2011 m. rugsėjo 16 d.
Nr. 66
(1946)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Nepamirštamas susitikimas

Eugenija Buziliauskaitė

Šventės dalyviai ir partizanų
artimieji prie paminklo

Laikas bėga, o kartu su juo atsiranda vis stipresnis prisirišimas prie gimtų vietų, sutiktų draugų, kaimynų ir kitų pažįstamų. Taigi išsiilgę tėviškės ir vienas kito, mano gimtosios Gegužinės, Kaukiškių, Sitenių, Jutiškių bei dauguma Baroniškių kaimo žmonių jau penktus metus skuba į susitikimą ant Baroniškių kalvos. Šie kaimai – dalis Paįstrio krašto, esančio Panevėžio rajone.

Įprasta, kad liepos pradžioje dauguma kaimo žmonių baiginėja vasaros pradžios darbus, gali trumpam atsipūsti prieš rugiapjūtę, javapjūtę. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus ne viena duona gyvas. Jam reikia ir dvasiškai praturtėti – pabendrauti, pasilinksminti, atsipalaiduoti. Taigi, kad neskubėdami smagiai praleistume laiką, šiemet susitikimui pasirinkome liepos antrąją, šeštadienį. Tai puiki proga kartu paminėti ir liepos šeštąją, Mindaugo karūnavimo dieną, primenančią didingą Lietuvos praeitį, ilgaamžes valstybingumo tradicijas.

Penktasis, jubiliejinis, susitikimas buvo ne tradicinis. Iš pradžių pagerbėme pokario partizanų kovose žuvusius Baroniškių ir gretimų kaimų vyrus. Su žuvusiųjų artimaisiais dalyvavome šv. Mišiose, Paįstrio bažnyčioje, ant partizanų kapų uždegėme žvakutes, padėjome gėlių, meldėmės už žuvusiuosius ir jų motinas. Deja, ne visų amžinojo poilsio vietos žinomos.

Prie neseniai pastatyto paminklo, ant vienos Baroniškių kalvos, susirinko apie šešiasdešimt suaugusiųjų ir pulkas vaikų. Nuo šios kalvos galima matyti beveik visų paminkle išvardintų partizanų žuvimo vietas. Baroniškių ir gretimų kaimų laukuose krito Steponas Žičkus-Lokys (1924–1946), Jonas Žičkus-Pilypas (1913–1947), Juozas Aleksandravičius-Kurapka (1923–1947), Alfonsas Šipelis-Kiaunė (1921–1945), Aloyzas Masiulis-Tranas (1922–1945), Jonas Žukauskas-Sausiukas (1918–1947), Alfonsas Mažylis-Kotas (1924–1948) ir Vytautas Mažylis (1926–1948).

Jaunuoliui Laisvidui skambinant gitara ir dainuojant dainą „Laisvė“, suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Uždegėme žvakutes, prie paminklo padėjome gėlių ir žuvusių partizanų nuotraukas. Garbės sargyboje stovėjo šauliai. Mūsų kraštietė, pedagogė Albina Užkuraitytė-Dakinevičienė, tarė įžanginį žodį apie tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai, apie pralietą kraują Lietuvos žemėje. Paįstrio parapijos klebonas garbės kanauninkas Pranciškus Tamulionis paminklą pašventino. Bronius Mažylis papasakojo jame paženklintų kovotojų istorijas, žūties aplinkybes. Tylos minute ir trimis šūvių salvėmis pagerbtas visų partizanų atminimas, sugiedotas Lietuvos himnas. Nors žuvusiųjų giminėms teko dar kartą prisiminimuose grįžti į tas baisias dienas, nuotaika buvo pakili.

Jaunesni žmonės apie „karą po karo“ dažniausiai žino nedaug – yra kažkur skaitę, ar girdėję iš vyresniųjų pasakojimų. Partizanai atsisakė žūti svetimos armijos gretose. Jie gynė Lietuvą ir buvo pasiryžę mirti už savo krašto laisvę, o juk kiek buvo tokių, kurie be sąžinės graužaties ją išdavė! Deja, ilgai šis istorijos puslapis buvo neviešinamas. Tautiškumas, patriotiškumas, meilė žmogui ir šaliai yra valstybės varomoji jėga. Tėvynės, kaip ir motinos, negalima atsižadėti. Taigi surankiokime žinias apie tuos, kurie kovojo ir žuvo, neleiskime užmiršti jų vardų.

Žuvusiųjų giminės dėkoja visiems kraštiečiams bei organizatoriams už jiems brangių žmonių pagerbimą, Algimantui Stalilioniui už dokumentų, kurių dėka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis buvo pastatytas paminklas, sutvarkymą.

Vėliau susitikimas tęsėsi netoliese pastatytoje palapinėje. Vaišinomės atsineštomis gėrybėmis, su artėjančia Lietuvos valstybės diena visus pasveikino šių susitikimų entuziastas, rėmėjas baroniškietis ūkininkas Petras Nevulis. Lauko gėlių puokštėmis apdovanoti ir šių metų jubiliatai. Gėles surinko Loreta Buziliauskaitė-Mažeikienė, puokštes komponavo žuvusio partizano Aloyzo Masiulio giminaitė Rimantė Masiulytė-Stoškuvienė.

Pedagogė Albina Užkuraitytė-Dakinevičienė pristatė trečiąjį susitikimų proga išleidžiamo kaimo laikraščio „Baroniškietis“ numerį, supažindino su naujausiais metų įvykiais, trumpai apžvelgė jame publikuotus straipsnius.

Renginio svečias Paįstrio bendruomenės pirmininkas, Paįstrio Juozo Zikaro vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Rimantas Pranys, kaip visuomet, atvyko su dovanomis ir nestokojo šmaikštumo. Organizatoriui Petrui Nevuliui už idėjas įteikė kaukę, vaišino atsivežtu šakočiu. R. Pranys dėkojo už pakvietimą ir ragino visus aktyviai įsijungti į Paįstrio krašto gyvenimą – dalyvauti pavasarį vykstančiame tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Tiltai“, organizuojamose ekskursijose bei kituose renginiuose.

Taip pat būtina paminėti ir kitus žmones, prisidėjusius prie renginio organizavimo: Laimutės ir Vyganto, Verutės ir Viktoro Mažylių šeimas, kurios rūpinosi aplinkos tvarkymu, palapinės, stalų, suolų pastatymu, maisto ruošimu. Jiems talkinusius Algį Juzėną, Algį Salučką, Algimantą Stulgį. Laimutė Mažylienė nupynė vainikus šventinamam paminklui papuošti. Verutė ir Viktoras Mažyliai vaišino pačių kepta duona ir naminiu alučiu. Vakare mūsų palinksminti atvyko muzikantai iš Tiltagalių. Nepabūgę lietučio šokome, dainavome. Vidurnaktį paženklino fejerverkai, linksminomės iki paryčių. Manau, kad tokie renginiai daro mūsų gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį. Visi taptume nuoširdesni ir laimingesni, jeigu jų būtų daugiau. Mylėkime ir kurkime gražesnę Lietuvą! Iki pasimatymo kitais metais!

Vyganto Mažylio nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija