| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gudonių gyventojai saugo sodžiaus istoriją ir... kapinaites Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Gudonių kaimo senosiose kapinaitėse susitikau su vieninteliais Gudonių sodžiaus gyventojais Dagių šeima. Sutuoktiniai Dalia ir Alfonsas bei jų dukra Lina tvarkė piktadarių nuniokotas kapines, įkasinėjo į žemę išvartytus kryžius, išlaužytos tvoros kuolus. Apsižvalgius aplinkui, atsivėrė nuostabi panorama. Kaip ant delno tolyje plytėjo platūs Gudonių laukai su paliktais melioratorių vienišais medžiais bei medžių gojeliais ir vienintele Dagių troba, Kunigiškių kaimas, tolėliau matėsi Taraldžių, Kurkliečių, Ažubalių kaimai, priklausantys jau Rokiškio rajono Kamajų seniūnijai. Pokalbis skaudžia tema Kapines tvarkę Dagiai piktinosi, kad čia, kur nuo žilos senovės iki XX amžiaus vidurio buvo laidojami žmonės, jau kuris laikas kažkokie piktadariai niokoja kapines, išvarto kryžius ir antkapinius paminklus. Po tokių chuliganiškų išpuolių Dagių šeima kapines sutvarko, bet po kurio laiko vėl pasitinka toks pat suniokotų kapinių vaizdas. Pasak Alfonso Dagio, jeigu jų namai būtų arčiau, gal pavyktų kada užklupti tuos kapinių niokotojus nusikaltimo vietoje. Betgi nuo kapinaičių iki jų trobos geras gabalas kelio. Ar suspėsi ateiti, jei ir pamatysi kokią mašiną, sustojusią prie kapų kalnelio? O gal tie chuliganai ateina į Gudonis laukais? Kad juos užkluptum, reiktų budėti, sergėti. Pranešta apie vandalizmą Gudonių kapinėse ir policijai, ir seniūnijai, rašyta Anykštos, Utenio laikraščiuose, bet kapinių niokotojai nesiliauja... Kapinaitės Gudonyse jau seniai nebeveikia, šviesaus atminimo Alfonso tėvas Jonas Dagys pasakojo sūnui, kad paskutinį kartą ten buvo laidojama apie 1920 metus. Ilgą laiką senųjų kapelių čia nebuvo nei ženklo ant jų žėlė alyvos, menkaverčiai krūmai. J. Dagys vieną metalinį ornamentuotą vietinių kalvių darbo kryžių, puošusį Gudonių kapines, surado... pavogtą ir nuneštą į kito kaimo kapines. Šis sodietis tikrąja to žodžio prasme net išgelbėjo kapines nuo sunaikinimo. Mat kolūkmečiu čia aplinkui būdavo kasamas žvyras, smėlis, kartu buvo iškasama ir žmonių kaulų, kaukolių. J. Dagys, gulėdamas Vilniuje ligoninėje, apie tai papasakojo toje pat palatoje besigydžiusiam žurnalistui Varnui. Pastarasis paskambino Antanui Sniečkui ir žvyro kasimas kolūkio statyboms nuo kapinių papėdės tuoj pat griežtu pareikalavimu iš Vilniaus buvo sustabdytas. O kai po kurio laiko A. Sniečkus lankėsi Anykščių rajone ir užsuko į pirmaujantį Lenino keliu kolūkį, garbusis svečias pasidomėjo ir Gudonių kaimo kapinių likimu... 1990-ųjų vasarą susirinkę iš Gudonių kilę, čia gyvenę žmonės kapinėse organizavo talkas, iškirto krūmus, atstatė antkapinius paminklus, įrengė tvorą. O 1996 metais čia buvo pastatytas medinis kryžius su užrašu Amžinąjį atilsį duok, Viešpatie, visiems Gudonių kaimo mirusiems. Tada Jono ir Joanos Gudonių sodybos kieme vyko ir gudoniškių suvažiavimas. Po praėjusios žiemos paaiškėjo, kad eilinį kartą šių kapinių niekintojai nudraskė ir nežinia kur pradangino ir užrašą nuo kryžiaus. Nėra ramybės besiilsintiems Gudonių kapinėse mirusiems, nėra ramybės ir kapinėmis besirūpinantiems Dagiams... Neliko sodybų, neliko ir gandrų Didžiuliai ąžuolai, klevai, aukštaūgės liepos, augantys viduryje laukų tai nebylūs liudininkai, menantys apie kažkada tose vietose stovėjusias sodybas, gyvenusius žmones. Abipus vieškelio vėjyje siūruojanti senų medžių eilė tai Gudonių ūlyčia. Deja, nebeliko jokių pastatų, netgi pamatų. 1926 metais kaimas išsiskirstė į vienkiemius. Sodiečiai tuomet susirinkę sumetė kepurėn popieriaus lapelius su sklypų numeriais ir traukė. Kam atiteko geresnė žemė, o sklypas buvo mažesnis. Prastesnės, mažiau derlingos, pavasariais užmirkančios žemės naujakuriai gavo daugiau. Tuomet visi gudoniškiai pradėjo griauti savo trobas ūlyčioje ir statytis namus naujai gautuose sklypuose. Tais metais persistatė savo trobas ir Jono Dagio tėvai bei seneliai. Po visagalės melioracijos kolūkmečiu vienkiemių nebeliko. Iš kokių dviejų dešimčių sodybų tik laimingo atsitiktinumo dėka melioratoriai nepalietė Dagių sodybos. Kitų sodybų šeimininkai buvo priversti statytis namus Kunigiškių ar Vaitkūnų gyvenvietėse, kai kas nusprendė palikti kolūkį ir išsikelti toliau. Alfonsas Dagys vardija pavardes žmonių, kurių sodybos buvo išsimėčiusios po plačius Gudonių laukus: Čia buvo Paršonių trobos, ten Jono ir Juozo Gudonių, toliau Petro ir Antano Dagių, tolumoje dar matyti Simonavičių likusi klėtis, kurioje kolūkis laikydavo žemės ūkyje naudotus chemikalus. Ana ten buvo Jono Barono trobos, o tenai Matuzonių. Kur likęs klojimas ten gyventa Jakubonių... Ant vienišo medžio matyti išlikęs gandralizdis. A. Dagys teigė, kad išgriovus vienkiemius kai kurie medžiai buvo palikti specialiai, nes juose buvo gandralizdžiai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad kai neliko sodybų ir žmonių, nebeperėjo lizduose ir gandrai... Panevėžyje gyvenantis Donatas Jonas Jakubonis ir Kaune įsikūręs jo brolis Stasys atkūrė nuosavybės teises į motinai Veronikai Jakubonienei priklausiusį žemės sklypą. Žemę broliai prižiūri, augina javus. Gimtinėn pargrįžę jie turi kur įsikurti. Išlikusią jų žemėje iki šių dienų daržinę suremontavo, įsirengė gyvenamąsias patalpas. Sutvarkė kieme esantį šulinį, pasodino vaismedžių. Nedirvonuoja ir kitiems savininkams priklausantys laukai kas žemę prižiūri patys, kas išnuomojo aplinkiniuose kaimuose gyvenantiems ūkininkams. Kurkliečiai virto Gudonimis Vilniuje gyvenanti Milda Čepienė (Gudonytė) 1951-aisiais paliko gimtąjį Gudonių kaimą. Ilgus dešimtmečius sostinėje dirbusi gudoniškė tik svajonėmis galėjo sugrįžti į tėviškę jų sodybos vietoje liko tik medžiai. Tačiau kai tik turi galimybę, atvyksta į Svėdasų krašte vykstančius renginius, mielai bendrauja su savo kraštiečiais. Archyvuose užtikusi ką nors įdomaus, vertingo, padarė ne vieną dokumento kopiją ir dovanojo Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui. Archyvuose ji rado duomenų ir apie Gudonių kaimą net nuo 1695 metų. Tiesa, anksčiau šis kaimas vadinosi Kurkliečiais, tik vėliau pavadinimas pakeistas į Gudonis, nes čia gyveno kelios Gudonių šeimos. Tuo tarpu Kalniečių kaimas buvo ir netolimoje kaimynystėje, tik priklausė Kamajų valsčiui. Milda Čepienė prisimena per Gudonis ėjusį kelią, vedusį link Salų, Panemunėlio. Salų žemės ūkio mokykloje (vėliau technikume) mokėsi daug vietinio jaunimo, į Panemunėlio linų fabriką žemdirbiai veždavo linus.Norėdami pasiekti vieną ar kitą miestą traukiniu žmonės keliavo į Panemunėlio geležinkelio stotį. Juozas Tumas-Vaižgantas irgi ne kartą į gimtuosius Malaišius iš Panemunėlio geležinkelio stoties važiavo pro Gudonis. Rašytojas su Mildos tėveliu buvo geri pažįstami, jis kartais Vaižgantą su savo arkliu pavėžindavo... Tasai vieškelis išlikęs iki šių dienų. Tačiau juo toli jau nebenuvažiuosi sutrukdys Šetekšnos upė, per kurią nėra tinkamo tilto transporto priemonėms pervažiuoti... Tėviškės neužmirštanti Milda Čepienė mena ir kaime buvusį ornamentuotą, labai gražų kryžių. Pokario metais kažkokie veikėjai kryžių nuvertė, gudoniškiams paaiškinę, kad tokiam liaudies meno kūriniui vieta yra muziejuje. Žinoma, į jokį muziejų tas kryžius nepakliuvo, o buvo tiesiog sunaikintas. Žilagalviai to krašto senoliai dar prisimindavo ir Gudonyse carizmo laikais šalia kelio stovėjusią karčemą... Tėvų pėdomis seka sūnus Daugelį metų garbaus amžiaus sutuoktiniai gudoniškis Jonas Dagys ir iš kaimyninio Kunigiškių kaimo atitekėjusi Joana Sklėriūtė-Dagienė buvo vadinami Gudonių kaimo sergėtojais. Į jų sodybą užsukęs galėjai išgirsti daug vertingų Gudonių kaimo istorinių faktų, šie žmonės rūpinosi, kad išliktų senosios kaimo kapinės, kad nebūtų ištrintas iš žmonių atminties ir dokumentų vietovės pavadinimas. Apie juos savo prisiminimų knygose, spaudos publikacijose ne kartą yra rašiusi iš šių kraštų kilusi buvusi pedagogė, kraštotyrininkė, rašytoja dabar jau šviesaus atminimo Danutė Šilinienė. Jono Dagio gyvenimo istorija verta rašytojo plunksnos. Antrojo pasaulinio karo metais jam teko užsivilkti raudonarmiečio uniformą. Vežė į frontą, bet pasiekus Velikije Luki vietovę, laimei, karas baigėsi. Namo nepaleido Klaipėdoje Jonui dar kurį laiką teko saugoti vokiečių kareivius belaisvius. Kai grįžo į Gudonis, ruošėsi ramiai gyventi, dirbti žemelę. Aplinkui virė pokario kova, netoiese buvo partizanų bunkeriai. Kartais tekdavo bunkerius paremontuoti, paremti partizanus maistu. Už tai buvo suimtas, tardomas, kalinamas Kupiškyje, Panevėžyje, Leningrade. Kaip liaudies priešas buvo nuteistas ir septynerius metus kalėjo Intos lageryje. Po Stalino mirties namo sugrįžo politinis kalinys Jonas Dagys. Ilgus metus triūsė tuometiniame kolūkyje, pasižymėjo ir kaip darbštus stalius, ir kaip geras aludaris, puikus pašnekovas. Visada šalia buvo ir žmona Joana, nuoširdžiai kursčiusi šeimos židinį Gudonyse. Dabar šių senolių jau nebėra. Tuo metu, kai vienas paskui kitą amžinybėn iškeliavo sutuoktiniai, jų sūnus Alfonsas gyveno Kamajuose. Neilgai trukus, sugrįžo į tėviškę, kad namai neliktų tušti, kad Gudonyse nors iš vienos trobos kamino vėl rūktų dūmai. Alfonsas čia gyvena kartu su žmona Dalia, persikėlė į Gudonis ir jos motina. Dagių vyresnioji dukra Lina mokosi Rokiškio žemės ūkio technologijos ir verslo mokykloje, jaunesnioji Jūratė Kamajų Antano Strazdo gimnazijos penktokė. Beje, Jūratė labai mėgsta rinkti žinomų žmonių autografus, su užrašų knygele rankose ją galima sutikti įvairiuose renginiuose. Jūratė Dagytė didžiuojasi poeto Justino Marcinkevičiaus, rašytojo Jono Mikelinsko, žurnalisto, publicisto Viliaus Bražėno ir daugelio kitų žymių žmonių autografais. Alfonsas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tad dažnai jo laukia kelionės. Bet ir būdamas toli nuo gimtųjų namų mintyse vis tiek būna tėviškėje Gudonyse...
Anykščių rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |