Kultūros zona

Atmintis

Kūrėjas ir pedagogas, sugebėjęs išlikti savimi

Gerardo Bagdonavičiaus 110-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Pabaiga. Pradžia Nr. 61)

Be jau paminėtų scenografijų, G. Bagdonavičiui priklausė ir daugiau šios srities darbų. Visa ketvirtojo dešimtmečio dailininko kūryba augte įaugo į anuometinį Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Ji gretinama su Vl. Dubeneckio ir P. Kalpoko scenovaizdžiais. Anot G. Bagdonavičiaus, jis nebuvo abejingas kritikai, bet jautriai sekė eilinio žiūrovo nuomonę ir ja remdamasis formavo savo tolimesnės kūrybos kryptį. Tai kartais pastūmėdavo į detalizavimą, perdėtą puošnumą. Sceninė kūryba jam taip pat buvo meninės pasaulėjautos dalis, kuri anuomet glaudžiai siejosi su peizažais bei mažosios grafikos kūriniais.

G. Bagdonavičiaus kūrybinėje bibliografijoje yra pluoštas gana atsitiktinių, būtinybės padiktuotų darbų. Jie nesudaro atskiro dailininko kūrybos baro, tačiau išlieka kaip įdomūs eksperimentai. Didesnio dėmesio verti yra 1937 metais G. Bagdonavičiaus projektuoti du baldų komplektai, skirti Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejui ir Kauno Karininkų ramovei. Pirmasis – dvylika vienodos formos suolų. Į antrąjį įeina septyni skirtingi objektai: konferencijų stalas, keli krėslai, kėdės, taburetės, spinta ir kt. Abu komplektai buvo puošnūs – apdailai naudota ąžuolo, buko ir riešutmedžio mediena, kai kurios vietos apvestos karnizais bei inkrustuotos. Šie darbai – reprezentaciniai. Inkrustacijomis  tinkamai parinkta rievėta mediena, jie praturtina aplinką, teikia jai prabangos. Šiuose baldų projektuose susipina keli kūrybiniai stiliai – jaučiamos romaninės apraiškos, konstruktyvizmo, secesijos, liaudies meno stilistinės kryptys; gerai tarp savęs suderintos, jos nekenkia bendram baldų vieningumui. Šiuos G. Bagdonavičiaus suprojektuotus baldus aukštai įvertino ir prezidentas A. Smetona. Tai parodė ir dailininko gerą skonį bei išmanymą.

Be šių darbų G. Bagdonavičiui teko imtis ir kitokių darbų: projektuoti parkų namelius, parduotuvių vitrinas, stendus. Būdamas Šiaulių mieste vienintelis patyręs dailininkas, jis daug metų buvo pagrindinis konsultantas, ekspertas ir patarėjas visais su menu susijusiais klausimais.

1940 metų vasarą, besikeičiant politinei santvarkai Lietuvoje, jos įvykiai sujaukė tolesnius G. Bagdonavičiaus planus. Daug sunkių smūgių dailininkas išgyveno dėl sovietinių ir hitlerinių barbarų, naikinusių lietuvių kultūrinį palikimą. Kai 1944 metų vasarą į Lietuvą įsiveržė sovietai ir artėjo link Šiaulių, kai jų bombonešių daužomas Šiaulių miestas sparčiai nyko, o jo gyventojai miestą apleido, dailininkas išsikasė savo sode slėptuvę ir joje su motina praleido visas įnirtingų mūšių dienas ir naktis. Išliko jiedu gyvi, ir medinis gyvenamasis namas nesudegė… Tai tik atsitiktinumas, kad jis išliko beveik visiškai sugriautame ir sudegusiame mieste.

Nenutrūko G. Bagdonavičiaus kūrybinė veikla ir sunkiais pokario metais, nors pastaruoju laikotarpiu iš lietuvių menininkų buvo reikalaute reikalaujama šlovinti sovietinį „rojų“ ir jo „dievus“, atnešusius Lietuvai „laisvę“. Daugelis likusių tėvynėje meno žmonių tai buvo prievartaujami daryti. Tokios prievartos auka buvo ir G. Bagdonavičius, nors vėlesniais metais jis daugiau laiko atiduodavo pedagoginiam darbui, kūrybai pasilikdamas laisvalaikį. Ir tik vėlesniais dešimtmečiais dailininkas tartum išgyveno savo antrąją jaunystę – daugelyje parodų eksponavo naujus darbus, taip pat dažnai panaudodavo ir ankstesniųjų metų savo sukurtus etiudus ir eskizus.

Būdamas meno žmogus, G. Bagdonavičius mėgo lankytis kitų dailininkų parodose. Jis nevengdavo ir autoreklamos, dėl kurios ne kartą buvo kritikuojamas. Tai rodo ir kelios ištraukos iš žinomo dailėtyrininko šiauliečio V. Rimkaus dienoraščio:

„1968.VI.17

Vakar buvo G. Bagdonavičiaus parodos atidarymas „Aušros“ muziejuje 12.00 val. Atidaryme buvo 30–40 žmonių, nežiūrint į nepaprastai energingą B. B. veiklą. Kalbėjo V. Trušys, gana ilgai, apibūdino kūrybą, kalbėjau aš – trumpai, po to – A. Toleikis, K. Juodka, J. Adomaitis ir kt. Po to – pats G. B. Labai ilgai, šiek tiek apie pašalinius daiktus. Parodoje – apie 1000 eksponatų.

Privačios nuomonės:

J. Naudužas ir kiti muziejininkai: G. B. išsikraustė iš proto, prikankino visus, vien autoreklama ir t. t.

V. Trušys: visą gyvenimą žmogus dirbo, kūrė, o jo darbo niekas neįvertina. Šiaulių visuomenei menas nereikalingas. Panašios nuomonės ir A. Toleikis. Apskritai paroda įdomi, naudinga, įvairi.

Gana kurioziškas katalogas.

Prieš ruošiant parodą įvyko toks susirašinėjimas:

„Dėstytojui, skulptoriui A. Toleikiui. Prašau… paskolinti man galvą. G. Bagdonavičius“.

„Dailininkui, pedagogui, pensininkui G. Bagdonavičiui: Galvą aš jums paskolinu, prašom pasiimti. A. Toleikis“.

1968.VII.2

G. Bagdonavičius labai kaltinamas autoreklama. Man atrodo, kad svarbiausia ne autoreklama iš principo, o jos metodai, formos, kurios atrodo kartais net juokingos. Kiti dailininkai taip pat reklamuojasi, bet tam naudoja diplomatiškesnes, labiau slėptas formas.

1969.XII.12

Dailininkų sekcijos susirinkimas.

G. Bagdonavičius ir vėl kėlė iš dalies nerealius klausimus: dėl reklamos, dėl parodų paviljono statybos (!), dėl muziejaus darbo, darbų pirkimo ir t. t.

V. R. komentaras: o vis tik G. Bagdonavičius buvo teisus! Parodų rūmai pastatyti, bet daugybė anų problemų tebėra aktualios ir šiandien, kai atidaroma trisdešimtoji paroda.“

Kad ir kiek anuomet Šiauliuose G. Bagdonavičius turėjo sau oponentų, tačiau, kaip asmenybė jis buvo gerbiamas. Didelė paroda, skirta dailininko 75-mečiui, 1975 metais buvo suruošta Šiauliuose. Tarp daugelio kolegų, bičiulių ir svečių G. Bagdonavičiaus parodą aplankė ir buvęs jo mokinys prof. A. Gudaitis. Po minėtos parodos praėjus nedaugeliui laiko, A. Gudaitis susirūpinęs G. Bagdonavičiaus, kaip kūrėjo ir pedagogo platesnio mąsto pagerbimu, šiauliečiui V. Rimkui savo laiške rašė:

„Gerb. Drauge, grįžau iš Šiaulių dail. parodos ir noriu pakalbėti apie Bagdonavičių. Man rodos, kad apie Bagdon. darbą reikėtų išleisti leidinį. Jis to vertas. Ir dar man labai gerą įspūdį padarė jo piešiniai, ypač tie, kur jis neforsuoja „moderniškos išraiškos“, o stengiasi pagauti architektūros charakterį, senų miestelių dvasią ir nuotaiką. Man rodos, kad ryšium su jo 75 m. imkitės to darbo. Jūs ir pasiūlykite „Vagos“ leidyklai. Tik nereikėtų susismulkinti ir išsikarstyti po visokius pašalius. Ko jis nėra daręs: jis ir pats nežino, kas ko vertas (kaip ir mes visi dailininkai). Mano giliu įsitikinimu reikėtų sustoti prie jo piešinių iš gamtos, žinoma, nepriduodant pirmaeilės reikšmės etnografijai, o meninei vertei.“

Šis A. Gudaičio laiškas atskleidė ne tik mokinio pagarbą savo mokytojui, bet ir platesnį požiūrį į lietuvių dailės reikalus. Tad po dviejų metų dailėtyrininkas J. Sidaravičius parengė, o „Vagos“ leidykla išleido knygą apie G. Bagdonavičių.

G. Bagdonavičiaus personalinė paroda buvo suorganizuota 1981 metų pabaigoje Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje (dabar M. Mažvydo biblioteka), kurioje buvo eksponuojama daugiau kaip 100 dailininko sukurtų ekslibrisų, kurie anuomet buvo išleisti ir atskiru katalogu. Šio katalogo įžanginiame žodyje dailininkas V. Kisarauskas apie G. Bagdonavičiaus sukurtus ekslibrisus rašė:

„…Jis pasižymi dideliu stilistiniu vieningumu ir kartu vaizduojamų objektų, siužetų, nuotaikų įvairove, detalės ir visumos pajautimu, konstruktyvizmu, vėliau pereinančiu į smulkesnes faktūras, lyriškesnes nuotaikas. Ypač tai būdinga pastarųjų metų darbams…“

Paskutiniaisiais gyvenimo metais G. Bagdonavičiaus kūryba ir jos eksponavimas buvo glaudžiai susiję su Pakruoju. Čia 1985 m. vasarą įvyko jo paskutinė ekslibristų paroda, kurioje eksponuota 50 skirtingais laikotarpiais jo sukurtų knygos ženklų, kurie dailininko buvo sukurti įvairiu laikotarpiu. Tos parodos proga Pakruojo knygos bičiulių klubo „Akiratis“ nariai apsilankė pas G. Bagdonavičių jo namuose. Dailininkas svečiams papasakojęs apie savo kelią į kūrybą, sukurtus paveikslus, ekslibrisus, kitus darbus, surinktas meno vertybes, pasidalino prisiminimais iš susitikimų su įžymiais žmonėmis. Atsisveikindamas G. Bagdonavičius paliko įrašą „Akiračio“ klubo atsiliepimų knygoje: „Pakruojo bibliofilų ekskursijos apsilankymo proga mano namuose bei ekslibriso parodos ten malonia proga iš gilios širdies reiškiu savo padėką ir nepaprastai džiaugiuosi ir laukiu naujų aplankymų! Su susijaudinimu ir dėkingumu visuomet pasiruošęs Jums tarnauti. Bagdonavičius Gerardas (pedagogas, dailininkas)“.

Koks G. Bagdonavičius buvo kūryboje, jau apžvelgta. Tačiau, koks jis buvo kaip žmogus? Į tai tegul atsako jį iš arčiau pažinoję žmonės.

„Aušros“ muziejaus darbuotojas K. Račkauskas, nuomojantis butą dailininko name, pasakojo, kad G. Bagdonavičius sovietmečiu, priešingai nei nepriklausomybės metais, buvo ne ypač patiklus, bet kuo nepasitikėdavo, apie viską turėjo susidaręs savo nuomonę. „Kartą pasikvietė mane pas save, sako, eikš, ką parodysiu. Užlipau. O jis rodo man Lenino galvą. Būtinai ją spaliui turėjęs baigti. Guodėsi, kad nesiseka, kad tos ideologijos jo nedomina. Šnekėjo, šnekėjo, tik žybt ir perdūrė peiliu tą Leniną, pasakė, teskrendie pavėjui“.

Arčiau dailininko gyvenęs A. Petrauskas, G. Bagdonavičiaus žmonos sūnus, teigė, kad jam su patėviu „gyvenime nė karto neteko susipykti. Buvo tolerantiškas. Dailininkas buvo sudėtingas žmogus, galėdavo savaitę vaikščioti tylus, nešnekėti, net nesisveikinti. Bet būdavo aišku, kad priežastis ne tarpusavio santykiai“.

Apie dailininką yra pasakojusi ir jo žmona Sofija Bagdonavičienė, kuri sakė: „Susipažinome dar vokiečių laikais pas farmacininkę Z. Domeikaitę, dar jo mama buvo gyva. Prisimenu, jis taip atidžiai nužvelgė mane, ir man per širdį lyg koks šiurpas nuėjo – tokia nuojauta. Nors tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis jau buvo solidaus amžiaus kavalierius. Patikau aš ir jo mamai. Gerardui patiko mano sūnelis Antanas, jis jį vadino Toniu. „Su Toniu galiu visomis temomis pasikalbėti, man Tonis širdy“, – sakydavo jis.

Gerardas buvo originalus, išprusęs, mokėdavo užimti ir vaiką, ir seną. Jaunos sielos. Jis buvo visiškas blaivininkas, nesu mačiusi išgėrusio. Tiesa, vienintelį kartą tik – per jo septyniasdešimtmetį. O šiaip nei rūkė, nei gėrė, namuose – jokios bohemos. (…) Nors sunku buvo su tokiu sudėtingu žmogumi gyventi, bet ir įdomu. Nežiūrint einančių metų, vis negailėdavo komplimentų: dabar man dar labiau patinki, gražiai atrodai ir panašiai. Ir vertino. Sakydavo, aš išvažiuoju, bet žinau – namuose viskas gerai…

Kūrė jis visada, kai tik turėdavo laiko. Ir naktimis iki 4 val. ryto. Jo kabinete viskas buvo po ranka: rašomasis stalas su atverčiamu staleliu, tušas, plunksna, parkeris. Jis ir eilėraščius kurdavo, yra vieną man skyręs. Na kaip galima šitaip per naktis dirbti, sakydavau. O jis vis papriekaištaudavo: kad man užėjo polėkis“. Tad taip, kaip savitą asmenybę, po daug metų jį charakterizavo pažinoję žmonės.

Reikia paminėti, jog tarpukario metais G. Bagdonavičius buvo apdovanotas Gedimino ordinu, keliais medaliais, sovietmečiu – „Garbės ženklo“ ordinu, medaliu „Už darbo šaunumą“, LTRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu. Tačiau visos pastangos suteikti dailininkui nusipelniusio meno veikėjo  garbės vardą – net 80-mečio proga – nebuvo sėkmingos. Nepasisekė jam iškovoti ir personalinės pensijos. Akivaizdu, jog G. Bagdonavičius kai kurioms instancijoms buvo neparankus, neatitiko stereotipinio, niveliuoto ir paklusnaus sovietinio žmogaus schemos, buvo laikomas keistuoliu, ne tų laikų žmogumi. O kaip gi kitaip – argi „normalus“ žmogus būtų per kai kuriuos iškilmingus parodų atidarymus, net ir Vilniuje, šalia sovietinių apdovanojimų prisisegęs ir Gedimino ordiną? Tačiau ir tais sudėtingais laikais G. Bagdonavičius sugebėjo išlikti savimi.

G. Bagdonavičius mirė staiga 1986 m. vasario 3 dieną, kai iki 85-erių metų trūko vos trijų mėnesių… Atgulė dailininkas amžino poilsio Šiaulių kapinėse (K. Donelaičio g.), greta pokario metais mirusios ir čia palaidotos savo motinos. Kapo vietą žymi paties G. Bagdonavičiaus suprojektuotas stogastulpis čia palaidotai jo motinai. Tad šis stogastulpis, po dailininko mirties papildytas prof. A. Toleikio sukurtu bareljefu dailininkui G. Bagdonavičiui žymi ir jo kapo vietą.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje tebesaugomas G. Bagdonavičiaus kūrybinis palikimas, kurį sudaro daugiau kaip 2000 dailininko piešinių. Vertingiausi jo kūriniai yra eksponuojami ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių muziejuose, parodose, publikuojami spaudoje. Nemaža dalis dailininko kūrinių, atsidūrę privačiose kolekcijose. G. Bagdonavičių, kaip dailininką, galima lyginti su tokiais kūrėjais, kaip M. Dobužinskis, A. Varnas, J. Zikaras, A. Žmuidzinavičius ir kiti.

© 2011 „XXI amžius“