Išskirtinė Kalnujų vieta
Asta Kriščiokaitienė
|
Kalnujų Šv. Viktoro bažnyčios griuvėsiai
|
|
Kalnujų (Palendrių) piliakalnis
|
Motina padavė škaplierius sakydama: Neužmiršk Dievo... Aš žinojau: tai buvo Kalnujų bažnyčios Dievas, geriausiai ir teisingiausiai išklausantis Paserbentį. Užmiršti Dievą užmiršti namus, nes kitur jisai kitas... Tie škaplieriai ilgai buvo slapstomi užanty, kaip namų ir tėvų atminimas, kaip šventas ryšys su žeme..., rašė poetas kraštietis Marcelijus Martinaitis.
Peržvelgus Kalnujų (Raseinių r.) istoriją, kurioje būta visko maras, karai, savaip sutvarkę žmonių likimus, supranti, kad senoji Kalnujų bažnyčia, o vėliau tik vaizdingi griuvėsiai (veikianti bažnyčia yra kitame pastate), visais laikais buvo išskirtinė vieta. Čia sugrįžusiems, kaip minėjo poetas, tai namų ir tėvų atminimas ir šventas ryšys su gimtąja žeme. Tuo labiau, kai greta šventorius, kur amžino poilsio atgulė daugelio gyventojų artimieji.
18151818 metais kaimo šiauriniame pakraštyje vietinis dvarininkas, Gondingos tijūnas Viktoras Jarudas ir jo žmona Agnieška Radzevičiūtė Jarudienė, remiami svetur gyvenančios V. Jarudo sesers, pastatė akmeninę Šv. Viktoro bažnyčią, kuri ilgiems metams tapo kaimo simboliu, menančiu begalę džiugių ir liūdnų akimirkų. Deja, praūžus Antrajam pasauliniam karui, ji sugriauta. Gavus Europos Sąjungos (ES) ir Raseinių r. savivaldybės paramą, buvo vykdomas projektas Kalnujų civilinių kapinių infrastruktūros sutvarkymas, kurio metu restauruoti ir bažnyčios griuvėsiai. Atsinaujinę, vaizdingai apšviesti vakare, matomi kuriuo keliu beatvažiuotum nuo Vengerskų, Girkalnio, Jurbarko ar Raseinių pusės, savo papėdėje glaudžiantys informacinį stendą, kiek toliau baltą, kuklią dabartinę bažnyčią, tikimės, bus įdomūs ne tik kraštiečiui, bet ir kiekvienam, neabejingam Lietuvos kultūros, istorijos paveldui.
Ne mažesnio dėmesio vertas ir Kalnujų (Palendrių) piliakalnis. Manoma, kad tai gynybos liekanos iš XIXXI amžių. Abiejų pasaulinių karų metais čia buvo ir stebėjimo punktai, ir slėptuvės, krito šimtamečiai ąžuolai, liko bombų duobės. Pastaruoju metu tai gražiai tvarkomas, ąžuolų vainikais iš tolo mojantis gamtos prieglobstis, atveriantis vaizdingą panoramą į Raseinių pusę. Piliakalnis tapo mėgstama kultūrinių renginių vieta. Džiugu, kad juose dalyvauja ne tik Kalnujų seniūnijos, bet ir iš svetur atvykę žmonės. Kviečiame nepravažiuoti Jurbarko keliu ir aplankyti gražiausius šio krašto kampelius.
Grįždamas namo visada pastovėdavau ant Piliakalnio, lyg ir pasitikrindamas, ko dar nesuvokiau, nesupratau, nepadariau, gerai nežinodamas ko, tik nujausdamas... Nežinau, ką reiškia tokios vietos, iš kur imasi jų galia? Ar užtenka tik vaikystės, ar yra dar ir kitokie ryšiai? rašė M. Martinaitis.
Raseinių rajonas
© 2011 XXI amžius
|