|
Partinių pinigų liūne
Linas ŠALNA
Jau kurį laiką vadinamuosiuose politiniuose sluoksniuose vyksta diskusija apie partijų finansavimą kaip jį padaryti skaidresnį, aiškesnį, išvengti suinteresuotų jėgų įtakos. Įstatymais leistini finansavimo būdai vis keičiami tai leidžiama, tai draudžiama. Tačiau politikai, dažnai būdami įgudę verslininkai (o tokie kaip tik ir eina dabar į politiką kažkodėl suinteresuotų dirbti politikoje trūko sunkiais okupacijos metais, kai kovoti už tautos laisvę, nepriklausomybę išdrįsdavo tik maža dalis), suranda skylių įstatymuose ir bet kokius suvaržymus gauti lėšas visada apeina. Pasitikėjimas partijomis, dėl kurių laisvo veikimo dar okupacijos metais kovojo sąžinės nepraradę tautiečiai, per visą nepriklausomybės laikotarpį yra labai smukęs. Aišku, yra daug nepasitikėjimo partijomis ir vadinamuoju politiniu gyvenimu priežasčių, bet šįkart kalbėsime tik apie vieną iš jų neskaidrų partijų finansavimą, kuris virsta politine korupcija. Iš tiesų tai kelia grėsmę demokratijai ir nacionaliniam saugumui, nes politikų korupcine veikla ir abejingumu nusivylę piliečiai vis dažniau nedalyvauja rinkimuose arba dalyvauja vien tik suinteresuotos gyventojų grupės, raginamos kai kurių politikų. Seimas praranda autoritetą, juo pasitiki tik apie 5 procentai visų gyventojų.
Kruopščiai slepiama tiesa apie nesąžiningos politikos ir nesąžiningo verslo sandėrius paaiškėjo spalio 24-ąją vykusiame svarbiame pasitarime. Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas pateikė duomenis, jog partijoms ir politinėms kampanijoms aukojančios įmonės tai daro ne iš geros širdies, o gaudamos konkrečią naudą. Pasirodo, būtent partijų rėmėjai, vadinamieji aukotojai, kai kuriais metais gauna beveik pusę visų viešųjų pirkimų vertės. Tokia informacija buvo pateikta pirmadienį vykusiame prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo komitetų vadovų ir partijų finansinę kontrolę vykdančių institucijų vadovų susitikime. Iš Ž. Plytniko pateiktų duomenų paaiškėjo, kad per šešerius metus politines kampanijas beveik 24 milijonais parėmusios įmonės laimėjo beveik pusę per tuos metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė beveik 21 mlrd. litų. Iš visų aukotojų, kurių nuo 2004 iki 2011 metų pirmosios pusės buvo daugiau nei 3 tūkst., juridinių asmenų beveik ketvirtadalis jų, t.y. 850 aukotojų juridinių asmenų buvo paskelbti viešųjų pirkimų laimėtojais. Ir tos pirkimo sutartys sudarytos už daugiau nei 20 mlrd. litų. Vadinasi, kai kuriems aukotojams buvo atsidėkota tūkstanteriopai: milijonai pagimdė milijonus. Pelnas tikrai didelis ir rodo laukinio kapitalizmo prekybos (korupcijos) mastus. Pagal pateiktus duomenis, 2004 metais aukotojai per viešuosius pirkimus laimėjo viešųjų pirkimų, kurių apimtys sudaro apie 34 proc. visų pirkimų vertės, o 2007 metais sudarė jau 44 proc. visų pirkimų vertės. Vadinasi, beveik pusė viešųjų pirkimų, skelbiamų ir perkamų valstybės vardu, jau prieš ketverius metus buvo korupciniai tendencija, jog stambiųjų partijų, patenkančių į valdžios koalicijas ir galinčių priimti atitinkamus sprendimus, rėmėjai oficialiai, legaliai, per pirkimus pasirašo daugiausiai sutarčių, yra akivaizdi. Partijų rėmėjų sąrašai rodo, kad verslininkai linkę remti tas partijas, kurios kontroliuoja įtakingus postus.
