Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Susitikimas pasaulinėje „taikos sostinėje“

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI (centre) – tarp susitikimo dalyvių. Jam iš kairės Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I ir Kenterberio anglikonų arkivyskupas Rovanas Viljamsas

Prie Asyžiaus Šv. Pranciškaus bazilikos vyko pasaulinis tarpreliginis susitikimas

Kalbėti eina induistų dvasininkas

Kalba netikinčiųjų atstovė prof. Julija Kristeva iš Prancūzijos

Pasisako Izraelio rabinas Deividas Rozenas

Afrikiečių animistų pranešėjas Abimbola iš Nigerijos

Asyžiuje vykusio pasaulinio tarpreliginio susitikimo akimirkos

„Asyžiaus dvasios“ tąsa

Popiežiaus Benedikto XVI kalba Asyžiuje vykusiame tarpreliginiame susitikime, kurio tema buvo „Tiesos piligrimai, taikos piligrimai“, susilaukė plataus dėmesio dėl pastarųjų per 25 metus stebėtų visuomeninių permainų vertinimo ir dėl aptarimo dabartinės padėties, kurią įvairiais atžvilgiais lemia tikėjimas arba Dievo atmetimas. Pasauline „taikos sostine“ vadinamame šv. Pranciškaus mieste spalio 26 dieną buvo susirinkę keli šimtai įvairių religijų lyderių iš daugiau kaip 50 šalių. Šventasis Tėvas juos pakvietė įsipareigojimo taikai bendram atnaujinimui. Taip pat buvo paminėta palaimintojo Jono Pauliaus II lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1986-aisiais, pradėta panašaus pobūdžio maldos už taiką iniciatyva, įgijusi „Asyžiaus dvasios“ pavadinimą.

Nors pats popiežius Jonas Paulius II taikos piligrimystes į Asyžių dar buvo surengęs 1993 ir 2002 metais, tačiau Šv. Egidijaus bendruomenės pastangų dėka ši „dvasia“ yra plėtojama kasmetiniais panašaus pobūdžio pasaulio religijų ir tautų atstovų suvažiavimais, kurie vyksta įvairiuose planetos miestuose. Paskutinis toks susitikimas prieš kelis mėnesius laukiant popiežiaus Benedikto XVI vizito į Vokietiją vyko jo gimtosios Bavarijos sostinėje Miunchene. Šioje Šv. Egidijaus bendruomenės renginių serijoje, 2006 metais minint šv. Pranciškaus (1181–1226) mirties metines, vėl buvo renkamasi į Asyžių.

Popiežius Benediktas XVI tame susitikime nedalyvavo, bet atsiuntė sveikinimo laišką Asyžiaus vyskupui, kuriame priminė, kad dialogo su nekrikščioniškomis religijomis principus išdėstė Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Nostra Aetate“. Tame dokumente be kita ko pabrėžiama, jog „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas šiose religijose teisinga ir šventa“, ir nepaliaujamai skelbdama Kristų „ji kartu primena, jog reikia pripažinti, saugoti ir palaikyti tą dvasinį bei moralinį gėrį, tas socialines-kultūrines vertybes, kurios randamos nekrikščioniškose religijose“. Ateinančius metus, minint Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) pradžios 50-ąsias metines, popiežius Benediktas XVI yra paskelbęs Tikėjimo metais, tai irgi integruojasi į „Asyžiaus dvasios“ sukakties celebravimą.

Spalio 26 dieną, kaip piligrimas, atvykęs iš Romos į Asyžių traukiniu, kuriuo važiavo ir kiti susitikimo dalyviai, popiežius Benediktas XVI išklausė daugelio jų liudijimų Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bazilikoje prie istorinės šv. Pranciškaus rankomis atstatytos Porciunkulės koplyčios. Tarp kalbėjusiųjų buvo Šventojo Tėvo artimiausi ekumeninio bendradarbiavimo partneriai – Stačiatikių Bažnyčios vadovas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir Anglikonų Bažnyčios vyriausias ganytojas Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas. Patriarchas priminė, kad per pastaruosius 25 metus, praėjusius nuo pirmojo Asyžiaus susitikimo, taip pat įvyko daug dramatiškų įvykių – įskaitant 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį Jungtinėse valstijose bei vadinamąjį „Arabų pavasarį“, – kuriuose religija vaidino gana dviprasmišką vaidmenį (pastaruoju atveju pagrįstai baiminamasi, kad po diktatorių nuvertimo Artimuosiuose Rytuose gali sustiprėti radikalusis islamas su vietinių krikščionių mažumų persekiojimu).

„Mes turime priešintis religijos mokymo ir simbolių deformavimui, už tai yra atsakingi smurto vykdytojai“, – sakė stačiatikių dvasinis vadovas patriarchas Baltramiejus I. Arkivyskupas R. Viljamsas pastebėjo, kad tokie dvasiniai praradimai turi negebėjimo kituose pažinti tą pačią prigimtį ir žmogiškąjį orumą ištakas. Todėl reikia padėti pasauliui geriau pažinti religijos išmintį, kad jis galėtų įveikti „baimės ir įtarumo kvailą apsėdimą“, vis dar stiprią nuomonę, jog „saugumas grindžiamas gynybiniu priešiškumu“, todėl yra toleruojami kovų ir konfliktų atnešami dideli praradimai.

„Ilgalaikė taika prasideda, kai mes žvelgdami į savo kaimyną atpažįstame patį save ir pradedame suprasti, kaip ir kodėl savo artimą turime mylėti kaip save pačius“, – aiškino Anglikonų Bažnyčios vadovas.

Prieštaringa teroro motyvacija

Šventasis Tėvas savo kalbą irgi pradėjo pastaraisiais dešimtmečiais įvykusių istorinių pokyčių vertinimu, pabrėždamas jų dvasinį aspektą. 1986 metų Asyžiaus susitikimo laiku pasaulio taikai didžiausią grėsmę kėlė pasidalijimas į du priešiškus karinius blokus, kurio pagrindinis simbolis buvo Berlyno siena. Ir po trejų metų ta siena nugriuvo be kraujo praliejimo, o karinės sankaupos prarado savo gąsdinamąją galią, nes „tautų laisvės siekis buvo stipresnis už smurto arsenalus“. Pabrėždamas, kad tokio dramatiško pasikeitimo priežastys gana sudėtingos, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad dvasinis veiksnys turbūt buvo svarbesnis už ekonominius bei politinius faktorius. Tai buvo „laisvės pergalė“ prieš smurto grėsmę, kuri neturėjo jokio dvasinio pagrindimo. Tame išsilaisvinimo siekyje pirmiausia reikia kalbėti apie „laisvę tikėti“ ir sąžinės laisvę, kadangi komunistine ideologija grindžiamas totalitarizmas didelėje Europos dalyje varžė religijos raišką, persekiojo tikėjimo išpažinėjus.

Aiškindamas dabartinę situaciją, Šventasis Tėvas su apgailestavimu pripažino, kad nors minėtos permainos suteikė daug vilčių, tačiau „deja, pasaulis liko kupinas nesantarvės“, o sporadiškai iškylantys konfliktai ir karai išlaikė globalinio smurto grėsmę. Netgi daugelyje vietų įsivyravusi laisvė praranda savo teisingą orientaciją ir atsiranda nemažai tokių, kurie klaidingai ją interpretuoja, kaip „laisvę prievartai“. Viena ryškiausių ir pavojingiausių tokių naujų smurto apraiškų yra gerai žinomas terorizmas, kurį įgyvendindami pasikėsintojai vietoje didelio karo rengia tikslingus išpuolius, nukreiptus į pažeidžiamus priešininko objektus, kurie naikinami visiškai neatsižvelgiant į grėsmę nekaltų žmonių gyvybei šiame procese. „Nusikaltėlių akimis, kuo didesnės žalos priešui padarymas pateisina kiekvieną žiaurumo formą“, – pastebėjo Popiežius.

Baisiausia yra tai, kad dažnai teroro aktai yra motyvuojami religiškai, taip pat ir žiaurumo pateisinimui, neva, siekiant tariamo „gėrio“. Šiuo atveju religija nebetarnauja taikai, nes naudojama smurto pateisinimui ir tokiu būdu tarsi patvirtina iš XVIII amžiaus Apšvietos epochos kilusias sekuliaristines nuostatas, kad religija yra atsakinga už prievartą, todėl ji iš viso yra atmestina. Žinoma, tai klaidinga nuostata, kilusi iš bendrosios neapykantos tikėjimui ir vedanti į nužmoginantį ateizmą. Kita vertus, tai, kad religija kai kuriuos tikrai galėjo motyvuoti prievartai ir netgi vienos tikybos išpažinėjų priešpriešai  kitiems, „turi giliai jaudinti visus mus, kaip religingus asmenis“, – pripažino Benediktas XVI. Būtent todėl 1986 metais įvairių religijų atstovai susirinko į Asyžių iškilmingai patvirtinti, „jog tai nėra tikroji religijos prigimtis. Tai religijos priešingybė, kuri prisideda prie jos naikinimo“. Griežtai pasisakyti prieš religijos motyvuotą smurtą yra svarbus tarpreliginio dialogo uždavinys.

„Kaip krikščionis, norėčiau šiuo reikalu pasakyti: taip, yra tiesa, kad istorijoje būta epochų, kai buvo naudota jėga ir vardan krikščioniškojo tikėjimo. Mes tai pripažįstame kupini didelės gėdos, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tačiau yra visiškai aišku, kad tai buvo piktnaudžiavimas krikščioniškuoju tikėjimu, ir tai akivaizdžiai prieštarauja jo tikrai prigimčiai. Juk Dievas, į kurį mes, krikščionys, tikime, yra visų Kūrėjas ir Tėvas, todėl visi žmonės yra broliai ir seserys, sudarantys vieną šeimą“. Kad Jo vardas yra „meilės ir ramybės Dievas“ (2 Kor 13, 11), patvirtino Jėzus Kristus savąja Kryžiaus kančia. Todėl, anot popiežiaus Benedikto XVI, visų krikščionių atsakomybė yra iš pagrindų nuskaistinti savo tikėjimą, kad jis „tikrai tarnautų kaip Dievo taikos įrankis pasauliui“.

„Alternatyvios religijos“ iššūkis

Toliau Šventasis Tėvas nurodė kitą šiandien paplitusį prievartos būdą, kuris motyvuojamas visiškai priešingai, remiantis Dievo tariamo nebuvimo prielaida ir iš to kylančiu pačiu žmogiškumo praradimu. Kartu su perdėta sekuliarizacija išsivystęs Dievo neigimas atvedė į iki tol neregėtą žiaurumo ir smurto lygį, kuris tapo įmanomas, kadangi „žmogus daugiau nebepripažįsta jokio kriterijaus ir jokio kito teisėjo, išskyrus save patį, kuris ir tapo paties savęs vertinimo norma. Koncentracijų stovyklų baisybės kaip tik su visu aiškumu atskleidžia Dievo atmetimo pasekmes“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Jis paminėjo, kad čia eina kalba ne tik apie valstybinės ideologijos primestą komunistinį ar nacistinį ateizmą, bet ir pačią palaipsniui vykstančią dabartinės dvasinės atmosferos kaitą, ir tai yra dar blogiau.

Mamonos (pinigų dievo), turėjimo, galios ir valdžios siekio garbinimas tapo savos rūšies „alternatyvia religija“, kuriai nebesvarbus pats žmogus, bet tik asmeninė nauda. „Laimės troškimas degeneruoja, pavyzdžiui, į nežabotus, nežmoniškus geidulius, kurie iškyla įvairiomis narkotikų (taip pat ir alkoholio) priklausomybės formomis“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taip atsiranda nauja „galingųjų kasta“ – narkotikų, alkoholio ir kitokių geidulių patenkinimo siūlytojų, prekeivių, gamintojų, kontrabandininkų, šiuolaikinės vergystės skatintojų – ir atsidūrusių jų priklausomybėje, kurie pirmųjų yra suviliojami ir sunaikinami fiziškai ir dvasiškai. Kai kuriose pasaulio dalyse tai priimama kaip visiškai normalus dalykas, kaip grėsmė jaunajai kartai. Kartu yra sugriaunama ramybė ir taika, o „šiame taikos vakuume žmogus pats susinaikina“, – perspėjo Šventasis Tėvas.

Šalia šių negatyvių tendencijų, vadinamajame agnostikų pasaulyje iškyla naujas viltingas reiškinys, į kurį dabar nukreiptos naujojo evangelizavimo pastangos. Paliesdamas šį fenomeną baigiamojoje Asyžiaus kalbos dalyje popiežius Benediktas XVI nurodė asmenis, kurie negavo tikėjimo dovanos, tačiau nepasitenkina paprastu tvirtinimu, kad „Dievo nėra“. Jie dėl to labai kenčia, ieško kelio pas Jį, ieško tiesos, kaip gėrio, ir yra tikrieji „tiesos piligrimai, taikos piligrimai“. Šie žmonės yra atsimetę nuo karingų ateistų melagingo tikrumo, kad tariamai Dievas neegzistuoja, tačiau kelia iššūkį religijos išpažinėjams, reikalaudami, kad jie nesisavintų Dievo, kaip savo nuosavybės, ir nenaudotų tikėjimo smurtui prieš kitus.

Šie ieškantys agnostikai, kurių dabar labai padaugėjo, yra rimtas potencialas naujajam evangelizavimui. Tai, kad jie iki šiol neatranda Dievo, iš dalies kalti ir patys religijos išpažinėjai, nes dažnai Dievo atvaizdas lieka užslėptas dėl paviršutiniškumo, neatsakingo tikėjimo praktikavimo, kuris tampa tik nieko nereiškiančia rutina. Kartais Dievo atvaizdas yra iškraipomas dėl piktnaudžiavimo liturgija ir doktrinomis bei religingų žmonių didelio nuodėmingumo, praktinio nesilaikymo, tikro liudijimo stokos. Todėl iškyla svarbus uždavinys dabarties religijos išpažinėjams, o ypač naujiesiems evangelizuotojams – „nuskaistinti savo tikėjimą (padaryti jį tikrai tyrą), kad Dievas, tikrasis Dievas, taptų prieinamas, pasiekiamas“, – pabrėžė Šventasis Tėvas.

Ieškančių agnostikų balsas

Popiežius paaiškino, kad kaip tik vadovaudamasis šia taikdariško dialogo intencija į Asyžiaus tarpreliginį taikos susitikimą pirmą kartą pakvietė ir minėtų „ieškančių agnostikų“ atstovus tam, kad „būtume kartu kelionėje į tiesą“ ir bendru įsipareigojimu taikai galėtume pasipriešinti kiekvieno pobūdžio destrukcinei jėgai. Į Asyžiaus susitikimą pakviestų keturių netikinčių intelektualų grupę sudarė bulgarų kilmės Prancūzijos filosofė, lingvistė ir psichoanalitikė, Paryžiuje gyvenanti profesorė Julija Kristeva, istorijos filosofijos profesorius Pizos (Italija) universitete Bodejis Remo, meksikiečių filosofas Gvilermas Urtadas ir austrų ekonomistas Valteris Bajeris, kuris priklauso Austrijos komunistų partijai. Kai kurie iš šių pakviestųjų dalyvauja Popiežiškosios kultūros tarybos neseniai pradėtame „Pagonių kiemo“ projekte, kuriame yra skatinamas katalikų evangelizacinis bendravimas su geranoriškais netikinčiaisiais.

Kaip tik tokiai grupei priklauso 1941 metais Bulgarijoje gimusi ir nuo 1966-ųjų Prancūzijoje gyvenanti J. Kristeva, kuri buvo viena iš dvylikos pagrindinių kalbėtojų Asyžiaus susitikime. Gerai prancūzų intelektualų sluoksniuose žinoma, bendradarbiavusi su Mišeliu Fuko, Rolanu Bartu, Žaku Derida ir Filipu Soleriu, už kurio ji yra ištekėjusi, trisdešimties knygų autorė J. Kristeva savo kalboje susitelkė į humanizmo klausimą. Jos įsitikinimu, „žmogaus teisių apaštalo“ Jono Pauliaus II paraginimas „Nebijoti!“ gali būti nukreiptas ir į šiuolaikinės Europos kultūros sritį, skatinant krikščioniškąjį humanizmą ir tai, kas kilo iš Švietimo epochos. Tai ypač svarbu, kadangi XXI amžiaus humanizmas po praėjusio amžiaus šoa (holokausto) ir gulagų patirties turi pareigą nuolat priminti žmogui, kad jis rūpestingai vertintų savo asmeninę, istorinę ir visuomeninę situaciją.

„Žmogus nekuria istorijos, mes patys esame istorija“, sakė J. Kristeva, pabrėždama, jog „pirmą kartą homo sapiens dabar gali sunaikinti planetą ir save patį vardan įsitikinimų, religijų ir ideologijų“. Bet kartu dabar žmonės pirmą kartą „su visu skaidrumu gali pripažinti ir iš naujo įvertinti žmogiškosios būties sudėtinį religingumą“. Nors ir neminėdama Dievo vardo, ji patvirtino, kad Biblijos, evangelijų, Korano ir kitų šventraščių mokymas nėra praeities dalykas, bet „gyvuoja ir dabartyje“. Todėl atėjo laikas vėl užsiimti per šimtmečius susiformavusiu „moraliniu kodeksu“, jį ne silpninant ir ne ginčijant, bet pritaikant naujų ypatybių akivaizdoje. Kaip problemišką pavyzdį J. Kristeva nurodė  šiuolaikinio humanizmo kovą už moters emancipaciją, už jos ekonomines ir politines teises, kartu per mažai dėmesio skiriant motinystės pasirinkimui ir atsakomybei. Taip pat akivaizdu, kad sekuliarizuotas demokratinis modelis atskleidžia savo nepakankamą santykį su nekontroliuojamais technologijų bei finansų procesais.

Esant šioms bei kitoms grėsmėms ir krizėms, kylančioms iš didelių antropologinių ir kosminių permainų, reikia žmonėms ir tautoms atnaujinti gebėjimą įsiklausyti ir geriau pažinti vieniems kitus. Tik taip „žmonija galės tęsti savo kūrybinę paskirtį ir ateityje“, – sakė J. Kristeva. Baigiamajame Asyžiaus susitikimo renginyje, kai įvairių religijų atstovai viešais pareiškimais atnaujino savo įsipareigojimą taikai, dalyvavusios agnostikų grupės narys G. Urtadas patvirtino: „Mes, humanistai, vedantys dialogą su tikinčiaisiais, įsipareigojame kartu su visais geros valios žmonėmis kurti naują pasaulį, kuriame būtų gerbiamas kiekvieno asmens orumas… tai yra gyvenimo visuomenėje pagrindas“.

Reuters, AP, Getty nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“