Kultūros zona

2011 metai

Skaitykla

Du portretai

Janina Švambarytė-Valužienė 

Stasys Tumėnas, Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje. Šiauliai: S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, 95 p.

Stasys Tumėnas, Aleksandro Stasiūno veikla Salako parapijoje tarpukario Lietuvoje. Šiauliai: S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva”, 2010, 79 p.

Stasys Tumėnas, Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje. Šiauliai: S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, 95 p.

Stasys Tumėnas, Aleksandro Stasiūno veikla Salako parapijoje tarpukario Lietuvoje. Šiauliai: S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva”, 2010, 79 p.

Stasys Tumėnas lituanistas, leidyklos savininkas pradėjo knygų seriją „Praeitis kalba dabarčiai – Šiaurės Lietuvos portretai“. Tikslas – papasakoti apie pirmosios nepriklausomos Lietuvos žmones, darbus, viltį gyventi ir jų elgesį pačiu sunkiausiu – prieškario, karo, pokario, okupacijos – metu. Per asmenybes norima atskleisti kiek įmanoma daugiau istorinės tiesos.

Pirmoji biografinė apybraiža skirta kanauninkui Jurgiui Daniui, Linkuvos parapijoje išdirbusiam pastoracinį darbą net 39 metus. J. Danys gimė 1898 m. birželio 26 dieną, Trumpiškių kaime, Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje. Mokėsi Subatės pradžios mokykloje, savarankiškai pramokęs vokiečių kalbos, vertėjavo Puodžiulaukėje, vėliau – Rokiškio gimnazijoje, su draugais nutarė vykti į Kauno karo mokyklą, bet po savaitės tėvai gavo žinią, kad jų sūnus įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia atsiskleidė esminis būsimo kunigo bruožas – tyli refleksija, dvasinio gyvenimo pilnatvės siekimas, žodžio šykštumas ir nenoras apie save daug kalbėti. Į pareigingą klieriką dėmesį atkreipė Kauno kunigų seminarijoje profesoriavęs K. Paltarokas ir paskyrė jį dirbti į savo vaikystės miestą – Linkuvą. Romoje tęsti studijas jam buvo siūlęs ir nuncijus arkivyskupas Rikardo Bartoloni. J. Danio būta įžvalgaus kunigo: dar 1941 m. per pamokslą įspėjo, kad nevalia kelti ranką prieš žmogų, nesvarbu, ar jis būtų katalikas, ar žydas, o „baltaraiščius“ bandė sulaikyti nuo talkos, talkinimo vokiečiams sakydamas, kad „Kraujas šaukiasi kraujo!” (78–79); 1945 m., eidamas į kapines lapkričio 2. d., „praeidamas sovietinės valdžios išniekintuosius pašlakstė švęstu vandeniu.“ (79)

1949 m. vasario 16 d. areštuotas, jam neleista net paskutinį kartą pasimelsti bažnyčioje, atsisveikinti su žmonėmis, susirinkusiais prie bažnyčios. J. Danys areštuojamas todėl, kad „savo pažįstamus aprūpindavo antitarybine literatūra. Danio bute vykdavo nelegalūs antitarybinių elementų, kurie čia skaitydavo antitarybinius laikraščius, susirinkimai. Danys užmezgė nelegalų ryšį su iškeltaisiais iš LSSR į Tomsko sritį buržuaziniais nacionalistinių ir fašistinių partijų ir organizacijų nariais, juos aprūpindavo antitarybine literatūra, leista pogrindyje. Periodiškai bažnyčioje skelbė antitarybinę propagandą. Iki 1948 metų rugsėjo slėpė savo namuose pogrindžio dalyvį nelegalą Petkevičių, kuris žinomas ir kaip Tomašauskas.“ (22)

