|
Gerumo šviesa turi skubėti
Taip vadinasi projektas, kurį 2011 metais vykdo Panevėžio katalikių moterų draugija. Projekto tikslas suburti poeziją kuriančius žmones, išklausyti ir išgirsti juos širdimi, nes poezija daina, himnas žmogui, žemei, meilei, geriems darbams, pasauliui. Mes manome, kad kuriantys žmonės skleidžia gerumo šviesą, kurią perteikti reikia skubėti, nes ne visiems vienodai Dievas atseikėjo laiko šioje Žemėje.
Pirmąjį projekto Gerumo šviesa turi skubėti etapą pradėjome liepos 17 dieną išvykome pasimelsti į gražiausią Panevėžio rajono šventovę Krekenavoje. Po šv. Mišių šventoriuje susitikome su Krekenavos parapijos bendruomene. Mūsų draugijos narė gydytoja Vlada Poviliūnienė papasakojo apie Katalikių moterų draugijų įsikūrimą ir veiklą tarpukario Lietuvoje ir dabar. Iš krekenaviečių moterų sužinojome, kad apie 30 jų yra susibūrusios į Moterų klubą. Užmezgėme ryšius. Po to mūsų projekto poezijos siela poetas ir dainininkas Jonas Mališauskas pristatė savo eilėraščių knygą, kartu su ansamblio dalyvėmis atliko savo kūrybos dainų. Atsisveikinome su parapijos bendruomene, tikėdamosi susitikti su krekenavietėmis rudenį antrame šio projekto etape.
Tuo mūsų kelionė į Krekenavą nesibaigė. Aplankėme kapines, vietos gyventoja B. Varkulevičienė mums daug papasakojo apie jų atsiradimo istoriją, apie paminklus, pastatytus iš girnapusių ir akmenų, motinoms, knygnešiams, Laisvės kovotojams, savanoriams ir apie šio sumanymo autorių vietos felčerį, jau iškeliavusį į Amžinybę, Joną Žilevičių šviesų, kūrybingą ir darbštų žmogų, atsidavusį savo kraštui. Paminėta gydytoja, vidurnakty galėjusi keltis ir eiti pas ligonį. Taigi ne vieno mūsų Lietuvos kampelio istorija primena mums iškilius žmones, gyvenusius, dirbusius ir kūrusius, skleidusius gerumo šviesą.
Būdami netoliese aplankėme Paberžę buvusią velionio tėvo Stanislovo šventovę. Pagiedojome ir pasimeldėme prie jo kapo.
Na, o mūsų kelionę vainikavo labai šiltas susitikimas su Radviliškių kaimo kepyklos savininkais Audrone ir Albinu Kisieliais. Šioje kepykloje kepama apie 40 pavadinimų duonos gaminių. Labiausiai patiko Lauktuvių šviesi ir Petronėlės su Lietuvos tautinio paveldo ženklu. Tik čia mes supratome, kad duona yra šventa: čia ji minkoma rankomis ir kepama pagal senovės duonos kepimo receptus. Kepyklos savininkas ponas Albinas Kisielis mums papasakojo apie tik jų iš raugo kepamos duonos technologiją nuo grūdo iki molinės Radviliškių kaimo kepyklos krosnies. Apžiūrėjome kepyklą ir jos patrauklią aplinką. Paskui vaišinomės reto skanumo keptomis bandelėmis, karšta kava, arbata, medumi, gaiva. Ekskursijos dalyviai pasijuto lyg savo šeimoje. Dainomis bei poetiniu žodžiu vėl kėlė nuotaiką projekto dalyvis poetas Jonas Mališauskas.
Prieš išvykdami namo nusipirkome skanios ekologiškos duonos. Nudžiugome sužinoję, kad jos galėsime nusipirkti ir Panevėžyje, prie Žaros. Didžioji šios kepyklos produkcijos dalis realizuojama Vilniuje ir Kaune, kur daugiau turtingesnių žmonių. Grįžome į namus kupini malonių įspūdžių, sujaudinti Albino ir Audronės Kisielių nuoširdumo ir vaišingumo. Ačiū, kad tokie esate Žemėje, skubėkite skleisti gerumo šviesą!
Milda Gogelienė,
Panevėžio miesto katalikių moterų draugijos narė
© 2011 XXI amžius
|