2011 m. spalio 19 d.
Nr. 75
(1955)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona

 

Šiame numeryje:

Mirė etnografas
ir tautosakos
tyrinėtojas
Jonas Balys

Lietuva pagerbia
savo nacistus

Okupacijos 
neužgesino
laisvės siekio

Europos ganytojų susitikimas Albanijoje

Mindaugas BUIKA

CCEE vadovai: kardinolas
Peteris Erdas (viduryje),
kardinolas Andželas Banjaskas
(kairėje) ir arkivyskupas
Juzefas Michalikas (dešinėje)

CCEE vadovybės rinkimai ir veiklos vertinimai

Šiemet savojo steigimo 40-ąsias metines mininčios Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) praėjusios plenarinės asamblėjos baigiamajame komunikate išdėstomi svarbiausi sprendimai ir ateities veiklos kai kurie akcentai. Rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis Albanijos sostinėje Tiranoje vykusiame susitikime, kuriame pagrindinė svarstymų tema buvo Naujasis evangelizavimas (plačiau apie tai rašyta „XXI amžiaus“ praėjusio penktadienio numeryje), taip pat buvo renkama CCEE vadovybė kitai penkerių metų kadencijai. Pirmininku vėl buvo patvirtintas Estergomo-Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas, kuris yra Vengrijos primas ir vadovauja tos šalies nacionalinei vyskupų konferencijai. CCEE vicepirmininkais išrinkti kiti hierarchai: Genujos arkivyskupas kardinolas Andželas Banjaskas, dabar vadovaujantis Italijos vyskupų konferencijai, ir Peremyslio arkivyskupas Juzefas Michalikas, kuris yra Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Šie ganytojai pakeitė ankstesnius du CCEE vicepirmininkus – Bordo (Prancūzija) arkivyskupą kardinolą Žaną Pjerą Rikarą ir Zagrebo (Kroatija) arkivyskupą kardinolą Josipą Bozaničių.


Paminėtas Lietuvos laisvės armijos jubiliejus                 

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

Prie paminklo, skirto Lietuvos
laisvės armijai Plateliuose, kalba
mons. Alfonsas Svarinskas

Rusėjo 15–17 dienomis Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungai bendradarbiaujant su LR Krašto apsaugos ministerija buvo surengtas Lietuvos laisvės armijos (LLA)  70-mečio jubiliejus paminėjimas. Kai Lietuva okupacijų metais prarado nepriklausomybę ir kariuomenę, kovai prieš okupacijas kūrėsi įvairios pasipriešinimo organizacijos. 1941 m. Vilniuje, Gedimino pilyje, prisiekė Lietuvos karininkai, atsargos vyr. leitenanto Kazio Veverskio iniciatyva   buvo sudarytas pirmas štabas. Taip buvo įkurta Lietuvos laisvės armija – slapta, politinė, karinė organizacija – Lietuvos kariuomenė pogrindyje. Artėjant antrajai sovietų okupacijai tapo didžiausia pasipriešinimo organizacija, palikusia ryškų pėdsaką pokario rezistencijoje ir padėjusia pagrindus visam partizaniniam karui. Pagal istorikų teigimus, Lietuva galutinai kariuomenės neteko 1953 metais kartu su žūtimis vadų, kovas prieš okupantus pradėjusių  LLA gretose1944–1945 metais.


Gyvas ryšys su artimiausia istorija

Vytautas Guliokas

LPKTS Utenos filialo pirmininkas
Vincas Bliznikas (centre)
prie paminklo Debeikių krašto
partizanams, pastatyto 1995 metais.
Jame įrašytos 46 žuvusių
partizanų pavardės

Ginkluotas pokario pasipriešinimas Lietuvoje 1944 metais, į mūsų kraštą įžengus sovietinei kariuomenei ir su ja atėjus „šviesaus rytojaus“ kūrėjams, tapo unikaliu akibrokštu valstybei, baigiančiai įveikti Vermachto ginkluotą galią. Prireikė dar beveik dešimt metų, kad šiame krašte būtų nuslopintas krauju paženklintas pasipriešinimas, gadinęs sovietinio socializmo statybos  statistikos rodiklius. 1947 metais apie 30 tūstančių ginkluotų vyrų sudarė atskirus organizuotus kovotojų būrius, kurie po ilgų bandymų centralizuoti pasipriešinimo valdymą, sudarė devynias kovos apygardas. Kiekviena iš jų turi savo istoriją, jų  kovų ir žūties vietos šiuo metu yra įamžintos atminimo ženklais.