Įdomiausi – tardymo protokolai, kuriuose matyti ori kunigo laikysena, minčių branda. Kaltintas J. Danys už veiklą savitarpio pagalbos organizacijoje, kuri šelpė žmones, nukentėjusius nuo karo; už tretininkų organizaciją ir paslaptinguosius sąrašus – 54 pavardes žmonių, ištremtų iš Linkuvos ir jos apylinkių į Sibirą – dorų, pasiturinčių gyventojų. Saugumiečius domino ir 1941 m. birželio sukilimo atgarsiai Linkuvoje. Sunkiai sekėsi rasti liudytojų, o jie protokoluose nurodo, kad J. Danys kalbėdavo, jog reikia lietuviams tarpusavyje sutarti, gyventi taikiai, mylėti Dievą ir Tėvynę; „Danys taip pat davė man nurodymų, kai būsiu kaime, mokyti žmones meilės savo nacijai, meilės savo kraštui.“ (59) Kunigo ištrėmimui saugumiečiai ruošėsi net trejus metus. Primintina, kad NKVD norėjo silpninti Bažnyčios įtaką. Agentų dvasininkų tikėtasi užsiverbuoti iš suimtų kunigų ir religinių veikėjų. Lietuvos sovietai nesitikėjo pavergti, kol nesunaikintas tikėjimas, neišrauta tautos istorinė ir tautinė sąmonė. Ištremti, sušaudyti kone visi vyskupai: Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius, Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas; uždarytos Vilkaviškio, Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijos, o Kauno kunigų seminarijoje klierikų skaičius apribotas iki minimumo. Po Stalino mirties, apie 1956-uosius į Lietuvą sugrįžo per 130 kunigų, o 1955 m. buvo leista konsekruoti du naujus Lietuvos vyskupus: Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. N. Chruščiovas per 20 metų buvo užsimojęs sunaikinti religiją. Tuomet į atkampius Lietuvos regionus ištremti vyskupai: Vincentas Sladkevičius (1959 m. į Nemunėlio Radviliškį), Julijonas Steponavičius – 1961 m.  į Žagarę; atimta naujai pastatyta Klaipėdos bažnyčia, jos statytojai kunigai nuteisti. J. Danio nusikalstama veikla pripažinta itin pavojinga valstybei, todėl ir tremties vieta „parinkta ypatinga. Dubravnas – vienas iš seniausių Mordovijos lagerių, apgaubtas kraupių istorijų.“ (68) „Kad J. Danio gyvenimas lageryje nevirto tokia dvasine dykuma, gelbėjo tikėjimas, maldos, orumas, meilė Žmogui ir Tėvynei, suvokimas, kad nuleisti rankas – tai pasiduoti blogio imperijai, kuri sąmoningai ir sistemiškai siekė, kad į Lietuvą iš lagerių grįžtų kuo mažiau šviesių asmenybių.“ (68–69) Po Stalino mirties, J. Danys, brolio Balio Danio, gyvenusio Rokiškio rajono Paminiūnų kaime, skatinamas ėmėsi aktyvesnių veiksmų. J. Danio ir jo brolio, aplankiusio jį Mordovijos lageryje 1955 m., atkaklumas ir įsitikinimas dėl nekaltumo, davė rezultatų: J. Danio byla persvarstyta 1955 m. ir nuspręsta: „Pripažinti kaltinimą teisėtu, bet, atsižvelgus į invalidumą, gerą elgesį lageryje, Danį Jurgį, Jono sūnų, paleisti į laisvę.“ (71) Grįžęs J. Danys siekė būti visiškai reabilituotas.

Birutė Stasiūnaitė prisimena, kad „Labai patiko kunigo J. Danio pamokslai. Niekada nešaukė, nemoralizavo, o labai gražiai stengdavosi mokyti, įtikinti. Savotiškai įdomus ir jo „darbo“ stilius. Šv. Mišias laikydavo greit, lyg skubėdamas ėjo Kryžiaus kelius (vos spėdavome atsakinėti). Prie klausyklos neužlaikydavo. Rėmė bėdos ištiktus kunigus. [...]

Labai gražiai organizavo Škapliernos atlaidus – jie vykdavo visą savaitę. Kiek kunigų, kiek delegacijų! Žmonių minios. Geriausi pamokslininkai. Kai mano sesuo ištekėjo už kanauninko giminaičio, turėjau galimybės iš Jo milžiniško knygų fondo paskaityti religinių knygų, smetoninių žurnalų. Niekada negirdėjau, kad kanauninkas dejuotų, pyktų. Buvusiam vikarui M. Petkevičiui siųsdavo nors kiek šv. Mišių aukų, nes šis, po tremties gavęs Dusmenis (kelių kaimų parapija), neturėjo iš ko gyventi, tvarkyti lūženą kleboniją.“ (75) Lietuvos sovietiniam saugumui J. Danys buvo potencialus liaudies priešas, antitarybininkas, antiateistas. J. Danio net trys bylos saugomos ypatingame archyve Vilniuje, nors kunigas tarsi niekur neišsišoko: „Iš tų L. Brežnevo valdymo laikų įstrigo nepajudinama kanauninko laikysena – jis niekada nešaukė, nekoneveikė tarybų valdžios, bet tarsi sakė: „Dievas viską mato, Dievas atsirinks mūsų gyvenimų poelgius, veiksmus.“ (87)

J. Daniui, geram pamokslininkui, visada rūpėjo kalbos reikalai. Stasė Lovčikaitė, lietuvių kalbos mokytoja, prisimena:  „Paėmęs gabalėlį rūkyto kumpio, tarė: „Gardi ta mėsa“ ir čia pat pradėjo kalbą apie dabartinio žodyno skurdinimą: „Dabar visur sako ar rašo skanus. O tai neišsemia žodžio gardus spalvingumo. Tai bespalvis žodis, toks laikraštinis, knyginis. Paprasti žmonės kur kas vaizdingiau šnekėdavo, įdomiau pasakydavo. Taip įsileidom į įdomų ir prasmingą pašnekesį apie frazeologizmus, sinonimus ir kalbos jausmą, kuriuos dažnai paprastas kaimo žmogus kur kas geriau suvokia negu vadinamasis šiandieninis mokytojas. Nė nepamatėm, kaip greitai praslinko valanda.“ (86)

Pačiam S. Tumėnui kunigas J. Danys išliko toks: „Kadangi studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, kanauninkas mėgdavo kviesti diskusijai, paabejoti, kodėl kai kurie žodžiai traukiasi iš vartosenos, pavyzdžiui, kodėl žodį dėkui išstūmė ačiū, kodėl blogas žodis gardus, kurį pakeitė skanus. Tokie pokalbiai mane, pirmakursį, tarsi pakylėdavo, jaučiau, kad kanauninkui patinka mano pasirinktos studijos.“ (86); „Mokėdavo klebonas ir supykti, bet tas pyktis buvo pagrįstas, trumpalaikis, o kartais net žaismingas. Mano mama visada juokdavosi sakydama, kad kanauninko didžiausi keiksmažodžiai būdavo paršas (dažniausiai girtuoklėliui įvardyti) ir višta.“ (88)

1977 m. ruoštasi švęsti J. Danio 50 m. kunigystės jubiliejų. Bet nespėta. Laidotuvėse dalyvavo neregėtai daug kunigų – 110. O kunigas Aleksandras Dapkus iš JAV, buvęs J. Danio jaunystės draugas, sveikinime, kurio J. Danys nebeišgirdo, rašė: „Savo žodį baigsiu, pripažindamas Tau, mielas  Jurgi, pagrindinį nuopelną, kurį išreiškiu Išminčiaus žodžiais: „gyvenai, laikydamasis principo, kad kai „turtai ir titulai atpigs, tai  š i r d y s  

p a b r a n g s.“ (83)

* * *

Kita biografinė apybraiža skirta Salako parapijos vargonininkui, asmeniui, stovėjusiam prie savivaldybės kūrimo Zarasų apskrityje ištakų, Aleksandrui Stasiūnui (nuo 1944 m. – Bežertui), kuris net ketvirtį amžiaus atidavė savivaldai. Knygoje pasakojama ir apie A. Stasiūno šeimą – žmoną Oną (mergautinė pavardė – Rudžianskaitė), sūnų Algirdą, dukras Birutę ir Alfredą.  

A. Stasiūnas gimė 1891 m. Ignalinos rajone, Tverečiaus valsčiuje, Vilėkų kaime.  1914 m. mobilizuotas į Rusijos carinę kariuomenę. 1918 m. atvyksta į Salaką ir tampa bažnyčios vargonininku, suburia chorą. Vargonininkavo A. Stasiūnas įvairiose Lietuvos vietose net iki 1960 m. 1919  m. sukuria šeimą su Ona Rudžianskaite. 1919–1940 m. tampa Zarasų apskrities ir valsčiaus Tarybos narys, 1920–1926 m., 1934–1943 m. – Salako viršaitis. Tuomet O. ir A. Stasiūnų šeimoje lankėsi A. Voldemaras, Salake viešėjo prancūzas grafas J. Žiunjonas. 1925 m. A. Stasiūnas įsteigia smulkaus kredito draugiją; 1927 – pieno perdirbimo bendrovę. 1944–1960 m. slapstosi Raseinių rajone Bežerto pavarde nuo saugumo persekiojimo ir vargonininkauja Truskavoje, o nuo 1960 m. apsigyvena Linkuvoje. 1962 m. gegužės 6 d. A. Stasiūnas mirė. 1985 m. mirė ir Ona Stasiūnienė, aktyvi tarpukario Salako visuomenininkė, Katalikių moterų draugijos pirmininkė (abu palaidoti Salako kapinėse). 2010 m. rugsėjo 3 d. Salako Kultūros namuose įvyko minėjimas, skirtas artėjančioms A. Stasiūno 120-osioms gimimo metinėms.

Visa A. Stasiūno – vargonininko, tarpukario Lietuvos Salako viršaičio, Zarasų apskrities Tarybos nario ir pirmininko – veikla atskleidžiama per laiškus, prisiminimus, pasakojimus, pateikiama autentiškų nuotraukų.      

Kalbos istorikams ir dialektologams įdomiausi turėtų būti A. Stasiūno laiškai Žmonai, kurie visada pradedami kreipiniu su šauktuku: Mieliausia mano Onyte! (14), Mylima Onyte! (15) Gerbiama ir mylima Genovaite-Ona! (17) Atsisveikinimuose žodžių junginys viso gero vartojamas kita – palinkėjimo – reikšme, nei dabar mes įpratę. Juo palinkima sėkmės: Linkiu visiems viso gero (14), Linkiu viso gero Onytei ir visai šeimynėlei. (16) Pasirašoma paprastai prie vardo pridėjus vieną kitą žodį ar žodžių junginį, nusakantį rašančiojo emocijas, dvasinę būseną: Tavęs ylgstantis Tavo Alexas (14); [...] didžiausis Našlaitis tavo Aleksytis (16); tavo draugas Al. (17); Jūsų Aleksas (31) Laiškuose išlaikytos tarmybės, būdingos rytų aukštaičiams. Pirmiausia minėtinos fonetinės: balsių ilginimas (ylgstantis (14), ylgesio (16); ą, ę virtimas į u, i (Antarų, sugrįžįs (15), išmirį (15), tų pačių dienų (17); vietoje nosinių ę, į vartojami dvigarsiai en, in (sprenst (15), inkurtuvės (30); žodžio galo o virtimas a (nurima (16). Iš morfologinių ypatybių minėtinas priesagos –istas vedinys (senas rusų policistas (29) vietoj policininkas; kamienų -is formos (Aukščiausis (17); popierio (16), didžiausis (16); dažnos adesyvo formos (miestan (15), Zarasuosna (15); tarminės įvardžių mumi, kuomi, vietoj mus, kuo formos (O jei laimė kokia mumi sutinka, ir tą su malonumu praleiskim... (17); Bet tas viskas turi būti pusiau padalytas... jei yra su kuomi. (17); dalelytė ba vietoj nes (Šiaip taip naktį praleidau, ba miegojau 3 valandas. (30), pagrečiui vartojamos prieveiksmių plačiaus /plačiau formos.

Laiškuose atsispindi tarmės sintaksė, frazeologija: Tik daug miestely išmirį iš Rusijos sugrįžusių, begal žmonės pas mus miršta. (15); Daug kalbų pridirbau aš su savo žiedu, nešioju ant dešinės rankos. Kaip pamatė visų šventėj bažnyčioj, tuoj visaip pradėjo sprenst. (15); Pas man viskas ant vietos – tik viena širdis jau ne vietai, ka toliaus tai tankiaus pradeda muštis nuo ylgesio… biški jau nurima […] (16); Sugrįžįs atradau visus po senam, visi sveiki. (15); Kad Nemunas neužšalt, tai nuvykčia po Kalėdų. (16); Aš laukdamas jo ir su Onyte pasikalbėsiu, t. y. savo žodžius parašysiu ant popierio, o po kelių dienų Onytė ir skaito mano žodžius. (16); Kaip tik galėsi, tučtuojau parašyk, nes lauksiu be kantrybės. (29); Antarų parašiau tuoj sugrįžįs, bet niekas nevažiavo Zarasuosna […] (15); Kaip tu išvažiavai, tų pačių dienų gavau laišką nuo tėvų. (17); Iš Vilniaus išvažiuodamas parašiau, bet stoty nepriėmė, o miestan nebuvo laiko grįžt. (15)

Matyti, kad tarmėje, šnekamojoje kalboje ilgai vartotos vietovardžių Ežerėnai (16); į Ežerėnus (17) formos vietoj Zarasai, į Zarasus.  

Įvairuoja ir rašybos dalykai. Tą pačią kalbos mados sukeltą problemą galima įžvelgti  formose Alexas (14), vėliau tik Aleksandras, Aleksas, Aleksytis; extra telegramą (30) [plg. Maxima]

Pacituodama dukters Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės žodžius „Manau, kad tuomet buvom jautresni negu šių dienų vaikai.“ (41), pridursiu: jautresni viskam, ir sakomam žodžiui, ir minčiai, ir kalbai, ir auklėjimui, ir elgesiui, ir darbo kultūrai, ir šeimos vertybinėms nuostatoms, ir suvokimui, kad kiekvieno gyvenimas yra ištisa istorija, apie kurią reikia kalbėti, kuri turėtų būti gera paspirtis gyvensiantiems po mūsų.

© 2011 „XXI amžius“