2011 m. rugpjūčio 26 d.
Nr. 60
(1940)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Išėjimas į viešumą, arba Baimės sindromo įveikimas

Bronislavas Genzelis

Antanas Terleckas
Stasio Povilaičio nuotraua

Tauta, nežinanti savo istorijos, – tarsi augalas su pakirstomis šaknimis, Todėl nestebina, kad įvairaus plauko okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su anksčiau turėtu valstybingumu, arba pateikti savo istorijos versiją.

Šiuo atveju man rūpi pažvelgti, kas nulėmė Lietuvos valstybės atstatymą 1990 metais. Ginkluota partizanų kova buvo pralaimėta. Tapo akivaizdu, kad tuo keliu nieko nepasieksi, ir jos atsisakyta. Paskutiniais imperijos egzistavimo metais nepriklausomybę atgauti buvo siekiama trimis būdais: a) konspiraciniu: tam tikros grupės leido atsišaukimus, kėlė vėliavą, leido pogrindinius leidinius ir juos platino tarp artimųjų, b) viešu: nepaisydami gresiančių pavojų, bandė viešai veikti ir c) laviravimo: balansavo ant legalumo ir nelegalumo ribų: išnaudojo visus veikiančius įstatymus, ieškojo jų silpnų vietų ir taip saugojo kultūrines vertybes ir istorinę atmintį. Dažnai šie būdai buvo tarpusavyje susipynę. Deja, kol kas ne viskas aišku ir aptarta. Dėl to ir kilo noras dar kartą prabilti apie dalykus, kuriuos žinau. Į išsamumą nepretenduoju.

Iš televizijos ekranų, per radiją ir spaudoje vis dažniau ir dažniau skelbiama tokia nuomonė, kad nepriklausomybės atgavimas buvo spontaniškas veiksmas, jo Lietuvoje niekas nelaukė. Tie, kurie drebėjo iš baimės vos išgirdę žodį „nepriklausomybė“, kurie jos skelbėjus tuomet vadino neatsakingais avantiūristais, tie, kurie „stovėjo kitoje barikadų pusėje“, šiandien liaupsinami ir netgi vadinami nepriklausomybės šaukliais, o Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Alfonsas Svarinskas, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis pravardžiuojami rėksniais ir ramybės drumstėjais. Tik Vytautas Bogušis išvengė šio epiteto.

Likimas lėmė man pažinti šias asmenybes. Keliu klausimą, ar būtų buvę įmanoma atgauti nepriklausomybę be jų veiklos?

Antanas Terleckas ir Viktoras Petkus ryškiausiai atstovauja tiems, kurie nepaisydami pavojų bandė veikti viešai. Pirmą kartą apie tai glaustai parašiau Lietuvos žiniose 1 . Bet laikraštis lieka laikraščiu, jame dėl apimties stokos visko neišsakysi, todėl nutariau dar kartą apie tai prabilti išsamiau.

Kertine figūra pasirinkau Antaną Terlecką. Šį mano pasirinkimą nulėmė tai, kad jį geriausiai pažinojau, esu susipažinęs su jo kūryba. Į mano rankas patekdavo A. Terlecko leidiniai (žinojau, kieno tai darbas) ir „Perspektyvos“ (kas jas leido, tada nežinojau, tik atgavus nepriklausomybę išaiškėjo, kad tai mano aplinkai artimi žmonės2 ). Šiame rašinyje tą laiką noriu paliesti tik man žinomu kampu – kalbėti apie disidentų išėjimą į viešumą ir trumpai apibūdinti man žinomus būsimųjų Sąjūdžio veikėjų kontaktus su jais (Sąjūdis gimė ne plyname lauke).

Pirmą kartą Antano Terlecko vardą išgirdau 1966 metų rudenį, kai buvo ginamos istorijos mokslų kandidato disertacijos, kaip tada buvo tai vadinama. Jos tema – Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją Tarybų Lietuvos teritorijoje (1941–1945 m.), Autorius – Vilniaus Pedagoginio instituto dėstytojas Algirdas Rakūnas. Gynimas Vilniaus universitete vyko įprastine vaga. Disertantas triuškino „buržuazinius nacionalistus, hitlerininkų tarnus“. Pasisakė oficialūs oponentai. Po jų Mokslinių laipsnių teikimo tarybos pirmininkas prof. K. Navickas paklausė, ar dar kas nors iš dalyvių norėtų pasisakyti.

Dažniausiai tokių atsirasdavo, nors gynimo laikas buvo ribotas. Tądien numatyta dar viena disertacija. Pakilo Antanas Terleckas, prisistatė: Esu ekonomistas, neakivaizdžiai studijuoju istoriją. Jam leido kalbėti. Ir staiga A. Terleckas suardė nusistovėjusį ritualą: jis pasakė apie disertaciją tiesą – ji nieko verta. Tiems laikams neįprasta drąsa trečiakursis neakivaizdininkas A. Terleckas pribloškė auditoriją. Deramą atkirtį jam duoti buvo priverstas pats Istorijos instituto direktorius – tikrasis Mokslų akademijos narys prof. J. Žiugžda, kuris mėgino aiškinti: „95 procentai lietuvių buvo už tarybų valdžią, už liaudį, tai įrodė 1940 m. Liaudies seimo rinkimai. Atskalūnai ir išdavikai – tuose likusiuose 5 procentuose“. Visą tos dienos įvykių dramatiškumą galbūt įmanoma  pavaizduoti nebent filme; aprašinėjimai užimtų daug vietos ir nebūtų tokie įtikinami.

Už tą pasisakymą Antanas Terleckas liko nenubaustas, bet tie, kam reikia, jį užfiksavo ir įsidėmėjo. Po kurio laiko sužinojau, kad Terleckas jau buvo teistas – 1958 metais už antitarybinę veiklą 11-os asmenų byloje gavo ketverius metus, kalėjo trejus Taišeto lageriuose, Irkutsko srityje. Grįžęs 1960 metų pabaigoje įsidarbino „Puntuko“ eksperimentinėje gamykloje ekonomistu.

Po tos disertacijos nuolat ką nors išgirsdavau apie A. Terlecką. Žinojau, kad 1967 metais perėjo dirbti į visuomeninio maitinimo sistemą (Vilniaus miesto valgyklų trestą). Iš pradžių tapo Valakampiuose veikusios „Gulbės“ valgyklos vedėju, vėliau ėjo kitas pareigas. 1973 metais gegužės 23 dieną suimtas ir apkaltintas dėl prekių trūkumo: panašiu metu Kaune buvo suimti Vidmantas Povilionis, Šarūnas Žukauskas ir keletas kitų tautinių pažiūrų asmenų.

Tarybų Sąjungoje vis dažniau kitaminčiai buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines arba jiems keliamos kriminalinės bylos. Tokia kriminalinė byla sukurpta ir A. Terleckui.

Tada ne tik aš įsidėmėjau A. Terlecko pavardę3: šio žmogaus juodinimas tapo tuometinės politikos reikalu. Žūtbūt norėta jį padaryti paprastu vagišiumi. Ideologai nėrėsi iš kailio. Spaudoje pasirodo vienas po kito pranešimai apie atskleistą nusikaltimą, išsamesni straipsniai. Tačiau jų poveikis buvo ne visai toks, kokio tikėtasi. Didesnio susidomėjimo tasai KGB sukeltas triukšmelis vis dėlto nesukėlė.

Nepralenkiamas yra P. Rimkevičiaus (nežinau, ar tikra pavardė, ar slapyvardis) straipsnis „Komjaunimo tiesoje“4 . Autorius nežinia kodėl visų pirma apkaltino 1956–1957 m. Lietuvos valstybinio banko vadovus politiniu trumparegiškumu, pateikė ištraukų iš anuomet jų pasirašytų charakteristikų, kai 28 metų A. Terleckas buvo skiriamas į atsakingas pareigas (netgi tapo Valstybinio banko Vilniaus miesto kontoros valdytojo pavaduotoju). Ar tai ne tų vadovų įžūlumas? Bet kai kurie iš jų 1974 m. jau buvo mirę, daugelis kitų banke nebedirbo. Straipsnio autorius graudina skaitytojus, pasakodamas, kaip išėję iš kalinimo vietos nacionalistai kadaise dainavo antitarybines dainas, cituoja vos ne dešimties metų senumo publikaciją (iš jos apskritai neaišku, ar A. Terleckas dalyvavo toje kompanijoje, ar ne – mestas kaltinimas, ir tiek). Pabaigoje P. Rimkevičius jau tiesiogiai apkaltina vogimu iš Vilniaus mokyklų bazinės valgyklos Nr.1, išvardina gana įspūdingus vien per pusmetį pavogtų produktų kiekius ir apgailestauja, kad už tai – tokia maža bausmė. „Netrukus Terleckas išeis į laisvę – kalinimo laikas – tik vieneri metai griežto izoliavimo nuo visuomenės. Kas nors jį tikriausiai sutiks. Nežinome, kas – buvęs kapucinas, hitlerinis kareiva ar šiaip padugnės... Galimas dalykas, juo kas nors patikės. Ką gi norintieji – tikėkite. Tik saugokite kišenes. Puodus – irgi.“

Bet išėjęs iš kalėjimo A. Terleckas nepabūgo, netgi dar labiau suintensyvino savo veiklą.

Ir vėliau  A. Terleckui teko sugrįžti į kalėjimus. Tai tęsėsi beveik iki pat 1988 m. Jis buvo įsitikinęs, kad režimą galima įveikti tik viešumu. Tai įrodė savo gyvenimo pavyzdžiu. Šis metodas tapo pavojingiausiu imperijai, ypač kad Tarybų Sąjunga stengdavosi užmegzti glaudesnius ekonominius ryšius su Vakarų pasauliu bei pasirašydavo įvairias sutartis ir deklaracijas.

1975 m. liepos 31 d. Helsinkyje L. Brežnevas Tarybų Sąjungos vardu pasirašė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo deklaraciją. Helsinkio susitarimas turėjo dviprasmybių. Viskas priklausė, kur bus sudėti akcentai: Tarybų Sąjungai buvo svarbus sienų, susiklosčiusių po Antrojo pasaulinio karo, išsaugojimas, kitiems – žmogaus teisės.

Į antrąjį deklaracijos reikalavimą atkreipė dėmesį Tarybų Sąjungos disidentai. Netrukus Maskvos disidentams kilo idėja viešai įsteigti Maskvoje grupę, kuri stebėtų, kaip vykdomi Helsinkyje prisiimti įsipareigojimai. Kiek vėliau tokios grupės pradėjo veikti Ukrainoje, po to Lietuvoje ir Gruzijoje. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 metais Viktoro Petkaus iniciatyva. Ji fiksavo žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir savo pastebėjimais dalijosi su žmogaus teisių gynimo organizacijomis Tarybų Sąjungoje ir užsienyje. Informacija patekdavo į užsienio žiniasklaidą, Lietuvos gyventojai  ją galėdavo išgirsti iš Vakarų radijo transliacijų.

1978 metais kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis viešai įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Jie taip pat stengėsi viešai reikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Plačiai Vakarų radijo bangomis skambėjo Nijolės Sadūnaitės ir kitų disidentų balsai. Kaip matome, režimo kritikai prisistatydavo tikromis savo pavardėmis. Tai ne vienas ir tas pats, kas slapta iškabinti vėliavą ar išplatinti kokį atsišaukimą. Apie iškabintą Trispalvę ar atsišaukimą kagėbistai viešai neskelbė (kažką kažkas girdėjo, ir tiek). Dabar viešą balsą nuslėpti buvo neįmanoma. Vieša veikla įrodė, kad galima įveikti baimę, žmonės drąsėjo. Spaudoje ir viešuose renginiuose imta disidentus koneveikti. Žmonės įsidėmėdavo jų pavardes. Ne vienam parūpo pačiam išgirsti, ką jie kalba, tokie ėmė klausytis užsienio radijo stočių. Paradoksalu, bet faktiškai kagėbistai prisidėjo prie informacijos skleidimo. Žmonės pamatė, kad Lietuvoje yra tokių, kurie geba viešai išsakyti savo nuomonę, nors režimas juos ir terorizuoja.

1978 m. A. Terleckas su keliais bendraminčiais įkūrė pogrindinę Lietuvos laisvės lygą: Lyga paskelbė pagrindiniu savo tikslu laikanti Lietuvos valstybingumo atstatymą. Ji leido savo spaudą. Joje buvo paskelbta, kad Lyga neveda savo narių apskaitos, todėl kiekvienas Lietuvos pilietis gali laikyti save tos organizacijos nariu ir kurti jos padalinius. Taip daryti vertė partizaninio karo patirtis: bet kokių protokolų kaupimas ar savo narių sąrašų sudarymas gali tapti didžiausiu laimikiu kagėbistams (partizaninės kovos metu dėl aptiktų archyvų daug kovotojų atsidūrė GULAG‘e). Be to, saugumiečių samdomi provokatoriai, vykdydami savo šeimininkų užduotis, iš naivuolių kurdavo įvairius sąrašus, kad taip išgaudytų potencialius priešus. Pats faktas apie tokios organizacijos buvimą kėlė nerimą saugumiečiams. Jie negalėjo atsiskaityti savo šefams Maskvoje, ką nuveikė bandydami išaiškinti tos organizacijos narius.

1979 m. išplatinta 45 pabaltijiečių chartija, kurioje pasakyta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija įvykdyta po Molotovo-Ribbentropo sandėrio. Tai neigė mitą apie savanorišką Baltijos valstybių įsijungimą į TSRS, todėl chartija ragino nutraukti šių šalių okupaciją. Chartiją pasirašė 45 asmenys savo tikromis pavardėmis – jau vien dėl amžiaus jų negalima buvo įtarti ryšiais su naciais. Tai padarė efektą: 45 pabaltijiečių chartija tapo įvairių tarptautinių organizacijų svarstymo objektu: 1983 sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume.

1979 m. spalio 30 dieną A. Terleckas buvo nuteistas 3 metams lagerio ir 5 metams tremties.

Lietuvos Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas ir Lietuvos laisvės lyga skyrėsi savo tikslais: dvi pirmosios akcentavo žmogaus teises, o A. Terlecko vadovaujama Lyga – Lietuvos valstybingumo atstatymą. Skirtumai aiškiai matyti iš pogrindžio spaudos: ir „Laisvės šauklys“, ir „Perspektyvos“ akcentavo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo problemas, o kiti – žmogaus, visų pirma tikinčiųjų, teises, jie nekalbėjo apie valstybės nepriklausomybę. Taip atsirado takoskyra tarp Lietuvos Helsinkio grupės, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto ir A. Terlecko vadovaujamos Laisvės lygos: pirmieji siekė veikti TSRS įstatymų ribose, pabrėždami, kad nesilaikoma veikiančių įstatymų, Helsinkio deklaracijos, tai įrodinėjo konkrečiais pavyzdžiais, o Laisvės lyga teigė: Lietuva yra okupuota, todėl įstatymai Lietuvoje neturi galios, svarbiausias tikslas – nepriklausomybės atgavimas, okupacinės kariuomenės išvedimas. Šiomis nuostatomis Laisvės lyga vadovavosi iki pat galutinio Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo.

1987 m. pradžioje sugrįžęs iš tremties Magadano srityje, A. Terleckas tęsė savo veiklą. Dabar jis bandė išnaudoti visas legalias priemones, nes jos susilaukia didesnio žmonių dėmesio. Laisvės lyga tęsė veiklą legaliai.

1987 m rugpjūčio 23 d. A. Terlecko vadovaujama Laisvės lyga Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizuoja mitingą gėdingam Molotovo-Ribbentropo suokalbiui paminėti. Nors būta draudimų ir grasinimų, mitingas įvyko. Šio fakto jau negalima buvo nutylėti. Informacija smelkėsi į visus Lietuvos kampelius. Ją išgirdo ir bejausmiai Vakarai. Prieš organizatorius griebtasi sankcijų, bet jos neprilygo ankstesnėms. Žmonės pajuto, kad galima protestuoti. Jau nebegalima buvo teigti, kad Lietuvoje visi patenkinti esama padėtimi. Kalbos apie mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo netilo iki vėlyvo rudens.

Tų metų lapkričio 26 d. klubas Istorija ir kultūra Mokslų akademijos salėje organizavo diskusiją „Istorinė tiesa“. Salėje buvo keli šimtai vilniečių, daugelis būsimų Sąjūdžio lyderių. Buvo kalbama apie mūsų istorijos mokslų būklę, istorinių faktų klastojimą. Diskusiją vedžiau drauge su rašytoju Vytautu Bubniu. Žodžio paprašė „ekonomistas A. Terleckas“. Suteikiau pabrėždamas: „Žodis draugui A. Terleckui.“

 Jis išdėstė savo požiūrį į artėjančią Vasario 16-osios sukaktį: suomiai švenčia savo nepriklausomybės atgavimą gruodžio 6 dieną, lenkai – lapkričio 11 dieną, kodėl gi mes negalime švęsti Vasario 16-osios? „Švęs Lietuva vasario 16-ąją ar ne, priklausys ne nuo A. Terlecko, V. Bogušio bei N. Sadūnaitės, bet nuo KGB pulkininko Česnavičiaus...“ Į tribūną įsiveržė jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas. Jis išvadino A. Terlecką provokatorium, o pirmininkaujančius „neatsakingais asmenimis“. Salėje kilo sumaištis. Į tribūną dar sykį pakilo akademikas Juozas Jurginis. Jis paaiškino, kad civilizuotoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę. Net jeigu ji ir neteisinga, jis nebūtinai yra provokatorius. Šis momentas lėmė ryškų posūkį klubo veikloje: jo dalyviai drąsiau ėmė kalbėti apie Lietuvos problemas.

1988 m. birželį susiformavo Sąjūdis. Jo iniciatyvinė grupė birželio 24 d. pakvietė TSKP XIX konferencijos delegatus dabartinėje Katedros aikštėje (tada Gedimino) susitikti su vilniečiais. LKP CK atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje: M. Gorbačiovas reikalavo viešai diskutuoti, susitikinėti su žmonėmis, o čia bijoma, vadinasi, laužomi M. Gorbačiovo nurodymai.

 LKP CK jautė savo bejėgiškumą. Oficialaus leidimo iki paskutinės minutės mitingui nedavė, tačiau nepaskelbė ir draudimo. Aikštėje rinkosi tūkstančiai vilniečių. Nežinota, ar kas iš delegatų atvyks, ar ne. Pagaliau keli pasirodė. O prie tribūnos A. Terleckas su Trispalve5 . Atvykėliai susigūžė. Nežinojo, kaip elgtis. Pasirodyti bailiais nesinorėjo, bet baisu Maskvos. LKP CK veikėjai suvokė: jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos suplevėsuos visur.

Po trumpų derybų su Romualdu Ozolu, Antanas Terleckas nuleido vėliavą, bet kai delegatai pakilo į tribūną, vėl iškėlė. Aikštėje pasirodė ir daugiau Trispalvių aukščiausių marionetinių Lietuvos pareigūnų panosėje. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės drąsėjo ir labiau pasitikėjo savo galia. Duotas impulsas veikė.

Apie tikrą ir tariamą A. Terlecko veiklą Lietuvoje ėmė sklisti įvairūs pasakojimai, net anekdotai. Prisimenu tokį pasakojimą, be abejo, tautosakinį, paskleistą, greičiausiai, Terlecko draugų. Neva 1988 m. liepos 12 d. A. Terleckas paprašė leidimo padėti prie V. Lenino paminklo padėkos vainiką su užrašu: „Pirmajam rusui, pripažinusiam Lietuvos nepriklausomybę“. Atsisakymas duoti leidimą padėti vainiką prie V. Lenino paminklo galėjo būti interpretuojamas kaip negirdėtas Lietuvos valdžios įžūlumas: ji skatino visomis progomis reikšti pagarbą V. Leninui, o dabar kažkodėl draudžia. Būtent iš šio pasakojimo daugelis sužinojo, kad bolševikinė Rusija viena iš pirmųjų buvo priversta pasveikinti nepriklausomos Lietuvos gimimą (taigi Lietuvą pripažino ne kokie imperialistai, o pats V. Leninas). A. Terlecko vardas skambėjo vis garsiau ir garsiau.

Tauta ne dienom, o valandom budo. Trys Mokslų Akademijos fizikai – sąjūdininkai Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimas Astrauskas 1988 m. liepos 20-ąją – rugpjūčio 2-ąją su Trispalvėmis organizavo dviračių žygį „Lietuva – mano namai“. Žmonės negalėjo atsistebėti reginiu, būriavosi miestuose, miesteliuose ir šiaip pakelėse. Net atominės elektrinės gyvenvietėje, tuomet vadintoje Sniečkumi, kuriame gyveno beveik vien rusakalbiai, nieko neatsitiko rugsėjį išvydus Trispalvę. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kad tai nepriklausomos Lietuvos vėliava. Jų neišgąsdino ir atvykęs Antanas Terleckas. Po dviratininkų žygio su Trispalvėmis per Lietuvą ir žmonių reakcijos į tai, valdžiai nieko kito nebeliko, kaip susitaikyti su Trispalve – Lietuvos valstybingumo simboliu.

Praėjus metams nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Vilniuje Vingio parke įvyko grandiozinis mitingas Molotovo-Ribbentropo suokalbiui pažymėti, šį kartą jį rengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Leidimas buvo gautas. Dalyvavo net keli valdžios pareigūnai, net tie, kurie prieš metus smerkė Laisvės lygos organizuotą mitingą.

1939 m. rugsėjo 28 d. buvo pasirašyti papildomi slapti protokolai prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Draugystės ir sienų sutarties tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Būtent jie nulėmė, kad Lietuva būtų perduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai. A. Terlecko vadovauja Laisvės lyga nusprendė šią datą pažymėti ir surengti mitingą. Valdžia nedavė sutikimo. Sąjūdžio vadovybė taktiniais sumetimais mitingo viešai nerėmė, bet ir neatsiribojo. Kaip vėliau pasirodė, tokia taktika pasiteisino (ji leido Sąjūdžiui suvaidinti tarpininko vaidmenį).

Rugsėjo 28-tą Gedimino aikštėje ir jos prieigose rinkosi tūkstančiai žmonių. Lietuvos marionetės nusprendė jėga juos išvaikyti. Ta diena į Lietuvos istorija įėjo kaip „bananų balius“. Panaudota jėga susilaukė iki tol neregėto žmonių pasipiktinimo, nors valdantieji ir toliau mėgino demonstruoti savo galią. Lietuvoje susidarė kritinė situacija. Ji ne juokais išgąsdino ir Maskvos viršūnes, nes mitingas išvaikytas be jos leidimo ir aiškių motyvų.

Glaistyti padėties į Vilnių atvyko Maskvos emisarai. Jie susitikinėjo ir su Sąjūdžio veikėjais, svarstė, kaip išbristi iš susidariusios padėties. Buvo aišku, kad būtina pakeisti atsakingus už panaudotą jėgą veikėjus. Iniciatyvinės grupės narių nuomonė buvo vieninga – būtina atstatydinti LKP CK pirmąjį sekretorių Rimgaudą Songailą kaip pagrindinį susidorojimo iniciatorių. Maskvos emisarai pritarė, bet viešumo politikos sąlygomis Maskva pati savo valia jau negalėjo kapoti respublikų vadovų galvų: reikia vietinių pasiūlymų (tai buvo jau visai nauja). Jų nuomone, pasiūlymai atleisti pareigūnus turi eiti iš Sąjūdžio komunistų. Paprašė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės paramos, kvietė nepasiduoti ekstremistų iš Lygos įtakai. Žinoma, susitikimo su maskviečiais dalyviai teigė nepasiduosią. Formavosi aiškios žaidimo su Lyga taisyklės. Šį klausimą reikėtų aptarti atskirai, bet tai kita tema.

1988 m. spalio 4 d. turėjo įvykti LKP CK plenumas. Maskvos nurodymu į jį buvo kviečiami LPS iniciatyvinės grupės komunistai, o keliems, kuriuos parinks patys sąjūdininkai, bus leista pasisakyti ir išdėstyti savo poziciją dėl rugsėjo 28 d. įvykių. Plenumo išvakarėse iki išnaktų posėdžiavo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, gausiai dalyvaujant vilniečiams. Svarstyta, kas turėtų viešai pareikalauti R. Songailos atsistatydinimo. Savanorių buvo ne tiek jau daug, nes buvo aišku: jeigu R. Songailai pavyktų išsilaikyti, pasiūlymo autorius skaudžiai nukentėtų. Po ilgų diskusijų sutikau šią misiją atlikti. Plenumui vadovavę CK šulai žinojo, apie ką kalbėsiu, nenorėjo suteikti man žodžio. Šioje situacijoje padėjo A. Terleckas.

A. Terlecko raginami prie LKP CK pastato susirinko keli šimtai vilniečių. Lygos vadovas pareiškė, kad iš pastato neleis išeiti nė vienam funkcionieriui, kol man nebus leista kalbėti. Visi žinojo, kad A. Terleckas nejuokauja. Jėga išvaikyti apsupties dalyvius jau buvo neįmanoma. Buvo aišku, kas būtų tokio įsakymo davėjams. Juo labiau, kad ir TSKP CK atstovas pritarė, kad kalbėčiau. Ir man buvo suteiktas žodis. Sužinoję tai, A. Terleckas ir minia mane pasveikino ir taikiai išsiskirstė.

Santykiai tarp Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos klostėsi subtiliai. Formalaus susitarimo nebuvo. Keičiantis nuomonėmis glaudžiausius santykius su Lyga palaikė Artūras Skučas. Su A. Terlecku tekdavo susitikti ir man. Kartą tokiame pokalbyje besniegę 1988 m. žiemą dalyvavo Aloyzas Sakalas. Faktiškai vyko pasiskirstymas vaidmenimis.

Laisvės lygos pagrindinis reikalavimas buvo okupacinio režimo likvidavimas, nepriklausomos valstybės atstatymas. Šitokia pozicija buvo naudinga Sąjūdžiui (leido jam manevruoti). Dėl savo reikalavimų A. Terleckas pelnė kraštutinio radikalo vardą. Išpuoliai prieš Lietuvos Helsinkio grupę ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą susilpnėjo. Minėtos organizacijos kalbėjo apie žmogaus teises, Sąjūdžio veikėjai – apie būtinybę demokratizuoti šalies valdymą. Maskva to nebijojo, o Laisvės lygos reikalavimai kėlė jai siaubą. Faktiškai Lyga rengė dirvą kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Pats A. Terleckas mėgdavo sakyti: „Aš esu berniukas mušimui“. Maskva toleravo Sąjūdį, kol šis viešai paskelbė, kad sieks Lietuvos valstybingumo atstatymo.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vadovybės elgesio motyvas buvo: niekada nereikia sakyti to, kam dar neatėjo laikas. Negaliu pasakyti, ar Sąjūdis nepriklausomybės link evoliucionavo, ar laikėsi anksčiau įvardinto principo. Aš galiu kalbėti tik apie save ir man artimus žmones. Taip, Juozas Bulavas, Marcelijus Martinaitis, Romualdas Ozolas, Ingė Lukšaitė, Meilė Lukšienė visada tikėjo, kad mūsų valstybė taps nepriklausoma, kad reikia nepraleisti istorijos suteikto šanso. Kad ir aš taip galvojau, gali patvirtinti ne vienas disidentas, tarp jų Antanas Terleckas.

Tuo metu suartėjau su Viktoru Petkumi. Kai jo iniciatyva buvo įkurta Lietuvos žmogaus teisių asociacija, V. Petkus pasiūlė man būti šios organizacijos steigimo iniciatyvinės grupės nariu. Tapau asociacijos signataru6 , jos narys esu iki šiol. Apie Helsinkio grupę buvau nemažai girdėjęs, bet anksčiau su V. Petkum asmeniškai nebuvau pažįstamas, nors mūsų keliai ir kryžiavosi. Vėliau V. Petkus papasakojo, jog lankėsi viešose mano paskaitose.

Sąjūdžio pergalė TSRS liaudies deputatų rinkimuose atvėrė kelią į Nepriklausomybę. Reikėjo pademonstruoti okupantams tautos susitelkimą. Tai suprato pagrindinės Lietuvos politinės jėgos: negalima leistis būti Maskvos skaldomiems. Šis siekis patvirtintas 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) pasirašytame komunikate. Jame pasakyta: „Visų pasaulio lietuvių tikslas yra nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.“ Jį pasirašė ir A. Terleckas.

Pateikiau tik kelis epizodus iš A. Terlecko veiklos. Taip, manau, pasitarnausiu istoriniam teisingumui. A. Terleckas, V. Petkus ir jų bendraminčiai anksčiau negu kiti suprato, kad vien pogrindine veikla nedaug ką pasieksi. Reikia veikti viešai. Ir viešumas išjudino Lietuvą. Veikla po Nepriklausomybės atgavimo – kita tema, kaip ir kitos problemos, todėl jų savo rašinyje ir neliečiu.

Dabar oficialūs Lietuvos sluoksniai siekia perrašyti istoriją. Jeigu ir toliau tuo keliu bus einama, turėsime paminklus A. Sniečkui, o visi tie, kurie stovėjo prie Lietuvos valstybingumo atstatymo ištakų, bus vėl tituluojami avantiūristais, kaip tai bandyta daryti Sąjūdžiui įgaunant pagreitį. Negi pavyks įtikinti tautą, kad Nepriklausomybę iškovojo asmenys, kurie baimingai stebėjo disidentų, vėliau sąjūdininkų veiksmus?

Skirčiau tris aprašytos veiklos etapus: A. Terlecko pasisakymas Vilniaus universitete 1966 m. rudenį disertacijos gynimo metu; Helsinkio grupės, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto pareiškimai ir 45 pabaltijiečių chartija  1976–1979 m. ir pagaliau trečias – mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.

Kai baimė dėstyti savo mintis išblėso, susiformavo trys judėjimų kryptys, siekiančios demokratizuoti imperiją, atgauti Nepriklausomybę. Būtų naivu kalbėti apie kokį nors koordinavimą, nors asmeninių kontaktų būta. Kiek žinau, su V. Petkumi bendravo Marcelijus Martinaitis ir kai kurie kiti man artimi žmonės, bet nesu įpareigotas už juos kalbėti. Iki 1988 metų nebuvo jokio vieningo koordinacinio centro ir nežinau, ar būta pastangų tokį sukurti. Manau, kad kiekviena politinė jėga veikė pagal savo išgales ir paliko gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje.

XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais imperija mirtinai sirgo. Be abejo, panašūs judėjimai ją destabilizavo ir parengė dirvą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, Estijos ir Latvijos liaudies frontams bei panašiems judėjimams kitose imperijos vietose.


1 B.Genzelis, Išėjimas į viešumą. Lietuvos žinios, 2010 rugpjūčio 11 d.

2 V. Klumbys. „Pogrindžio leidinys „Perspektyvos“ (1978–1981): intelektualiosios savilaidos pradžia Lietuvoje“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 179–208 

3 Apie A. Terlecką daug išgirsdavau iš savo žmonos vyresniosios sesers dukters Laimos Gudėnaitės. Ji mokėsi vienoje klasėje ir sėdėjo viename suole su Terlecko dukra Vilija. Vėliau abi studijavo Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Joms skaičiau Visuotinės filosofijos istorijos kursą. Jos buvo geriausios draugės iki Laimos mirties (ji mirė vos sulaukusi penkiasdešimties – nepriklausomoje Lietuvoje dirbo krašto apsaugos sistemoje).

4 P. Rimkevičius. Dergštai. „Komjaunimo tiesa“, 1974 m. kovo 30 d. (kiek pažįstu tuometinius šio laikraščio vadovus, neįsivaizduoju, kad toks straipsnis galėtų pasirodyti jų iniciatyva).

5 Pirmą sykį viešai Trispalvę iškėlė buvęs partizanas Leonas Laurinskas 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos Laisvės lygos surengtame mitinge Gedimino aikštėje.. 

6 Lietuva ir žmogaus teisės. I knyga – dokumentų ir straipsnių rinkinys. Vilnius, 2008, p. 37. 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija