|
Dzūkijoje sklando stribų šmėkla
Vytautas Mačionis
1944 metų vasarą sugrįžę rusų okupantai nedelsdami paskelbė mobilizaciją. Tai buvo dalis jų plano, kaip greičiau palaužti pavergtų tautų pasipriešinimą. Kitataučius naujokus varė į pirmas fronto linijas, o už jų slinko milijoninė NKVDistų armija, kuri bėgančius iš Raudonosios armijos, šaudydavo. Taip buvo sušaudytas ir mūsų artimiausias kaimynas Juozas Anusevičius, o šeima nesužinojo, kur jo kapas.
Ne visi vyrai pakluso mobilizacijai nenorėjo savo galvų beprasmiškai guldyti dėl naujo okupanto interesų, tad jų sutramdymui tuoj pat buvo organizuojami istrebitelnyje otriady (naikintojų būriai). Sovietai tikėjosi pasipriešinimo vergijai, tad užėmę tik pusę Lietuvos 1944 m. liepos 24 d. pradėjo organizuoti tuos būrius. Okupantai tikėjosi greitai susitvarkyti su nepaklusniaisiais, todėl ir tų būrių lietuvišku pavadinimu nepasirūpino. Žmonės juos pradėjo vadinti: istrebiteliais, stribiteliais, stribokais, stribais, skriabais. Didžiąją jų daugumą sudarė bedvasiai kaimo tamsuoliai. Kriminaliniai nusikaltėliai ir buvę uždraustos komunistų partijos nariai tarp jų buvo ypatingai vertinami, nes jie neapkentė buvusios valdžios. Aktyvesni būdavo apiforminami kaip mokesčių inspektoriai ar kitokie tarnautojai ir gaudavo algą, o likusiems šautuvai į rankas, neribotos teisės, kiek prisiplėši tiek tavo. Jų žygdarbius liaudis įamžino dainose:
Ukmergės stribukai
Nieko neišmano,
Degtukų dėžutėj
Ieško partizano.
Laikrodukas eina
tiku, tiku, tiku,
Jis labai patiko
Durnam bolševikui.
...Jūs geriat brolių kraują,
Lietuvių nekaltų.
Prisigrobėt jūs turtų
iš ūkių išvežtų...
Bijodami partizanų, savo šeimas jie susivežė į miestelius. Iš pradžių labai vargingai gyveno viename būste (name) po kelias šeimas. Prisimenu vaizdą, matytą per progimnazijos langą: kitapus gatvės saulės atokaitoje ant laiptų sėdi dvi moterys ir viena kitai utėliauja galvas. Žmonės, turėję geresnius namus, buvo tremiami į Sibirą. Iš Daugų miestelio buvo ištremtos Balkų, Petružių, Smolenskų ir kitos šeimos. Tremiama Balkutė, užbėgusi į kambarį, į grindis daužė lėkštes. Tai stebėjęs rusų kareivis verkė. Ištremtų kaimiečių geresnius namus ardė ir statėsi miesteliuose.
Tik 1945 metų spalį buvo sugalvotas pavadinimas liaudies gynėjai, bet daugumai Lietuvos gyventojų jie ir liko stribais. Algos jiems pradėtos mokėti 1947 metais. Šiuo metu dalis tų miestelių gyventojų buvusių stribų palikuonys.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) vykdydamas Atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, tęstinę 20032008 m. programą yra numatęs paminklais įamžinti visas buvusias 9-ias partizanų apygardas. 8-ioms apygardoms paminklai pastatyti. Liko neįamžinta tik buvusi pati kovingiausia Lietuvoje Dainavos apygarda. Paminklą numatyta statyti Simne, kur netoliese, Kalniškės miške, vyko pats didžiausias partizanų mūšis su okupacine kariuomene. Simno miestelio bendruomenė nesutiko. Ji pasistatė gražų, prasmingą paminklą Laukianti motina, kuriame pavaizduota moteris, pridėjusi delną prie kaktos, žiūrinti į kelią, laukianti sugrįžtančio sūnaus. Tai stribų motinos pavakariais laukdavo, ar grįš iš kaimo sūnus, ar prisiplėšęs ką nors parneš.
Partizanų motinos, norėdamos pamatyti savo brangų sūnų, nežiūrėdavo į kelią, o eidavo pas gimines ir ten, neužmigdamos naktį, laukdavo, kol išgirs beldimą į langą. Iš vergijos grįžtančių sūnų taip pat jos nelaukdavo žiūrėdamos į kelią, nes dažniausiai pačios buvo ištremtos ir nežinojo, po kiek metų sūnų pamatys.
Alytaus Miesto sode buvo pastatyta skulptūra, vaizduojanti motiną tremtinę, ant rankų laikančią mažą karstelį su nuo bado ir šalčio mirusiu kūdikiu. Nežinomi vandalai ją sudaužė!
Po Simno buvo nutarta statyti paminklą Dainavos apygardai Dauguose, Turgaus (Komjaunimo) aikštėje, kur šalia išvietės buvo niekinami žuvusių partizanų kūnai. Sovietmetį viduryje aikštės puikavosi akmuo su užrašu: Čia bus pastatytas paminklas žuvusiems už Tarybų valdžią Lietuvoje (koks cinizmas!). Dabar daugiškiai kratosi paminklo Dainavos apygardai. Aikštę, kur buvo niekinami žuvusieji partizanai, ketinama pavadinti 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono vardu.
Prieš 70 metų aikštė tarp Šaulių namų ir bažnyčios, kurioje kun. Vladas Mironas aukodavo šv. Mišias, buvo vadinama Mirono vardu. Aikštės viduryje stovėjo aukštas stiebas, į kurį valstybinių švenčių metu buvo keliama Trispalvė, ir vykdavo švenčių minėjimai. Dabar ta aikštė apsodinta liepomis. Alytaus rajono savivaldybės atsirašinėtojai rašo: Manome, kad yra netikslinga statyti du paminklus netoli vienas kito, be to, tam reikėtų ir papildomų lėšų. Jie dar kartą nesuprato, kas įamžinta Daugų kapinėse ir ką reikia įamžinti paminkle Dainavos apygardai. Kapinėse įamžinti vardai žuvusių Daugų seniūnijos partizanų (Dainavos apygarda apėmė kelias dešimtis seniūnijų). Dainavos apygardos paminkle galėtų būti paminėti nebent apygardos vadai, o lėšas skirtų valstybė per LGGRTC.
Vilnius
© 2011 XXI amžius
|