2011 m. spalio 21 d.
Nr. 76
(1956)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Vienuolynų svarba virtualaus gyvenimo sumaištyje

Mindaugas BUIKA

Šventąjį Tėvą sveikina
kartūzų vienuolyno prioras
tėvas Žakas Diuponas

Popiežius apie kartūzų dvasingumo „oazę“

Lankydamasis sename griežto ir uždaro maldos, tylos bei askezės kupino gyvenimo kartūzų vienuolyne Italijos pietrytiniame Kalabrijos regione, popiežius Benediktas XVI pabrėžė tokios dvasinės egzistencijos pavyzdžio svarbą vis didesnę neigiamą antropologinę mutaciją patiriančioje sekuliarizuotoje visuomenėje. Iš Vokietijos kilusio šv. Brunono XI amžiuje įkurtos kartūzų vienuolijos Serra San Bruno bendruomenė, kurioje paskutinius gyvenimo metus praleido pats kongregacijos steigėjas (šv. Brunonas mirė 1101-ųjų spalio 6 dieną) džiugiai sutiko Šventąjį Tėvą, kuris čia vadovavo Mišparams ir pasakė homiliją.

Sveikindamas spalio 9 dieną atvykusį Popiežių, vienuolyno vyresnysis (prioras) Žakas Diuponas pažymėjo, kad bendruomenės nariai yra ištikimi savo kontempliaciniam pašaukimui, kuris yra ypatinga Dievo meilės plano dalis, ir nuolat meldžiasi visomis Bažnyčios intencijomis. Benediktas XVI sakytoje homilijoje pabrėžė, kad egzistuoja gili dvasinė jungtis tarp šv. Petro (ir jo įpėdinio Popiežiaus) ir šv. Brunono, tarp popiežiškosios pastoracinės tarnystės Bažnyčios vienybei ir kontempliacinio vienuolių pašaukimo. „Bažnytinei bendrystei iš tikrųjų reikia vidinės jėgos, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Ir kaip tik iš kontempliacinių  bendruomenių ganytojai semiasi tų dvasinių syvų, kurie ateina iš Dievo“.

Priminęs šv. Brunono pateiktą kartūzų regulos dvasingumo apibrėžimą – „Fugitiva relinquere et aeterna captare“ (palikti tai, kas praeina ir perimti tai, kas amžina) bei Jėzaus kvietimą turtingam jaunuoliui – „Jei nori būti tobulas, eik parduok ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane!“ (Mt 19, 21) Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad tokiu radikaliu pasirinkimu vyrų ir moterų vienuolijos tampa tikromis oazėmis, kuriose numalšinamas giliausias „gyvojo vandens“ troškulys. Kurtūzų vienuolijai su savo amžių bėgyje nepasikeitusiu tylios maldos ir vienišumo kultu, kuriame dar labiau yra girdimas Dievo Žodis, tampa išskirtina oaze. Ši charizma dabar dar brangesnė dovana Bažnyčiai ir pasauliui dėl susidariusių socialinių ir kultūrinių gyvenimo sąlygų.

Apibūdindamas šią situaciją, Šventasis Tėvas nurodė  technologinę pažangą transporto ir komunikacijų srityje. Tai žmonių gyvenimą padarė patogesnį, tačiau kupiną sumaišties, netgi sužadintai miniai būdingos panikos. „Miestai beveik visuomet kupini triukšmo, kuriame tyla retai pasiekiama, nes tas triukšmas nenutyla netgi naktį“, – sakė Benediktas XVI. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač dėl žiniasklaidos pažangos išsivystęs fenomenas kelia pavojų, kad virtualus gyvenimas gali užgožti realųjį. Žmonėms vis labiau panyrant į šią vaizdų ir garsų erdvę, kuri juos lydi dieną, galima kalbėti apie savotišką „antropologinę mutaciją“. Jaunimas, gimęs ir užaugęs tokioje triukšmingoje aplinkoje, tiesiog bijo pasilikti tyloje ir vienumoje, ir ši nesveika neurotinė būklė yra ypač išsivysčiusi urbanistiniame kontekste.

Buvimas Bažnyčios širdyje ir privilegija

Skambindama pavojaus varpais, Bažnyčia primena vienuoliškos egzistencijos pavyzdį, kai, gyvenant tyloje ir pamaldžioje vienumoje, atsidedama esminiams dalykams, visame kame pastebint Dievo Kūrėjo buvimą: „ore, kuriuo mes kvėpuojame, šviesoje, kurioje mes matome ir kuri mus šildo, žolėje, akmenyse…“ Ir tokia pajauta nėra atsiribojimas nuo žmogiškosios aplinkos, bet dar gilesnis bendrystės pajautimas savo brolių kiekvieno žmogaus atžvilgiu. „Kartais pasaulio akimis žvelgiant atrodo neįmanoma visą gyvenimą pasilikti vienuolyne, tačiau iš tikrųjų vieno gyvenimo vos užtenka įžengimui į šią vienybę su Dievu, į tą esminę ir gilią Tikrovę, kuri yra Jėzus Kristus“, – pastebėjo Šventasis Tėvas. Jis neatsitiktinai vienuolio pašaukimą palygino su santuoka, nes juk ir pastarosios atžvilgiu dabar skleidžiama nuostata, kad tiesiog neįmanoma (gal netgi kvaila ir žalinga) visą gyvenimą nugyventi su tuo pačiu sutuoktiniu.

„Kaip ir santuokoje nepakanka tik celebruoti Sakramentą, kad jis būtų efektyvus, bet būtina leisti šiai Dievo malonei veikti ir lydėti santuokinio gyvenimo kasdienybėje, taip ir vienuoliška branda reikalauja laiko, praktikos bei kantrybės su „dieviškumo kupinu atkaklumu ir budrumu“, – aiškino popiežius Benediktas XVI, pacituodamas šv. Brunono mokymą. Jis patvirtino, kad savo apsilankymu kartūzų bendruomenėje norėjo pabrėžti, jog Bažnyčiai reikia vienuolynų, kaip ir vienuolynams – Bažnyčios, ir kad jų vieta, toli gražu, nėra kokia nors šalutinė ar nereikšminga. „Jūs, kurie gyvenate savanoriškoje vienumoje, iš tiesų esate Bažnyčios širdyje ir jūsų dėka Bažnyčios kraujagyslėmis teka tyras kontempliacijos ir Dievo meilės kraujas“, – kalbėjo kartūzams Šventasis Tėvas.

Užbaigiant jo mintis apie vienuolijų ir vienuoliško gyvenimo išskirtinę svarbą šiandienos visuomenei, galima priminti ir popiežiaus Benedikto XVI žodžius, pasakytus Serra San Bruno miestelyje jį pasitikusiems gyventojams. Sveikindamas minią, kurioje buvo vietinis Kantazaro arkivyskupas Vinčensas Bertolonė ir miestelio meras Brunas Rozis, Šventasis Tėvas sakė, kad miestui yra didelė privilegija savo teritorijoje turėti tokią dvasinę „tvirtovę“, kokia yra vienuolių bendruomenė. Tai reikšminga pastaba žinant, jog daugelis Europos miestų ir miestelių savo teritorijose turi vieną ar kelis vienuolijų sambūrius, tačiau jie dažnai lieka visuomenės gyvenimo šešėlyje ir jų didžiuliai dvasiniai turtai nėra išnaudojami.

„Vienuolynai turi labai brangią, sakyčiau, nepakeičiamą funkciją pasaulyje, – kalbėjo Popiežius. – Jie yra tapę ta ekologine priemone, kuri atnaujina užterštą atmosferą, kurioje jau sunku kvėpuoti tiek dėl krikščioniško, tiek ir dėl bendrai žmogiško mentaliteto praradimo. Toje viešojo gyvenimo atmosferoje dabar dominuoja ekonominiai ir kiti žemiški reikalai, jaučiamas dvasingumo stygius, nes ne tik Dievas nustumtas į pašalį, bet nesirūpinama savo artimu, kaimynu ir bendruoju gėriu. Vienuolynas yra visuomenės modelis, kur centre yra Dievas ir broliški santykiai, o to mūsų laikais labai reikia“, – sakė Benediktas XVI, kviesdamas gyventojus branginti šią dvasinę tradiciją ir stengtis praktikuoti kasdieniniame gyvenime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija