Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Sostinės dienos“ buvo įspūdingos pamario kultūra

Livija Šiugždienė

Šilutės meno mokyklos fanfarinis orkestras (vad. Gražvydas Raila)

Orkestrą lydėjo jaunosios šokėjos

Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė prie muziejaus paruošto stendo

Didiko rūbais apsirengęs Klaipėdos pilies valdytojas-komtūras, Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa

Salos etnokultūros ir informacijos cento direktorė Birutė Servienė

„Sostinės dienose“ buvo svečių iš egzotiškų šalių

Mergaitės bando sugebėjimą tapyti

Šilutės folkloro ansamblis „Verdainė“ (vad. Regina Jokubaitytė)

Dirigavo svečias iš Nebraskos (JAV) prof. dr. R. Saker

Šilutės folkloro ansamblio „Verdainė“ šokėjai

Tris dienas (nuo penktadienio iki sekmadienio) Vilniuje vykusios „Sostinės dienos“ sutraukė daug svečių ir žiūrovų. Septynioliktąjį kartą rengiamos šventės metu Gedimino prospektas buvo padalytas į keturias zonas, kurių viena – Lukiškių aikštė – buvo skirta šiemetinei Lietuvos kultūros sostinei Šilutei. Kitos trys zonos buvo skirtos menininkams, įvairių gardumynų pardavėjams ir leidykloms. Nuo Jogailos iki A. Jakšto gatvės įsikūrė „Gardusis Vilnius – lauktuvių zona“, kur buvo galima įsigyti įvairių gėrybių ir gardumynų. Nuo A. Jakšto gatvės iki Vasario 16-osios gatvės šurmuliavo „Skaitantis Vilnius – knygų alėja“, kurioje knygas pristatė 17 leidyklų. Turbūt įdomiausia zona buvo nuo Katedros aikštės iki Vilniaus gatvės įsikūręs „Dainuojantis, šokantis, piešiantis Vilnius“. Čia veikė meno galerijos su ekspozicijomis, dirbo dailininkai, prie Nacionalinio dramos teatro koncertavo bardai, aktoriai, o V. Kudirkos aikštėje pasirodė muzikos grupės. Atidarymas kaip tik čia ir vyko. Šilutės rajono meno mokyklos fanfarų orkestras (vad. Gražvydas Raila), lydimas jaunų šokėjų, pražygiavo Gedimino prospektu. Prie V. Kudirkos aikštės įkurtoje scenoje susirinkusius pasveikino Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Šilutės meras Virgilijus Pozingis. Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio Egidijaus Ališausko ir diriguojamas Nebraskos universiteto (JAV) prof. dr. R. Saker, grojo (svingavo) Vakarų Amerikai būdingas lyriškas melodijas. Pasirodė ir energingai savo jausmingą muziką jaunimui atliko ukrainiečių etnoroko grupė „TaRUTA“. Norvegiškai lietuviška grupė „Rasabasa“ atliko lyriškas, šiauriečiams būdingas melodijas.

Antroji diena prasidėjo Alytaus ir Marijampolės apskričių jaunimo jungtiniu pasirodymu (suvaidinta „Eglė žalčių karalienė“). Prie Nacionalinio dramos teatro akustinio koncerto galimybes rodė Amberlife, Ugnės Kleinauskaitės ir multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio duetas atliko Škotijos dainuojamąją poeziją, grupė „Max“ – prancūzišką muziką, labai patikusią publikai. Šeštadienį SAMAI klubo šokėjai demonstravo „pilvo šokius“ ir flamenko, grupė „In Mezzo“ atliko nesenstančią klasiką ir lietuvišką estradą (A. Raudonikio ir kitų kompozitorių muziką), buvo ir kitų įdomių muzikinių grupių pasirodymų. Sekmadienį Katedros aikštėje vyko klasikinės muzikos koncertas „Bohemiečių svajonės“.

Pačiais įdomiausiais ir autentiškiausiais pasirodymais tris dienas Lukiškių aikštėje stebino šilutiškiai. Jų programa, parengta net trims dienoms, atspindėjo ir šio krašto istoriją, ir papročius, ir išsaugotą lietuvininkų kultūrą. Šilutės muziejaus (dir. Roza Šikšnienė) darbuotojai parengė įdomią medžiagą apie lietuvininkų buitį, papročius, burtus. Dainas ir šokius (programa „Žuvininkas mes esmi“) atliko Šilutės folkloro ansamblis „Verdainė“ (vad. Regina Jokubaitytė), Rusnėje įsikūrusio Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė pristatė pamario žvejybos istoriją ir papročius, o kaip maisto pavyzdį davė paskanauti ir kafijos – kavos skonio gėrimo iš trūkažolės (liaudiškai vadinamos cukorija), „Pamario dukrų dainas“ dainavo Rusnės moterų vokalinis ansamblis „Luotužė“ (vad. Aušra Šležienė). Bardai iš Šilutės Žydrė, Liuda ir Adas Nausėdos atliko su jūra susijusias dainas (programa „Ten, kur vanduo kuria gyvenimą“), savo kūrybą demonstravo Šilutės jaunimo „country“ muzikos ansamblis „Karčemėlė“ (vad. Vygandas Stoškus).

Labai įdomi ir informatyvi buvo Šilutės muziejaus surengta paroda apie Šilutės istoriją. Pasirodo, net 500 metų Šilutė – šis anksčiau visiškai nedidelis miestelis – kartu su Klaipėdos kraštu priklausė Prūsijos kunigaikštystei (nuo 1525 metų) ir Prūsijos karalystei (nuo 1701 m.), 1871–1918 metais ji buvo Vokietijos imperijos gyvenvietė. 1920–1923 Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas administruoti sąjungininkams – Prancūzijai. 1923 m. po lietuvių įvykdytos karinės akcijos Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. (Beje, iki tol ji buvo vadinama Šilokarčema.) Šiems įvykiams reikšmingą vaidmenį suvaidino Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio būstinė buvo Šilutėje. 1939–1944 metais kraštą susigrąžino Vokietija. Šilutės Aukso amžius buvo  1870 – 1940 metais – tada ji po Klaipėdos tapo antruoju miestu. Prie parodos stendų vaikščiojo didiko rūbais apsirėdęs Klaipėdos pilies valdytojas – komtūras, jis antspaudavo dokumentus senu  antspaudu. Komtūrą vaizdavęs Šilutės muziejaus istorikas Darius Barasa  buvo parengęs šią parodą. Tad Šilutė iš 520 metų istorijos tik 20 metų priklausė Lietuvai, bet (tuo turėtume stebėtis) vis tiek sugebėjo išlaikyti savitą tautinę lietuvininkų kultūrą. Tuo šio nuo Lietuvos ilgus amžius atskirto miesto ir jo išlaikytos kultūros unikalumas yra iš tiesų nuostabus. Net ir sovietų vykdytos deportacijos šilutiškius pasiekė tik 1948 metais. Parodoje yra unikali nuotrauka – 1948 metų tremtiniai, išlaipinti Artiugino gyvenvietėje prie Angaros upės. Per 1948–1952 metų trėmimus buvo ištremta į Sibirą 1300 šilutiškių.

Tris dienas vykusios „Sostinės dienos“ sutraukė daug svečių ir žiūrovų, tačiau ne tiek, kiek turėtų jų būti. Juk suvažiavę, savo kūrybos ypatumus ir gebėjimus demonstravę rengėjai ir atlikėjai paaukojo ir daug laiko, ir pastangų, ir įgūdžių, ir savo lėšų. Kartais kurios nors grupės koncertą stebėdavo tik 20–50 žiūrovų. Tokiam miestui, kaip Vilnius, turinčiam apie 600 tūkst. gyventojų, tai yra tikrai neatleistinai maža. Matyt, sostinės žmonės yra persisotinę renginiais, kurie iš tiesų čia būna įspūdingi. Gal daugiau žmonių pritraukdavo „prekybos taškai“.

© 2011 „XXI amžius“