Jau 2010 metų pabaigoje VPT vadovas buvo kreipęsis į Specialiąją tyrimų tarnybą dėl patiriamo politikų spaudimo. Tada Ž. Plytnikas tikino, kad jam subtiliai grasina tiek Seimo nariai, tiek jų patarėjai. VPT domėjosi šimtamilijoniniais Vilniaus vandenų bei Nacionalinių fizikinių ir technologijų mokslo centro statybų pirkimais, įtarus, kad politikai dengia kai kuriuos viešuosius pirkimus, idant atsilygintų juos prieš rinkimus remiantiems verslininkams. Ž. Plytnikas tada aiškino, kad spaudimą daro gana aukšto rango politikai. Terorizuojamas jautėsi ne tik VPT vadovas, bet ir dauguma darbuotojų. Esą verslininkai primygtinai prašo daryti palankias išvadas. Ar politikai atsidėkoja verslininkams, parėmusiems partijas, leisdami laimėti viešuosius pirkimus, įrodyti itin sudėtinga. Iki šiol nė viena tokia byla nepasiekė teismo. Todėl Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pernai drąsiai galėjo teigti: Aš negirdėjau nė vieno teismo sprendimo ar prokurorų tyrimo, kad taip galėtų būti. Politikai vienas kitą yra kaltinę, kad, sakykim, partijų finansavimas yra susijęs su tuo, kokią jie vėliau vykdo viešųjų pirkimų politiką. Išties kai kurie už rankos su kyšiu pagauti politikai teisinasi panašiai kaip už kyšininkavimą nuteistas buvęs sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas pinigus ėmė ne sau, o partijai. Susisiekimo ministru tapus Eligijui Masiuliui, jo vadovaujamą Liberalų sąjūdį intensyviai ėmė remti kelininkai. Konservatoriams, valdantiems energetiką ir ūkio ministeriją, dosni bendrovė Lyderio akademija skyrė 20 tūkst. Lt. Įmonė konsultuoja, kaip įsisavinti Europos Sąjungos lėšas. Tačiau šie duomenys ne įrodymas. Viešųjų pirkimų tarnyboje 13 mlrd. Lt dydžio valstybės pirkimus tikrina vos 13 darbuotojų, STT ir prokuratūra iki šiol nė vienos bylos teismui neperdavė. Ar viešieji pirkimai skaidrėja, niekas nematuoja. Paskutinis tyrimas atliktas prieš trejus metus nevyriausybinių organizacijų. Ekspertų skaičiavimu, 2010 metų duomenimis dėl neskaidrių viešųjų pirkimų Lietuva kasmet praranda milijardą litų. Tik kodėl tai neįvardijama aiškiau ir skaidriau dėl korupcinių viešųjų pirkimų.
Beje, ir XXI amžius gali patvirtinti, kad daugelio smulkių bylų teisėsauga, net ir turėdama aiškius duomenis, nepradeda nagrinėti. Kai 1997 metais po neteisingai organizuotų Spaudos rėmimo fondo vadinamųjų konkursų, kurių rezultatai jau iš anksto būna aiškūs, XXI amžiaus vadovai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą išaiškinti piktnaudžiavimus tuometinėje šio fondo veikloje, prokuratūra nuramino bylos neperspektyvumu, kadangi ši byla esą nepriimtina, nes joje figūruojamos sumos (fondas tuo metu disponavo 23 mln. litų) yra labai mažos lyginant su valstybėje egzistuojančiais korupcijos ir grobstymų mastais. Aišku, mums protestuojant prieš fondo politiką tuometiniai jo vadovai, išsigandę ir mūsų reakcijos, ir žinodami mūsų siekius išaiškinti tikruosius fondo veiklos užkulisius, pasitvarkė savo rengiamų konkursų ir paramos dalijimo tvarką, vietoj leidinių redaktorių, pasiskiriančių savo leidiniams didžiulę paramą, į fondo valdybą įtraukdami kitokius asmenis, su kai kurių Seimo narių pagalba patvirtindami naujas fondo rengiamų konkursų nuostatas, ir viskas buvo paslėpta ir nuo visuomenės, ir nuo politikų. Tad argi nuostabu, kad valstybės vardu ir toliau veikia korupcinė sistema, tik dar subtiliau ir gudriau paslėpta po įvairiai suregztais nuostatais?
Prezidentė D. Grybauskaitė yra pateikusi pataisas, kurios uždraustų partijas remti juridiniams asmenims, t.y. įstaigoms, bendrovėms ir kitokiems verslo vienetams, taip pat perpus nuo 20 iki 10 vidutinių mėnesio darbo užmokesčių (VMDU), t.y. nuo maždaug 40 tūkst. iki 20 tūkst. litų sumažinti leistiną aukos dydį fiziniams asmenims. Šias pataisas šiuo metu svarsto Seimo komitetai. Dar siūloma nustatyti, kad auka negalėtų viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų, tačiau aukojantiesiems mažas sumas (iki 0,02 VMDU) ketinama leisti aukoti supaprastinta tvarka, t.y. iš jų nereikalauti pajamų deklaravimo. Prezidentės pataisos taip pat neleistų partijoms iš biudžeto kompensuoti dalies patirtų rinkimų išlaidų. Šiuo metu politinės partijos, per pastaruosius rinkimus surinkusios ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų, gauna valstybės dotaciją. Partijoms kitų metų biudžete, kaip ir šiemet, numatyta suteikti beveik 5,5 mln. litų paramą. Tačiau politikų požiūrį į Prezidentės pasiūlymus jau matome ir valdančioji koalicija, ir opozicija priešinasi tokiam įstatymui. Kai kurie politikai siūlo saliamonišką sprendimą trūkstamą pinigų kiekį pasigrobti iš tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų, t. y. padidinant partijoms skiriamą valstybės finansavimą. Tačiau tenka apgailestauti, kad neskaidrų partijų finansavimą prezidentė vadina politinės korupcijos pradžia. Toji pradžia tęsiasi jau daugelį metų. Pakanka prisiminti, kai 1993 -1998 metais tuometinis Seimo krikščionių demokratų frakcijos narys ir vienas svarbiausių dešiniųjų politikų Česlovas Stankevičius privačiuose (deja, tik privačiuose) pokalbiuose pareikšdavo: valstybėje įsigali korupcija ir ji pražudys valstybę. Kaina, kurią valstybė moka už įvairių egoistiškai ir net grobuoniškai nusiteikusių rėmėjų paramą politikams, jau tapusi grėsme mūsų nacionaliniam saugumui, o demokratija, kurią taip garbiname ir apie kurios įvairius piktnaudžiavimus tik galime nebaudžiamai pakalbėti, jau seniai prarasta. Jau iš anksto atsiranda advokatų, siekiančių partijoms suteikti kuo daugiau pinigų iš biudžeto. Štai ilgametis ir vis dirbti nenuvargstantis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas prezidentei per minėtą pasitarimą siūlė dotaciją partijoms vietoj dabartinių 5,5 mln. padidinti iki 10 mln. litų. Esą tiek reikia norint žiniasklaidoje nušviesti politikams savo pozicijas. O juk šį pirmadienį, kai minėtas pasitarimas apibūdino korupcinę politikų ir verslo sąsają, Generalinės prokuratūros kaltinamajame akte paskelbta, kad Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nežinodama apie Darbo partijoje (DP) vedamą dvigubą buhalteriją ir nežinodama apie į dokumentus įrašomus neteisingus duomenims, per keletą metų DP neteisėtai skyrė beveik 5 mln. litų dotacijų. Tai paskelbta Vilniaus apygardos teismo posėdyje, nagrinėjant DP bylą dėl dvigubos buhalterijos. Prokuratūra skelbė, kad Darbo partijoje dviguba buhalterija vesta sistemingai. Vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje dabartinis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas įvardijamas kaip nusikalstamos organizuotos grupės dalyvis. Akivaizdu, kad politikų maitinimas iš biudžeto nepanaikina nusikalstamų veiksmų, o tik dar suteikia naujų galimybių. Tad nuo čia, nuo pozicijų nušvietimo žiniasklaidoje ir prasideda politinė korupcija vėl bus politiškai remiama didžioji žiniasklaida, vėl ji kaups turtus, vėl didins savo pelną...
© 2011 XXI amžius
|