| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Asmenybės vientisumas Kun. Vytenis Vaškelis
Graikų mitologijoje yra žinoma legenda apie Prokrustą milžiną pabaisą, kojų tempėją, apie kurį rašė graikų metraštininkas Diodoras, gyvenęs I a. prieš Kristų. Prokrustas paimdavo į nelaisvę einančius pro šalį keliautojus. Parsinešęs guldydavo juos į lovą. Jei kas nors netilpdavo, Prokrustas jam nukapodavo kojas tiek, kad jos atitiktų lovos ilgį. Jei sugautasis per mažas, jo kojas tempdavo iki pat kojūgalio. Bet kuriuo atveju niekuo dėtas keliautojas būdavo pasmerktas myriop. Kartą per Eleusino apylinkes keliavo Tesėjas pas savo tėvą karalių Egėją. Artėdamas prie Defiso upės slėnio, Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Tesėjas parvertė milžiną į lovą. Bet lova jam buvo per trumpa, ir Prokrustas savo kailiu patyrė, ką reiškia kankinimas ir luošinimas. Tesėjas užmušė Prokrustą. Prokrustas simbolizuoja šio sekmadienio Evangelijoje minimus Rašto aiškintojus bei fariziejus, kurie susikūrė iškreiptą gyvenimo įvaizdį ir tapo tobulybės sergėtojais. Jie iškart darė dvigubą nuodėmę: ant paprastų žydų pečių krovė nepakeliamas naštas ir patys prie to jungo nė pirštu nepriliesdavo (Mt 23, 4). Jie manė, kad visus žmones, kurie netilpdavo į jų įsivaizduojamus mąstymo rėmus į Prokrusto lovą reikia užmauti ant psichologinės prievartos kurpaliaus. Prokrustas, pats tapęs savo įsitikinimų auka, yra aktualus įspėjimas visiems, kurie nepagrįstai ir šiurkščiai, pažeisdami kitų orumą ir laisvę, iš jų reikalauja perdėm didelių ar net beprotiškų dalykų. Čia prisimintini ne tik pabaisa Prokrustas Hitleris ir bedieviško komunizmo šaukliai, žiauriu smurtu skelbę šviesų išganymo rytojų, bet ir žemesnio rango paklydėliai, pavyzdžiui, Naujojo amžiaus judėjimo sektantai, ekstrasensai, būrėjos ir kiti panašaus plauko atstovai. Popiežius Benediktas XVI įspėja apie daugybę mažų išganymo skelbėjų ir netikrų pranašų melą. Apie juos jis rašo: (...)Jie visiems sako: aš turiu raktą, daryk kaip sakau ir kaipmat būsi laimingas, turtingas, tave aplankys sėkmė. Turėdamas juos galvoje, Jėzus ragina gebėti atskirti, būti atsargiems girdint tokius išganymo pažadus. Neapsigauti, neprarasti proto budrumo, blaivumo ir neužkibti ant meškerės kokių nors sąjūdžių, gražiai atrodančių, bet galiausiai vedančių į tuštumą ar besibaigiančių sunaikinimu. Svarbiausia, Jėzus nori, kad visada klaustume: kokios yra Dievo žodžio konstantos, kokie vaisiai? Tirdami žmogaus vidinio susiskaldymo problemą, nubrėžkime tam tikrą skerspjūvį, ir pastebėkime vienus žmones, kurie iki ausų pasineria į savo ego pataikavimo pelkę, ir kitus, kurie stengdamiesi perdėtai tobulai kažką daryti ir iš savęs pernelyg priverstinai reikalauti (tai viena iš perfekcionizmo savybių), įklimpsta į neurozių dumblą. Teko skaityti trumpą vieno kunigo gyvenimo dvasinę analizę. Jis noriai ir įtikinamai per pamokslus kalbėdavo apie gailestingąjį Dievą. Tačiau, savo paties nuomone, su savimi jis elgėsi labai negailestingai. Laiko sau jis niekada neskyrė. Jis negalėjo turėti jokių mėgstamiausių užsiėmimų, nes visada turėjo tarnauti kitiems. Kiekvieną laisvą minutę svarstydavo, ar nereikėtų aplankyti dar vieno ligonio iš parapijos, juk aplankyti kitą žmogų yra kur kas geriau, nei skirti laiką tik sau. Kadangi visada atsiranda galimybių mylėti artimą, šioje srityje jis siekė didžiausių rezultatų, visiškai apleisdamas save. Nebeturėjo laiko susitvarkyti savo butą ir jautėsi vis nejaukiau. Taip pat jis nesiryžo išsilaisvinti iš priklausomybės nuo mamos, kad jos neįskaudintų. Tik per pokalbį jis suprato, kad, pildydamas kiekvieną mamos pageidavimą, skriaudė save. Vatikano II Susirinkimo dekretai aiškiai byloja apie išskirtinį dvasininkų pašaukimą: Galiausiai kunigai tarp pasauliečių gyvena tam, kad visus juos vestų į meilės vienybę, patys mylėdami vieni kitus broliška meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba (Rom 12, 10). Jų uždavinys yra taip suderinti įvairius įsitikinimų skirtingumus, kad niekas tikinčiųjų bendruomenėje nesijaustų pašalinis. Kunigai vyskupo vardu rūpinasi bendrąja gerove bei saugo ją ir taip pat uoliai gina tiesą, kad tikintieji nebūtų blaškomi įvairių mokymų vėjų. Jų ypatingai globai yra pavesti nutolusieji nuo sakramentų ar net nuo tikėjimo; tenepaliauja ėję pas juos kaip geri ganytojai. Pasak šv. Augustino, iš upelio ir šaltinio geria ir mažas kiškutis, ir didelis asilas, ir abu numalšina troškulį. Tad visi, ypač sielų ganytojai, su nuolatiniu dėkingumu Aukščiausiajam gerkime iš gyvojo vandens malonių šaltinio. Kai suteiksime Dievui didesnę laisvę veikti mūsų širdyse, mumyse proporcingai augs Viešpaties jėga ir Jo buvimo palaima. Tuomet gyvensime vis teisingiau ir tinkamai elgsimės su savimi. Tada nesijausime kaip išsunktos citrinos, nes turėdami Dievą savo viduje ir gyvenime, duosime Jį kaip duoną kitiems, ir dar Jo užtektinai liks mums patiems.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |