|
Įvertinkime vertybes
Labai norisi, kad katalikų laikraštis rašytų ir kultūros klausimais, aptartų, kas padeda tautai tobulėti. Esu susirūpinusi mūsų, kauniečių, abejingumu Romuvos kino teatrui, vieninteliam išlikusiam iš tarpukario laikų. Neseniai, po ilgos pertraukos, čia savaitgaliais pradėti rodyti filmai geri, nekomerciniai. Pastaruoju metu rodomi trys filmai apie karius. Kai norėjau pažiūrėti vieną iš rodomų filmų, labai nustebau, neatėjo nė vienas žiūrovas, nors apie filmų rodymą skelbiama Kauno dienoje, o taip pat moksleiviams, senjorams, neįgaliems buvo skelbiama didesnė nuolaida. Mėginau patekti į kitą filmą Devintojo legiono erelis. Deja, dėl žiūrovų nebuvimo neįvyko seansas.
Ši padėtis verčia daryti išvadą apie mūsų kauniečius, kurie neseniai reikalavo greičiau atgaivinti prieškario kiną, bet, matyt, šaukti yra daug lengviau negu lankyti čia rodomus filmus. Suprantama, gal žmonių nedomina filmai karių tema? Tačiau, kur dingo mūsų jauni vaikinai, moksleiviai? Juk visais laikais tokio amžiaus jaunuolius traukė vyriškumą ir drąsą demonstruojantys filmai. Argi šiais laikais jauni vaikinai taip sustabarėjo ir sumoteriškėjo, kad tapo abejingi tokiems filmams?
O gal kauniečiai tiesiog atprato nuo kino teatrų, lankymo? Juk Laisvės alėjoje jau seniai buvo uždaryti visi kinai ir žmonės į kiną įprato žiūrėti kaip į prekę, kurią galima nusipirkti prekybos centruose. Ten ir eina žiūrėti siaubo, sekso ir smurto filmų.
Kaip bebūtų, tačiau toks didelis kauniečių abejingumas prieškario kino teatrui ir jame rodomiems vertingiems filmams yra nepateisinamas. Belieka nustatyti tokio abejingumo priežastis ir Romuvą paversti mėgiamiausiu kino teatru, kurio rodomi filmai žmonėms diegtų dvasingumą, gerumą, tėvynės meilę.
J. SALADŽIUVIENĖ
Kaunas
© 2011 XXI amžius
|