai būsime geri mūsų jaunų žmonių vadovai“. Šventasis Tėvas meldė jauniesiems mokslininkams Švč. Mergelės Marijos, Išminties Sosto, globos, kad ji padėtų jiems bendradarbiauti su savo Sūnumi tame atsakingame pašaukime.

Šios popiežiaus Benedikto XVI išsakytos pastabos jauniesiems katalikiškų universitetų profesoriams yra aiški nuoroda į  katalikų švietimo ir studijų sistemos dalyvavimą Naujojo evangelizavimo uždavinių įgyvendinime. Kaip ta proga pažymėjo Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Rinas Fizikela, katalikiški universitetai XXI amžiuje turi iš naujo apsvarstyti savąjį tapatumą ir misiją išlaikydami etikos ir kultūros vertybių pusiausvyrą pačiu aukščiausiu moksliniu ir profesionalumo lygmeniu. Jie yra atsakingi už išsilavinusio kataliko intelektualo rengimą, kuris „ne tik būtų etiškai geras žmogus, bet ir aktyvus kūrėjas, atsiliepiantis į dabarties iššūkius“. Dėl to ir katalikiškųjų studijų programos privalo turėti ne tik aukštą mokslinio profesionalumo lygį, bet ir aiškiai būti paremtos tikėjimo principais, kadangi mokslinis tyrimas negali būti etiškai neutralus procesas.

© 2011 „XXI amžius“