Kultūros zona

Mokslo ir kultūros puoselėtojas

Profesoriaus Igno Končiaus 125-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Ignas Končius

Lietuvos istorijoje daug yra mokslo ir kultūros žmonių, kurių darbai, nors daugeliui mažai žinomi ar net negirdėti, tačiau išlieka ateities kartoms, laikui bėgant atsiveria dienos šviesoje visa savo esybe ir grožiu, kad žmogus pažintų tai, ką jo protėviai kūrė ir saugojo ilgus šimtmečius. Toks savo krašto praeities puoselėtojas buvo profesorius Ignas Končius – fizikas, etnologas, savo krašto patriotas, nuo kurio gimimo prabėgo 125 metai.

I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 dieną Žemaitijoje, Žarėnų valsčiuje, Purvaičių kaime, ūkininko šeimoje. Tėvai anuomet turėjo 36 ha ūkį. Šeimoje augo dvi dukros ir trys sūnūs, iš kurių užaugo tik viena dukra ir du sūnūs, – kiti mirė būdami maži. Būsimasis profesorius buvo pats jauniausias šeimoje.

Dar ankstyvoje vaikystėje Ignukui neišdildomą įspūdį padarė tėviškė, apie kurią jis rašė: „Mūsų kaimas – ne kaimas: per tris kilometrus 17 kiemų. Kaip susieisi, kaip susitarsi ir kur nueisi per sniegus be kelio, dar vakare, – praeis ir noras vaikščioti, kolei prie artimiausio kaimyno nubrisi“. Į mažo vaiko vaizduotę įsirėžė ir tai, kad netoliese nuo gimtinės tekėjo Sausdravos upelis, plytėjo pelkėti miškai, o mažam vaikui atrodė, kad tai turtingiausias, nuostabiausias ir jaukiausias pasaulio kampelis.

Pravartu paminėti tai, kad Končių namuose buvo gyva lietuvybės dvasia. Šeimoje buvo kalbama gimtąja lietuvių kalba, su ryškia žemaičių tarmės įtaka. Sodyboje glaudėsi caro valdžios draudžiamos lietuviškos spaudos perdavimo punktas, tad lietuviškomis knygomis ir laikraščiais nešini į šiuos namus dažnai „užklysdavo“ knygnešiai, čia atveždavo ir iš čia ateidavo parsinešti žinių šaltinių apie platųjį pasaulį, įvykius, žmones… Tas žinias šių namų šeimininkai taip pat paskleisdavo tiek Purvaičiuose, tiek ir aplinkinėse vietovėse gyvenusiems tautiškai susipratusiems lietuviams.

Nenorėdami, kad jų vaikai liktų beraščiai, Končiai iš paskutiniųjų stengėsi savo vaikus išleisti į mokslus. Ignas – pats jauniausias šeimoje. Brolis Antanas vyresnis už jį ketveriais, o sesuo Antanina – pora metų. Brolis Antanas, baigęs Palangos progimnaziją, buvo įstojęs į Peterburgo kunigų seminariją, bet, kurį laiką ten pasimokęs, dėl nežinomų priežasčių, o kai kurių šaltinių teigimu, dėl tautinės veiklos, jis buvo iš šios seminarijos pašalintas. Vėliau, baigęs komercijos kursus, nuo 1920 metų A. Končius iki pat Vilniaus krašto okupacijos buvo Vilniaus apskrities viršininkas.

Kiek paūgėjęs ir brolio paruoštas, 1899 metais Ignas, išlaikęs egzaminus, įstojo į Palangos progimnazijos antrą klasę. Ją baigęs, 1903 metais įstojo į Liepojos gimnaziją.

Reikia pasakyti tai, jog praleistų mokslo metų Liepojos gimnazijoje įtaka ten besimokiusiems lietuviams buvo didžiulė. Verta prisiminti ir tai, kad lietuvybės sąjūdis prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo ypač reikšmingas. Didžioji lietuvių dvasininkijos dalis jau buvo sulenkėjusi, o caro valdžios dar ir rusinama. Negausios lietuvių inteligentų gretos buvo beveik praradusios tolimesnės kovos pajėgas, tad buvo dedama daug vilčių į jaunimą. Ne vienas iš kaimo kilęs inteligentas linko į bajorų pusę, kur lietuviškumas buvo prestižo reikalas. Latvijoje padėtis buvo kur kas geresnė negu anuometinėje Lietuvoje: latviai buvo labiau tautiškai susipratę, o didžiuosiuose Latvijos miestuose, kaip antai Rygoje ar Liepojoje, veikė stiprūs latvių tautinio judėjimo centrai. 1905 metais Liepojos gimnazijoje besimokę lietuviai, sekdami latvių pavyzdžiu, įkūrė Latvijos lietuvių savišalpos draugiją, kuri kitais metais jau plėtojo grynai lietuvišką kultūrinę veiklą, rengdama dramos ir muzikos vakarus.

Neliko nuošalyje ir I. Končius. Jis taip pat su visa jaunatviška energija įsitraukė į slaptą visuomeninę bei politinę veiklą, sakydavo prieš caro valdžią nukreiptas kalbas Liepojos fabrikų darbininkams ir taip pat prisidėdavo prie hektografuotų atsišaukimų, nukreiptų prieš caro valdžią, rašymo. Būsimasis profesorius aktyviai reiškėsi ruošiamuose Liepojos lietuvių dramos vakaruose, kuriuose I. Končius ne tik vaidino, bet ir režisavo. Be šios veiklos, netruko išryškėti ir kita I. Končiaus aistra – meilė gimtajam kraštui ir sąmoningas bei nuoseklus domėjimasis jo praeitimi bei kultūra.

Užaugęs Žemaitijos kaime nuo pat mažų dienų I. Končius įprato stebėti gamtą: „Gamta duoda žmogui tai, ko jam trūksta. Vis tiek, ar tai būtų kūno norai, sielos polinkiai. Tik mokėk gamtą stebėti, mokėk ją jausti“, – rašė I. Končius. Tad 1907 metais, baigęs Liepojos gimnaziją, jis pasirinko gamtos mokslus. Tais pačiais metais būsimasis profesorius įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti fizikos.

Neatsiejamas I. Končius Peterburgo universitete buvo nuo tenykščių lietuvių studentų visuomeninės veiklos. Jis tęsė veiklą, kurią pradėjo dar Liepojos gimnazijoje. Čia jis buvo Lietuvių studentų draugijos sekretorius, o vėliau ir pirmininkas, jis taip pat su didžiuliu susidomėjimu lankė prof. E. Volterio skaitytas paskaitas apie Lietuvos senovę, organizavo Lietuvai pažinti ratelį, buvo jo pirmininkas. Būsimasis profesorius čia, kaip ir Liepojoje, organizavo vakarus. Lietuvių studentų draugijos pastatytame spektaklyje – Vydūno „Ne sau žmonės“ – I. Končius vaidino Mykolą. 1910 metais jis jau debiutavo lietuvių spaudoje kaip fizikas: žurnale „Visuomenė“ pasirodė būsimojo profesoriaus straipsnis „Apie Helley’o kometą“, pasirašytas Mateušo K. slapyvardžiu.

Reikšmingiausia anuomet I. Končiaus pažintis buvo su prof. E. Volteriu, kuris rinko ir tyrinėjo Lietuvos etnografinę medžiagą. E. Volteris buvo viena ryškiausių asmenybių, kreipusių savo mokinius svarbia Lietuvai linkme. Tauta, išgyvenusi tautinių jausmų euforiją, turėjo ruoštis konkrečiam ir profesionaliam darbui. Tam tikslui įgyvendinti reikėjo žmonių, mokančių atskirti tradicinės kultūros esmę, ją sukonkretinti ir moksliškai pagrįsti. Tad profesorius apsidžiaugė, suradęs jaunuolį, besidomintį kraštotyra, parūpino jam tyrinėjimo priemones ir davė nurodymus, galiausiai I. Končius, įsigijęs reikiamų žinių, nusipirkęs fotoaparatą ir dviratį, atostogų metu gimtojoje Žemaitijoje pradėjo fotografuoti ir aprašinėti pakelėse stovėjusius kryžius ir koplytėles. Taip 1912 metais jis dviračiu važinėjo po Lietuvą ir  nufotografavo bei aprašė daugiau kaip tūkstantį kryžių ir koplytėlių. Visi šio kruopštaus darbo rezultatai vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, I. Končiaus buvo aprašyti ir gulė į tokių lietuviškų periodinių leidinių, kaip „Lietuvos žiniios“, „Kultūra“, „Gimtasis kraštas“, „Soter“, „Trimitas“ ir „Mūsų senovė“ – puslapius, su kuriais ir šiandieninis praeities tyrinėtojas didesnėse šalies bibliotekose gali susipažinti.

Baigęs Peterburgo universitetą, jaunas fizikas I. Končius grįžo į tėvynę ir pradėjo mokytojauti Palangos valstybinėje gimnazijoje, čia dirbo matematikos ir gamtos mokytoju. Anuometinėje Palangoje tai buvo neeilinis įvykis. Gana retas atvejis, kad mokytojauti į nedidelį provincijos miestelį (koks anuomet buvo Palanga) atvyktų dirbti mokytojas lietuvis, baigęs mokslus Peterburgo universitete, taigi netrukus tarp naujojo mokytojo lietuvio ir ruso popo, turėjusio šioje mokykloje neribotą valdžią, kilo ginčas.

Kartą šis popas taip įsiuto keikdamas tautiškai susipratusius lietuvius, jog pradėjo grūmoti kumščiais ir atvirai įžeidinėti. Tokio ruso elgesio negalėdamas pakęsti, I. Končius pareikalavo iš popo, kad pastarasis už tokį poelgį atsiprašytų įžeistų lietuvių. Tik užstojus dar vienam jaunam mokytojui, popas buvo priverstas nurimti. Visa šios gimnazijos ir pedagogų taryba bei pats direktorius išsigandę tylėjo, o žemaičių kilmės lietuvis net nemanė nusileisti. Kitą dieną, kai būsimasis profesorius pareiškė gimnazijos direktoriui, kad atsistatydinsiąs, nes jo garbė neleidžianti jam šioje gimnazijoje dirbti, direktorius dar labiau išsigando. Vėliau paaiškėjo, kodėl gi taip įvyko: mokytoju į šią gimnaziją paskyrus I. Končių, švietimo inspektorius įtūžęs ir pažadėjęs, kad „niekingas“ lietuvis gimnazijoje ilgiau kaip vieną dieną nedirbs. Grasinimams neteko išsipildyti, nes visiems „tapo aišku“, kad naujasis mokytojas, nors ir yra lietuvis, tačiau yra ne kas kita, kaip pačios aukštosios valdžios siųsta „akis“, kokių gausu buvo anuometinėse valdiškose mokyklose. Taigi I. Končiui anuomet visa tai tik išėjo į naudą, nes jo niekas nedrįso pulti ar šalinti iš užimamų pareigų.

Bemokytojaudamas Palangoje, I. Končius sukūrė šeimą. Jis 1914 m. rugpjūčio 3 dieną vedė Mariją Kentraitę. Jaunai šeimai čia teko gyventi neilgai, nes, kilus Pirmajam pasauliniam karui, visa gimnazija, o kartu ir joje dirbę pedagogai, pasitraukė į Rusijos gilumą.

Pirmojo pasaulinio karo metais Končiams iš pradžių teko gyventi Peterburge. Ten kurį laiką I. Končius dirbo Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto sekretoriumi, o vėliau, 1915 m. rudenį, Palangos valstybinei gimnazijai persikėlus į Vezzo miestą Estijoje, grįžo ten mokytojauti. Tačiau artėjant fronto linijai, ši gimnazija buvo iškelta į Stavropolį Kaukaze, ir I. Končius su šeima persikėlė ten gyventi.

Sunkus tai buvo laikotarpis. Končių šeimai, kaip ir daugeliui karo nublokštų į svetimus kraštus, istorinių permainų metais, o ypač porevoliuciniu laikotarpiu, buvo be galo sunku išgyventi. Tačiau I. Končius kibo į darbą. Jis dirbo Stavropolio žemės ūkio institute asistentu. Be to, būsimojo profesoriaus pastangomis Stavropolyje buvo suorganizuotas komitetas karo pabėgėliams šelpti, kuriam iki 1921 m. vasaros, kol grįžo į tėvynę, I. Končius vadovavo.

Su dideliu vargu 1921 m. vasarą Končių šeima pasiekė Lietuvą. Gyvendamas tėvynėje, tais pačiais metais I. Končius pradėjo dirbti Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, dėstė fiziką. Tai buvo vienas šviesiausių I. Končiaus gyvenimo tėvynėje periodų. Končių šeima pateko tarp žmonių, artimų jų mintims, dvasiai ir darbams. Tiek šios mokslo įstaigos darbuotojai, tiek ir moksleiviai domėjosi ne vien tik specialybės dalykais. Juos domino ir kultūrinis lietuvių gyvenimas, kuris, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo labai pagyvėjęs.

Atvykęs į Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklą, I. Končius su savo kolegomis netrukus įrengė anuo laikotarpiu modernią meteorologinių stebėjimų aikštelę bei įsteigė būrelį gimtajam kraštui pažinti.

Po Antrojo pasaulinio karo, gyvendamas JAV, buvęs Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos mokytojas, I. Končiaus bendradarbis St. Kolupaila, taip prisiminė I. Končių: „Pažįstu prof. Končių 35 metus (lygiai pusę jo amžiaus!): drauge pradėjome dirbti Dotnuvoje 1921 metais. Daug iš jo pasimokiau, ypač krašto tyrimo pamėgimo. Žavėjausi jo suorganizuotu Dotnuvos technikume gimtajam kraštui tirti būreliu, mėgau klausyti jo įdomių patyrimų ir sumanymų“.

Apie etnologinę veiklą viename savo laiškų E. Volteriui I. Končius buvo užsiminęs, kad žemės ūkio ministerija pasiūliusi jam aprašyti Palangos kraštą „iš įvairių pusių“. Prašė profesoriaus atsiųsti medžiagos apie Žemaitiją ir Klaipėdos kraštą. Taigi, susipažinęs su reikalinga medžiaga, 1922 m. vasarą kartu su artimu bičiuliu ir bendraminčiu bei kolega – Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos direktoriumi V. Ruokiu – jis apkeliavo Palangos kraštą. Kad judviejų kelionė buvo įspūdinga, galima spręsti iš I. Končiaus parašytos knygos „Palangos kraštas“, kuri išleista 1926 metais. Nors ši knyga yra informacinio pobūdžio, joje dominuoja meteorologiniai, geologiniai duomenys, moksliniai komentarai, brėžiniai, lentelės ir fotografijos, vis tiek įdomi skaitytojui. Leidinyje yra daug epizodų, pasakojimų su humoru: „Eiva ant Birutės. Štai iš kopų pasirodė pusplikis, vos iš lovos šokęs, pasimaudyti užsigeidęs svečias. Jo kūno spalva dera padavimui apie lietuvių kilmę iš senovės indusų (…) Gamtos mėgėją traukia platus, lygus pakraštys ir laisva jūra… ir parašų jis nežiūri, kur moterims, kur vyrams“.

Gerai pažindamas ūkininko darbą ir akylai jį stebėdamas, I. Končius padarė išvadą, kad sėkmingai ūkininkauti trukdo neprognozuojamos oro permainos. Čia padėti gali meteorologija. 1923 metais rašytame rankraštyje I. Končius pateikė du pavyzdžius, kaip ūkininkai spėja orą. Tai ne tiek kaimo meteorologinių prietaisų aprašymas, kiek literatūriniam pasakojimui prilygstantys nutikimai: „Su prikrautu vežimu per kirtimą važiuojant, jo šlajų gaktos užkliuvusios už kelmo, arklys tįst, voga (branktas) triaukšt, strangas (viržiai) pukš… Apkrovęs nelabaisiais šitą strangą su vogos puse, parvežęs namo ir sviedęs į patvorį; šlapios strango galo kanapių pliekos užsikabinusios už medžio nutįsusios šakos, – ir kybo sau vogos galas, beveik horizontaliai svyruodamas“. Be jau minėtos knygos „Palangos kraštas“, I. Končius tarpukario Lietuvoje parašė ir išleido dar dvi knygas: „Meteorologija“ (1924) ir „Ūkininko dangus“ (1925).

Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklą pavadinus Žemės ūkio technikumu, o nuo 1924 metų – žemės ūkio akademija, įvertinus I. Končiaus pastangas ir nuopelnus mokslui, jam buvo suteiktas docento mokslinis laipsnis, o 1926 metais jis buvo pakviestas dėstyti į Vytauto Didžiojo universitetą. Čia jis – Matematikos ir gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedros docentas.

Pravartu paminėti tai, jog I. Končius, kaip mokslininkas, anuomet buvo vertinamas tiek kolegų, tiek ir studentų. Jo paskaitos buvo įdomios ir studentų gausiai lankomos. Būsimasis profesorius savo paskaitose mokėjo itin vaizdžiai išaiškinti gamtos dėsnius, paaiškindamas, atkreipdamas dėmesį į aplinką, į kasdieniniame gyvenime aptinkamas smulkmenas. Jo skaitomos fizikos paskaitos būdavo savitos. Vien tik Vytauto Didžiojo universitete pas I. Končių fizikos egzaminus yra laikę 3000 studentų.

(Bus daugiau)

© 2011 „XXI amžius“