Garbųjį Lietuvos kardiologą prisimenant

Prof. Juozo Blužo penktosioms mirties metinėms

Elena Romana Cemnolonskienė

Prof. Juozas Blužas

Rugsėjo 14 dieną sukako penkeri metai, kai netekome visai šaliai labai svarbios asmenybės – vieno žymiausių Lietuvos kardiologijos kūrėjo, ilgamečio kardiologijos instituto direktoriaus, Lietuvos kardiologų draugijos Garbės prezidento, Europos kardiologų draugijos Garbės nario, Kauno miesto Garbės piliečio, habil. dr. prof. Juozo Blužo (1928–2006). Netekome nepaprastai energingo ir tauraus žmogaus, gyvenimą pašventusio Lietuvos kardiologijos mokslui, sunkiausių ligonių gelbėjimui iš staigios mirties nagų, mokslinės, klinikinės ir reabilitacinės bazės kūrimui. Per daugiau kaip pusę amžiaus trukusį mokslininko, išradėjo ir klinicisto, apdovanoto dviem valstybinėmis premijomis, vaisingo darbo laikotarpį išgelbėta tūkstančiai gyvybių. Tai didinga ir nepamirštama.


„Mūsų parlamentarai bent jau nesimuša“

Gintaras Visockas

Knygos Lietuvoje brangios, ne visuomet įperkamos. Visgi šį kartą nusprendžiau įsigyti Jurijaus Sliozkino „Žydų šimtmetį“. Kad susidomėjau šiuo Kalifornijos Berklio universiteto Rusijos istorijos profesoriaus veikalu, kalčiausias kolega Arūnas Brazauskas, internetiniame portale balsas.lt apie „Žydų šimtmetį“ parašęs intriguojančią recenziją. Taigi nusipirkau ir nesigailiu. Atidžiai skaitau ir pavydžiu. Pavydžiu ne J. Sliozkinui, profesionaliam vertėjui iš portugalų kalbos, 1983-aisiais emigravusiam į JAV ir ten 2004-aisiais parašiusiam minėtąjį darbą. ir ne žurnalistui A. Brazauskui, parašiusiam netradiciškai įdomią recenziją. Pavydžiu žydams, kurie šiandien pelnytai didžiuojasi, kad „dvidešimtasis amžius yra žydų šimtmetis“, kad „modernioji epocha yra žydų epocha“. Ar kada nors mes, lietuviai, galėsime didžiuotis savo šimtmečiu?


Kas vagia, teršia ir pardavinėja kitų gyvenimus

Saulius Stoma

Neseniai pasaulio žiniasklaidą sukrėtė neregėtas įvykis. Vienas populiariausių visų laikų bulvarinių laikraščių „News of the World“ buvo uždarytas paties savininko Ruperto Murdocho sprendimu. Ciniškumu pagarsėjusį žiniasklaidos magnatą tai padaryti privertė visuomenės nuomonė ir prasidėjęs teisinis persekiojimas dėl privačių pokalbių klausymosi ir brovimosi į asmeninius gyvenimus. Buvusi galingiausia pasaulyje R. Murdocho imperija šiuo metu stovi ties bedugnės kraštu ir gali apskritai subyrėti. Didžiojoje Britanijoje atliekamas parlamentinis tyrimas, apie tai svarstoma ir kitose šalyse. Kodėl tai atsitiko?

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija