Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Buvome tiesos ir taikos piligrimai

Atsiliepusiųjų į Benedikto XVI kvietimą kelionės įspūdžiai

Alvyra Grėbliūnienė

Serbijos stačiatikių vyskupas kalbasi su mūsų piligrimais

Po šv. Mišių aukos: kunigai Nikita, Marceo, Saulius, Sigitas Grigas Dianos Lukošiūnaitės nuotraukos

Mūsų piligrimų grupė prie šv. Pranciškaus paminklo

Šv. Pelegrinas Vienos šventovėje Autorės nuotraukos

Spalio 27 dieną Asyžiuje Tiesos ir taikos piligrimystėje, į kurią pakvietė popiežius Benediktas XVI, dalyvavo daugiau nei 300 įvairių religijų, o taip pat netikinčiųjų, atstovų. Tai buvo jubiliejinis susitikimas. Prieš dvidešimt penkerius metus, 1986 spalio 27 d., palaimintasis Jonas Paulius II pirmą kartą surengė tokį susitikimą, po to sušaukė dar du – 1993 ir 2002 metais.

Labai džiaugiuosi, kad į šią kelionę, Dievo pašaukti, leidomės ir mes, 33 piligrimai iš Lietuvos. Grupę sudarė katalikai ir stačiatikiai. Ją surinko ir kelionėje lydėjo bei vadovavo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčios, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Gailestingumo Motinos koplyčios bei Gerontologijos ir reabilitacijos centro Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės koplyčios vyresnysis kapelionas kun. Sigitas Grigas. Šią kelionę jis brandino pusmetį. Norėta suburti daugiau konfesijų tikinčiųjų. Patirta įvairių trukdymų. O ir kelionėje teko nemažai išbandymų. Bet, anot kunigo, mylintiems Dievą, viskas išeina į gera. Kunigo dešinioji ranka buvo stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno vienuolis kunigas Nikita Vasiljev.

Piligrimystės metu patyrėme daug Dievo malonių – mažyčių stebuklų. Čenstakavos Dievo Motinos šventovėje dalyvavome gražioje iškilmėje. Čia spalio 22 d. pirmą kartą vyko pal. Jono Pauliaus II beatifikacijos minėjimas. Eucharistiją šventė Čenstachovos arkivyskupas Stanislaw Nowak, o su juo ir mūsų kunigas S. Grigas. Spalio 22-oji minėjimui pasirinkta neatsitiktinai – tą dieną, prieš 33 metus, Jonas Paulius II aukojo pirmąsias popiežiškas šv. Mišias (1978 10 22). Sudėję padėkos ir prašymų puokštę prie Čenstachovos Marijos kojų, aplankę šio miesto Katedrą ir keletą bažnyčių, vykome toliau. Nakvynei apsistojome puikiame trijų žvaigždučių viešbutyje Brno (Čekija). Čia nuplovę kelionės dulkes, artimiau susipažinę, gerai pailsėję, sočiai papusryčiavę, greitai „tirpdėme kilometrus“ Italijos link. Pasiekėme Austriją.

Austrijos sostinėje Vienoje kelionės vadovas nuvedė mus į servitų – Marijos krikščioniškosios pagalbos – vienuolių ordino bažnyčią, kurioje įrengta vėžiu sergančiųjų globėjo šv. Pelegrino koplyčia. Garsas apie šio šventojo užtarimą ir pagalbą ligoniams žinomas ne tik Austrijoje, bet ir pasaulyje. Mūsų kunigui rankų gestais, veido ir širdies kalba pavyko susitarti su vienintele tuo metu bažnyčioje buvusia vienuole dėl Eucharistijos šventimo. Ji, suderinusi prašymą su vadovybe, leido aukoti šv. Mišias. Tai mums buvo Dievo dovana sekmadienį. Kapelionas Sigitas šventojo globai pavedė visus Lietuvos onkologinius ligonius, Dievo meldė, kad piligrimus ir jų šeimas aplenktų ši liga. Trumpoje homilijoje dvasininkas pasidžiaugė, kad Rytų ir Vakarų krikščionys Eucharistiją gali švęsti kartu. Ragino vykdyti Dievo Meilės įsakymą, mylėti artimą ir save. Juk Dievas yra Meilė, todėl „būkime drąsūs meile gyventi“. Taip pasistiprinę eucharistiniu Kristumi, per autobuso langą pasigrožėję Vienos architektūros šedevrais, artėjome prie Italijos sienos. Pakelyje, tarp debesų užuolaidų, lyg broliai susikibę rankomis, vis iškildavo kalnų masyvai. Kai kur ryškiai matėsi jų kontūrai, aprengti rudens nuspalvintais medžių rūbais. Nakvojome jau Italijoje, Adrijos jūros pakrantėje esančiame kurortiniame miestelyje Lido di Jesolo. Ankstyvą kitos dienos rytą pajūryje sveikinome patekančią saulę, kai kas ir išsimaudė.

Saulės spindulių lydimi vykome į Paduvą. Pirmiausia aplankėme Šv. Justinos baziliką. Tai devintoji pagal dydį bažnyčia pasaulyje. V amžiuje šv. Justina, jauna moteris, davusi skaistumo įžadus, mirė kankinės mirtimi. Toje vietoje ir buvo pastatyta bazilika. Čia yra kankinių salė su ankstyvųjų amžių krikščionių kankinių palaikais, relikvijomis. Yra ir evangelisto šv. Luko palaikų sarkofagas. Su nekantrumu skubėjome į Šv. Antano baziliką. Tai vienas garsiausių ir gerbiamiausių šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas. Apie jį surinkta nemažai istorinių žinių, dar daugiau sklando įvairių legendų. Mums maloni žinia, jog 1221 metais Asyžiuje šv. Antanas susitiko su šv. Pranciškumi. Tada jų širdys, susiliejusios maldoje, dar labiau pradėjo plakti Kristaus Širdies taktu. Pal. Jonas Paulius II apie šv. Antaną rašė: „Kristus buvo jo gyvenimo pamatas. Evangelinės dorybės, ypač dvasios neturtas, romumas, nuolankumas, skaistumas, gailestingumas, taikos ryžtas nuolat iškildavo jo pamoksluose“. Paduvoje virš šv. Antano kapo pastatyta bažnyčia, kurioje yra krištolinis relikvijorius. Jame saugomos šventojo relikvijos: žandikaulis, plaukų kuokštas ir liežuvis – šv. Antano iškalbingumo simbolis. Bazilikoje yra ir sarkofagas su šventojo palaikais. Kartu su kitais piligrimais prie jo glaudėme rankas, jungėme širdis, dėkojome už šią nuostabią Dievo dovaną – būti čia, su šv. Antanu, jam tarti nuoširdų ačiū, melstis, prašyti jo pagalbos ir užtarimo. Ypatingai laiminga buvo mūsų piligrimė Janina. Ji prieš pat kelionę nusipirko knygelę ir rožinį su asmenine malda šv. Antanui ir paprašė kunigo Sigito pašventinti. Sužinojusi apie piligriminę kelionę, leidosi į ją, nes maršrute buvo numatytas Paduvos lankymas. Bazilikoje, o ir visose kitose mūsų lankytose šventovėse, kur tik turėjome galimybę ir laiko, pagarbinome Švč. Sakramentą, ir kunigas mus visus palaimindavo. Laimingi ir pilni neapsakomų įspūdžių važiavome Romos link.

Mūsų nakvynės vieta buvo Romos priemiestyje, viešbutėlyje „Da Giovanni“. Naktį nelengva buvo jį rasti. Bet ir vėl Dievas pasiuntė karabinierius, kurie su švyturėliu laimingai mus palydėjo į vietą. Čia praleidome tris naktis. Dvi dienas naršėme po Romą metro ir pėsčiomis. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip įvairaus amžiaus, skirtingų charakterių ir sveikatos žmonės sugebėjome keliauti, džiaugtis ir dalintis, žinoma, kartais ir bambėti, pyktis. Ten, kur nespėjome, Dievas mus nešė ant rankų. Viešpats mums pasiuntė ir kunigą Saulių Tomošaitį, Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos Romoje doktorantą. Dvasininkas, Aukščiausiojo apdovanotas vidine ramybe, atviros meilės artimui raiška ir tvirtomis istorinėmis žiniomis bei pasakotojo gebėjimais, mus vedžiojo po Romos šventoves, rodė paminklus. Tai, ką pamatėme ir išgirdome per dvi dienas, sunku suvokti protu. Bandysiu prisiminti visas aplankytas vietas.

Kapucinų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios katakomba mūsų piligrimų buvo priimta nevienareikšmiškai. Kriptoje saugoma 4000 vienuolių, palaidotų nuo 1500 iki 1870 metų, palaikai. Kūnai buvo laidojami 30-čiai metų. Po to jų kaulus iškasdavo ir dėliodavo įvairias kompozicijas. Katalikų raštų šaltiniuose teigiama, kad kapucinų vienuolių kripta yra tylus priminimas apie greitai prabėgantį žemiškąjį gyvenimą. Neginčijamai tai liudija užrašas virš durų: „Tokie, koks esi dabar, mes irgi kažkada buvome, kokie esame dabar, ir tu kažkada būsi“.

Manau, kad kiekvieno svajonė buvo pabuvoti Šv. Petro bazilikoje. Šv. Petro bazilika yra didžiausia bažnyčia visame pasaulyje, o taip pat gausiausiai maldininkų ir turistų lankoma šventovė bei architektūros paminklas. Ji pastatyta ant nukryžiuoto apaštalo Petro kapo. Nesileisdama į detalesnį pasakojimą, priminsiu, kad bazilikoje yra bronzinė sėdinčio apaštalo Petro skulptūra. Ji garsėja stebuklingu veikimu. Mes taip pat ją lietėme. Žavėjomės virš šv. Petro kapo ir popiežiaus altoriaus Bernini sukurtu 29 metrų aukščio baldakimu, keturiomis suktomis 20 metrų aukščio kolonomis su angelų statulomis. O už baldakimo stovinčiame soste manoma, kad sėdėjo Romos Popiežiumi buvęs šv. Petras. Virš sosto sklendžia vitražinis Šventosios Dvasios simbolis – balandis. Į jį pažvelgus, Šv. Dvasia kažkaip keistai dilgtelėjo į širdį. Didžiulį įspūdį paliko ir virš bazilikos iškilęs kupolas. Jame graikiškai ir lotyniškai parašyta: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“.

Aplankėme ir ant Eskvilino kalvos Romoje pastatytą vieną didžiausių ir seniausių Romos šventovių – Maria Maggiore baziliką. Bažnyčioje yra Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas, pagal legendą nutapytas evangelisto šv. Luko. Snieginės vardu pavadintas dėl to, kad Švč. Mergelė Marija išpranašavusi vietą – ten, kur iškrisiąs sniegas, prašė pastatyti bažnyčią. Bazilikoje saugomos šv. Prakartėlės relikvijos. Taip pat meldėmės Šv. Pauliaus bazilikoje, prie jo kapo. Garbinome Švč. Sakramentą, lietėme Kristaus Kančios kryžių, matėme erškėčių vainiko spyglį, Turino drobulės kopiją. Visa tai yra Šv. Kryžiaus bazilikoje, kurią pastatė šv. Elena. Teigiama, kad ji surado ir šv. Kryžių.

Spalio 25 dienos vakarą kunigas Sigitas aukojo šv. Mišias Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos Romoje koplyčioje. Kunigas Nikita giedojo Evangeliją. Kapelionas kunigas Sigitas homilijoje prisiminė savo apsilankymą šioje koplyčioje prieš 15 metų. Tada jis dar nebuvo kunigas. Tuomet pirmą kartą savo gyvenime Sigitas priėmė Komuniją dviem pavidalais – duonos ir vyno. Mūsų dvasios vadovas ragino be paliovos ruoštis susitikimui su Kristumi, nuolat prašyti Jo, kad keistų mus.

Šalia Laterano rūmų, kur iki XIV a. buvo popiežių rezidencija, o dabar įsikūręs Vatikano istorijos muziejus, stovi Šv. Jono bazilika. Ji oficialiai dar vadinama „Švenčiausiojo Išganytojo arkibazilika“. Tai – aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi Popiežiaus sostas. Bazilikos navos šonuose išsirikiavusios apaštalų skulptūros. Šiek tiek tolėliau, prieš baziliką, stovi šv. Pranciškaus paminklas. Legenda pasakoja, kad varguoliškai apsitaisęs jaunuolis Pranciškus atvyko audiencijai pas popiežių. Valdininkas jaunuolio neleido ir patarė eiti pernakvoti tvarte, išsivolioti mėšle ir tada ateiti. Pranciškus taip ir padarė. Pamatę tikrą jaunuolio nusižeminimą ir nuolankumą, nuvedė jį pas popiežių.

Kairiojoje Laterano rūmų aikštės pusėje yra Šventieji laiptai. Manoma, kad Jėzus lipo jais pas Poncijų Pilotą. Šiuos laiptus į Romą atgabeno šv. Elena. Juos sudaro 28 pakopos. Kai kurie mūsų piligrimai jais lipo klūpėdami. Laiptų viršuje stovi „Šventų Švenčiausia“ koplyčia, kurioje viduramžiais galėjo melstis tik popiežius. Šioje koplyčioje tarnauja brazilas pasionistas (Šventojo Kryžiaus ir Kančios basasis vienuolis) kun. Marceo. Per jį Dievas mums padovanojo dar vieną stebuklą. Šioje šventovėje kun. Saulius ir kun. Sigitas kartu su piligrimais šventė šv. Mišias. Jų metu kun. Nikita sakė homiliją. Pagal Evangeliją aiškino Meilę Dievui ir žmogui. Vienuolis Nikita pasveikino visus, katalikus ir stačiatikius, susirinkusius bendrai maldai ir dėkojo Dievui už šią dovaną. Išgyvenę bendrystę, dvasiškai sustiprėję, toliau lankėme Romos įžymybes.

Kunigas Saulius nuvedė mus į Šv. Praksedos baziliką, vadinamą namų bažnyčia. II a. šv. Praksedos namuose rinkosi pirmieji krikščionys bendrai maldai. Už tai visa šeima buvo nubausta mirties bausme. Jų palaikai yra šioje šventovėje. Apie tai liudija joje esanti Šv. Zenono koplyčia, kurioje pavaizduotas Viešpaties Jėzaus prisikėlimas, šv. Petras ir Povilas, Švč. M. Marija su Kūdikiu. Koplyčioje yra relikvija iš Jeruzalės – Viešpaties nuplakimo kolonos likutis.

Pamatėme ir Koliziejų, didžiausią Romos amfiteatrą, menantį ne tik romėnų pasilinksminimus, bet ir skaudžias pirmųjų krikščionių kančias. Čia įrengtos ir Kryžiaus kelio stotys, kurias Didįjį Penktadienį apmąsto Popiežius. Koliziejaus didingumas pranoko mūsų vaizduotę.

Po vakarinę Romą mus sutiko pavedžioti kun. Marceo. Pavaikščioję ir po to pailsėję Panteone, grožėjomės įspūdingais Venecijos, Navonos aikščių, Trevi fontanais, stabtelėjome ant Ispanijos laiptų. Po varginančios vakarinės kelionės mieste, trumpam užsukome į Angelo Sargo oratoriją. Čia jaudinanti muzika ir ramybė, o gal ir kiekvieno Angelas Sargas suteikė sparnus. Vėl galėjome grožėtis naktine Roma ir po to sugrįžti į viešbutį.

Spalio 26-ąją rytas nežadėjo nieko gero. Pliaupė lietus, o sinoptikai pranašavo liūtį dar ir kitai dienai. Apsirūpinę apsauginėmis priemonėmis, vykome į Šv. Petro aikštę – susitikimą su Popiežiumi. Turėjome ir kvietimus. Trečiadienio rytą popiežius Benediktas XVI susitiko su maldininkais iš viso pasaulio ir vadovavo Žodžio liturgijai, besiruošiant mąstymų, dialogo ir maldos už taiką ir teisingumą pasaulyje dienai Asyžiuje. Su viso pasaulio maldininkais kartu meldėmės ir mes. Popiežius homilijoje priminė, jog krikščionys negali būti vilkai tarp vilkų. Kristaus karalystė kuriama savęs aukojimu, meile visiems žmonėms, net ir priešams. Jėzus pasaulį nugalėjo ne ginklais, bet kryžiaus galia. Benediktas XVI ragino prašyti Dievą taikos dovanos.

Dėl kamščių ir kitų trukdžių turėjome rinktis, kas keliausime į Šv. Jekaterinos cerkvę, o kas į audienciją. Kunigas Nikita cerkvėje dalyvavo šv. Mišių aukoje. Jas aukojo kunigas protojerėjus Igoris. Kartu pasimeldę su stačiatikiais sugrįžome į Šv. Petro aikštę. Diena giedrėjo, ir mes vėl tęsėme pažintį su Roma.

Pagaliau išaušo spalio 27-oji. Ji buvo graži ir saulėta. Dievas tikrai išsklaidė lietų ir padovanojo taikos ir tiesos piligrimams gražų orą. Su mumis autobusu kartu į Asyžių keliavo kun. Nerijus Šmerauskas. Atvykome, kai Popiežius ir kiti susitikimo dalyviai po kuklių pietų meldėsi ir meditavo. Pasitarę abu kunigai nusprendė, kad Šventojo Tėvo reikia laukti prie Švč. M. Marijos Angelų Karalienės bazilikos. Po geros valandos pasirodė Serbijos stačiatikių vyskupas. Jis nustebo ir apsidžiaugė sutikęs grupę iš Lietuvos. Dar labiau apsidžiaugė mūsiškės pravoslavės maldininkės. Vyskupas su jomis maloniai bendravo, paliko įrašus knygoje, atviruke. Netrukus pasirodė ir Popiežius su kitais įvairių pasaulio religijų hierarchais. Benediktas XVI ėjo susimąstęs ir susikaupęs, ramiu lėtu rankos mostu laimino mus, čia susirinkusius piligrimus. Kiti šypsojosi ar mojavo. Nenusakomas jausmas persmelkė širdį – „Dieve, o kad Tu atsiųstum Taikos balandį į šį pilną prieštaravimų ir neapykantos pasaulį!“ Delegacijų vadovai, paėję dalį kelio, sėdo į autobusus ir nuvažiavo į aikštę priešais Šv. Pranciškaus baziliką. Prasidėjo antroji susitikimo dalis – įsipareigojimo kurti taiką atnaujinimas. Po įvairių religijų atstovų kalbų žodį tarė Popiežius: „Niekados daugiau smurto! Niekados daugiau karų! Niekados daugiau terorizmo! Kiekviena religija Dievo vardu teskelbia pasaulyje teisingumą ir taiką, atleidimą, gyvybę ir meilę“. Paskui visiems delegacijų vadovams buvo įteikti simboliniai taikos žiburiai, paleisti baltieji balandžiai – taikos simboliai. Tai buvo iš tiesų jaudinančios akimirkos. Susitikimo pabaigoje Benediktas XVI pasakė trumpą atsisveikinimo kalbą. Ją užbaigė šv. Pranciškaus linkėjimu: „Tesuteikia Tau Viešpats ramybę“. Visą ketvirtadienio susitikimo eigą stebėjome per didelius ekranus kartu su daugeliu Asyžiuje susirinkusių piligrimų. Ypatingą jaudulį jautėme, kai Popiežių ir delegacijas sveikino Marijos Angelų Karalienės ir Šv. Pranciškaus bazilikos varpai. Kiekvienas jų dūžis atsiliepė širdyje.

Atsisveikinę su Asyžiumi ir mes, anot piligrimės Dianos, kilome arčiau Dangaus. Vykome į kalnus, La Vernos vienuolyną, vietą, kur, kaip teigiama, šv. Pranciškus gavo stigmas. Atvykome labai vėlai. Vienuoliai ilsėjosi. Ko gero, Dievas pakuždėjo jiems į ausį apie tokius vėlyvus svečius ir mus įsileido. Stačiatikių grupė greitai suorganizavo vakarienę – išvirė gardžią draugystės sriubą. Sutvirtinome bendrystę, miegojome bendrai dideliuose kambariuose. Ankstyvą rytą kunigas Sigitas vienuolyno koplytėlėje aukojo šv. Mišias. Be asmeninės aukos dėkojome Dievui ir šv. Pranciškui už mūsų kelionę ir bendrystės malonę. Prašėme ir šv. Judo Tado užtarimo, atsidūrus beviltiškoje padėtyje, nes spalio 28-oji yra šio šventojo diena. Po šv. Mišių ir greitų pusryčių vėl „leidomės arčiau žemės“. Ant La Vernos kalno saulė ir debesys buvo taip arti, rodės, ranka pasiekiami. Saulės spinduliai spraudėsi pro garbanotų medžių viršūnes, bučiavo mūsų veidus... O kalnai! Vieni iš jų dar miegojo, pasislėpę debesų pataluose, kiti puikavosi Dievo užtiestais, nuostabaus grožio medžių žalumos kilimais. O juose buvo įausti auksinės, varinės ir raudonos spalvų lapijos raštai. Tokio grožio dar nebuvau mačiusi...

Dar vieną naktį praleidę Brno viešbutyje, pilni pažintinės ir dvasinės informacijos, naujų, kartais protu nesuvokiamų potyrių, prieštaringų jausmų ir jau naujų svajonių, grįžome namo. Be režisūros, ekspromtu autobuso salone pravedėme padėkos ir atsisveikinimo vakarą. Viena po kitos piligrimės dėkojo kun. Sigitui savais ir Lacrimos eilių žodžiais, dėkojo ir kun. Nikitai už nuoširdžią draugystę. Kunigai atsakė tuo pačiu. Kunigas Sigitas kalbėjo, jog nepaisant tam tikrų išbandymų, kelionėje įgyta patirties, mokytasi tolerancijos, patirta daug nuostabių Dievo malonių. Dėkojo stačiatikiams už bendrą vakarienę, tvarką, asmeniškai dėkojo daugeliui keliavusių piligrimų. Kunigas akcentavo, kad svarbiausia valanda yra dabartinė, o būtiniausia veikla yra meilė. „Būkit palaiminti ir būkit šviesa skendintiems tamsybėje“ – linkėjo kapelionas kunigas Sigitas. Kunigas Nikita pasidžiaugė, kad galėjo pirmą kartą dalyvauti katalikų liturgijoje, kartu išgyventi Dievo ir krikščionių bendrystę. Akcentavo, kad kiekvieno krikščionio gyvenimas yra kova, pasiruošimas gyventi kitaip. Kiekvienas turi rodyti žmonėms meilę savo gerais darbais, ne kalbomis, bet tyliai. Anot tėvo Nikitos, tokia bendra ekumeninė kelionė Lietuvos Bažnyčios istorijoje, ko gero, pirma, bet ne paskutinė.

Žinoma, išskirtinė padėka vairuotojams – Gintautui Bulotai ir Anatolijui Karnovskiui. Jų džentelmeniškas elgesys, labai profesionalus darbas mažino kelionės nuovargį ir teikė malonumą.

© 2011 „XXI amžius“