Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kai pirmą kartą mato

Jonas Kačerauskas

Kartais stebiuosi, kaip „XXI amžius“, turėdamas mažą tiražą, prilygstantį pusei rajoninio laikraščio, gali išsilaikyti. Stebiuosi redakcijos sumanumu išsaugoti laikraštį nuo žlugimo. Gaila, kad ir kiti įdomūs, turiningi dešiniųjų laikraščiai: „Lietuvos aidas“, „Voruta“ ir kt. – vos vos egzistuoja. Kiti beidėjiški leidiniai, aprašantys tamsiąją gyvenimo pusę, išeina didžiuliais tiražais, reklamuojami per radiją, televiziją. Ten – skaudūs išgyvenimai, kraujas, pelenai, o pabaigoje – neretai gašlumui sužadinti skirti vaizdeliai, kino žvaigždžių amoralūs gyvenimo aprašymai. Gražių, taurių gyvenimo pavyzdžių nėra. Vaikšto, gyvena žmogus galvą prisikimšęs baisių minčių, kol pats padaro nusikaltimą arba tampa auka. Artinantis naujiesiems metams pagalvojau, gal „XXI amžiaus“ tiražas pakils bent iki 20–30 tūkst. egzempliorių. Juk mes – katalikai. Mūsų – beveik du milijonai. Būna nemažai atvejų, kai keliaudamas parodai „XXI amžių“ bendrakeleiviui, o tas žavisi, prisipažįsta pirmą kartą jį matąs.

Lietuva krizę išgyveno 1928–1929 ir 1934–1935 metais, bet vaikams leista „Žvaigždutė“ nežlugo. Kai nebegalėjo jos leisti Lietuvių katalikų blaivybės draugija, leidybą perėmė Maldos bendrovė, kai pastaroji nebegalėjo, leidybą perėmė Tėvai jėzuitai. Galop „Žvaigždutę“ leido Katalikų veikimo centras. Ji nežlugo, nes to meto šviesuomenė suprato, kad vaikai – svarbiausia tautos ateitis. Mano vaizduotėje iškyla vaizdas – vaikai uniformuoti, su ženkliukais ant krūtinių per visą didelę Pabiržės (Biržų r.) parapijos bažnyčią su žydra Angelo sargo vaikų sąjungos vėliava išsirikiavę stovi šv. Mišių metu. Regiu juos nuoširdžiai besimeldžiančius, žygiuojančius, dirbančius, stovyklaujančius. Deja, taip buvo anoje „smetoninėje“ Lietuvoje. Šiandien jaunimui skirtose pamaldose – jau tik vienetai. Vilniuje, Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje suburtas gražus vaikų choras, vadovaujamas Ramunės Kerulytės, kuris gieda sekmadieniais. Šiaip daugiausia pensininkai. Kartais pagalvoju, kas bus, kai šitų pensininkų nebebus. Religija amžiais lietuviui buvo gerumo, meilės ugdytoja, jėgų, vilties šaltinis. Ir šiandien mokyklose dėstoma tikyba, nors gaila, kad ji neprivaloma. Veikia vaikų būreliai, nors ne visose mokyklose. Trūksta pasiaukojančių vadovų, lėšų. Deja, vyriausybė mažai skyrė lėšų ir anksčiau, kai dar nebuvo krizės. Vaikai nori ne vien mokytis, bet ir dirbti, veikti, pasireikšti, keliauti, stovyklauti. Kai nėra tos galimybės, jie tampa gatvės vaikais: rūko, girtuokliauja, daro nusikaltimus, užuot kultūringai leidę laiką būrelių veikloje.

Per 21 metus daug puikių dvasingų knygų išleista įvairiomis temomis. Gaila, kad mažais tiražais. Deja, ir tos nenupirktos kalnais guli knygynuose. Nesidomima. Kone visi baigę vidurinę mokyklą, bet, kai parodo per televiziją „Klausimėlio“ laidą, šiurpas ima. Jaunimo baisus tamsumas: nežino elementariausių tautos, valstybės svarbiausių gyvenimo įvykių, žymių žmonių. Žmogaus dvasia, intelektualumas kaip gėlė be vandens negali gyventi. Žmogus moraliai nyksta, degraduoja be naujų žinių, be savo pareigų atlikimo. Nemalonu žiūrėti į jaunuolį, o ypač merginą, su cigarete lūpose, su alaus buteliu rankose. Gaila, kad mūsų šeimos, mokykla neišugdo aktyvių visuomenės veikėjų, patriotų, vadovaujančių asmenų. Pakilkime iš kasdienio gyvenimo pilkumos, pakelkime ir kitus. Nebūkime išdavikai savo tėvų, protėvių žemės, tautos idealų, anot V. Kudirkos „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Neleiskime sunykti lietuvių tautai.

© 2011 „XXI amžius“