Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Jis dėl mūsų daug iškentėjo

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai Jėzus savo mokinių klausė, kuo Jį laiko žmonės, tada apaštalas Petras stebėtinai taikliai ir trumpai apibūdino savo Mokytojo nepakartojamą pasiuntinybę ir Jo visa pranokstantį kilmingumą (Mt 16, 16). Tačiau kai netrukus Viešpats užsiminė apie savo neišvengiamą kančią, tuomet dingo Petro imlumas atsiliepti dieviškos malonės švelniam dvelksmui, kuris jį būtų įkvėpęs tarti: „O vienintelis mūsų Gelbėtojau, kai išgirdome Tave kalbant apie Tavo būsimą smurtinę mirtį, mūsų širdis žaibiškai pervėrė skausmo bei liūdesio kalavijas. Bet tikiu Tavo žodžių išsipildymu (Lk 4, 5), – tebūna taip, kai sakai!“

Apaštalui Petrui buvo nepalyginti lengviau po beviltiškai tuščios nakties žvejonės paklusti Jėzui ir vėl užmesti tinklus valksmui nei dabar patikėti, kad jų Mokytojas atsidurs mirties giltinės dusinančiame glėbyje. Petro sąmonę (beje, kaip ir kitų apaštalų) įaudrino Jėzaus žodžiai: „Būti nužudytam“ ir todėl – koks didis žmogiškos prigimties silpnumas! – jie tapo visiškai kurti kitų Jo esminių žodžių prasmei: „Trečią dieną prisikelti“.

 Bėga laikas, bet nesensta Tomo Kempiečio knygos „Kristaus sekimas“ įžvalgios mintys, liudijančios, apie žmogiškosios prigimties nerimus, kurie kartais virsta  persekiojančiomis fobijomis. Jis rašo: „Prigimtis bijo mirti, nenori pakęsti prievartos, būti nugalėta (...). Ji bijo paniekos ir nepasisekimo (...). Ji yra godi ir lengviau ima, nei duoda; ji saugoja, kas jai priklauso“.

Kad žmogiškoji prigimtis, stokodama malonės, yra tarsi savisaugos vėjelio blaškomas pūkas, apie tai bylojo ir apaštalo Petro savaiminis išgąstis, kurio įskelta beprotiško prieštaravimo žiežirba tiesiogiai kėsinosi į Jėzaus atėjimo į mūsų planetą galutinio tikslo išsipildymą.

Žinoma, Petras, pasikliaudamas vien savo žmogišku protu, jokiu būdu negalėjo organiškai susieti Mesijo kančios su Jo didingu prisikėlimu iš numirusių paveikslu, nes čia reikėjo šeštojo „pojūčio“ – beatodairiškos tikėjimo ištikimybės Dievo autoritetu ir Jo Apreiškimu. Todėl, viena vertus, mes suprantame spontanišką ir geranorišką Petro troškimą, kad Jėzus nuolat būtų su savaisiais. Antra vertus, nepateisinamas jo bandymas atkalbinėti Dievo Sūnų, kad Jis nebeeitų savuoju keliu...  

Taigi šis Petro nenuolankumas Jėzui turi giliausias Adomo ir Ievos gimtosios kaltės šaknis, kurias Viešpats,  merdėdamas ant kryžiaus, visiems laikams išrovė.

Išganytojas mirė ir prisikėlė, kad ir mes, labiausiai remdamiesi Juo, drąsiai ir visada tartume nuodėmei „ne“ ir viso savo gyvenimo paklusnumu Jam patvirtintume, kad Jis nebergždžiai pasiaukojo dėl mūsų.   

Sekimas Kristumi – tai augantis tikėjimas, kad Jis nešamą mūsų gyvenimo kryžių kasdien ir kūrybiškai perkeičia į saule spindintį kryžių, ant kurio nebeliks mūsų darbų prakaito druskų likučių, panašiai kaip ant Prisikėlusiojo delnų niekados neišvystame kraujuojančių žaizdų.

Taigi sekimas Juo – tai grįžimas į Dievo Širdies ir minčių ištakas. Tai tikrasis grįžimas į save.

© 2011 „XXI amžius“