Kultūros zona

2011 metai

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia nr. 88)

Tolimas kolega,

dėkoju už labai malonų laišką. Džiaugiuosi, kad mano žodžiai nenuskendo pakely, neužkliuvo už kalnų…

Tikiuosi, kad užsimezgusio ryšio nenutrauks nei laikas, nei sąlygos, nors tas ryšys būtų prislopintu balsu, plonas kaip voratinklis.

Pridedu porą posmų, rašytų kitą dieną (o gal tiksliau vakarą) kaip anie Jūsų laiške pacituoti posmai: „Ėjau keliu…“ Tai rašyta dar Lietuvos žemėje, sustojus pakely, Alvito parapijoj, Bradūnų ūkyje, netoli J. Tysliavos ir S. Nėries sodybų.⁸

Kolegiškai

Bernardas BRAZDŽIONIS
82.9.14

⁸ Faksimilinis laiškas, prie jo faksimile pridėtas eil. „Naktis“. Nurodoma parašymo vieta (ne vienas ta pačia data rašytas Kiršų kaime, Alvito parapijoje, Bradūnų sodyboje, kai beveik visą Lietuvą, Vilnių, Kauną nuo vokiečių jau buvo išlaisvinę rusai, o mus Vakarų Lietuvoje, Vilkaviškyje, Jurbarke, vokiečiai dar buvo išlaisvinę nuo rusų).

Malda

Tėve mūsų, kurs esi…
Duodi žemėj savo uolą.
Ją iš nuopuolio visi
Gilumų kaip vilnys puola.

Malone, kuri dvasia,
Dievo džiaugsme ir gerume.
Pasirodyk maldose
Tarsi degančiame krūme.

Jeigu klystam, į tave
Kruvinai ateina keliai.
Suplazdėk ties vienatve
Abejonėje: vaikeliai…

Meile viską tu riši,
Renkam joj tave kaip medų.
Kas vienatvėj vieniši,
Dievo tie tikrai nerado.

Te valia gyvent ištiks.
Kertas joj likimų gijos.
Iš gyvenimų būtis
Kaip erškėtis susivijus.

Tu ne ten, kur dar tamsu,
Nušvinti tu nuo tiesų
Tik minčių tyloj. Širdis
Tau šventovė nesustingus.
Tu esi būties šerdis.

Dieve, būk mums gailestingas.

Širdingiausi sveikinimai su Šventomis Kalėdomis!

J. Juškaitis
Vilnius, 1982.XII.15.

1982 metais dar apsikeista kalėdiniais sveikinimais. Į B. Brazdžionio atsiųstą jo redaguojamo žurnalo „Lietuvių dienos“ puslapį, kuriame yra poeto eilėraščiai „Orchidėjų ir paukščių kalba“, „Žydi žemė – ne mūsų“, „Paskutinės sekundės kaina“, „Sraigė po agavos lapu“, „Tarp kasdienybės vagų ir vingių“, „Baltoji taurė“ ir nuotrauka su prierašu, kad rengia naują rinkinį „Dangaus paguoda“ (paties ranka ištaisytą – „Po aukštaisiais skliautais“ ir pasirašytą), rankraščiu pasiųstas (1982 12 15) mano eil. „Malda“, parašytas 1974 metais, išspausdintas su viena autorystės raide „J.“ 1988 metais „Katalikų kalendoriuje žinyne“, o 1990 metais paskelbtas rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“.

84.8.14

Malonus Kolega,

Bernardo Brazdžionio, laimėjusio Valstybinę literatūros premiją, portretas, spausdintas žurnale „Židinys“ (1940 m., nr. 2)

Nelengva sekti Jūsų literatūrinį gyvenimą nenormaliomis sąlygomis – knygų vis mažiau betenka sulaukti, pernykštį „Poezijos pavasario“ almanachą gavau labai pavėluotai, o šių metų dar visai negavau.

Įdomu buvo pernykščiame rasti ir skaityti Juditos Vaičiūnaitės straipsnį „…pro lašų perlus“. Jos, gerõs poetės žodis apie kito poeto kūrybą yra ne tik didelė atrakcija, bet ir literatūrinis įvykis. Tai ne pareigos darbas minint autoriaus sukaktį. Tai nuoširdus, atviras žvilgsnis į poetinį pasaulį, kuris toks originalus ir kritikų dar nesuformuluotas. Jeigu ji galėjo prisipažinti, kad kai kurie Jūsų eilėraščiai („Draugystė“, „Bolero“, „Naktis“, „Ruduo“…) „…paliko ilgą ir šviesų pėdsaką (jos) pačios rašyme“, tai jau labai daug. Net ir sakydama, kad ji nemokanti žodžiais nusakyti eilėraščių formos vertybių, jų tematikos apimties, jų turinio plotų, ji sugeba skaitytoją teksto citatomis užkrėsti autoriaus poetine magija ir jo vaizduojamo lietuviško peizažo briliantišku skaidrumu bei savos gimtinės gamtos pasaka; poeto minčių „filosofine gelme, laiku ir erdve… žeme ir dangumi, gamta ir lygiai tokiu pat begaliniu meno grožiu“. Tokio konkretaus tapybinio vaizdų turtingumo nerasi pas jokį kitą Sveiko kartos poetą. Gale straipsnio iš spausdinamo eilėraščių pluošto „Apyblandų keliai“ visa tai tarsi susumuoja.

50 metų sukaktis – tai dar ne ženklas, kad sensti. Tai pats vidudienis. Panašiu laiku rašiau savo „Vidudienio sodus“⁹, ir tai buvo, man rodos, pats kūrybingiausias laikotarpis. Tokia sukaktis – dar tik abstraktus priminimas, kad peržengi kažkokį slenkstį, kuris tau pačiam dar neryškus ir beveik nieko fiziškai nereiškiantis. Nepaliekąs gilesnės žymės. Bet kai perskaičiau „Literatūros ir meno“ laikrašty užuojautą dėl tėvo mirties¹⁰, tariau: štai kas iš karto pasendina žmogų. Po tėvo mirties sūnus iš karto pajunta metų naštos sunkumą. Reiškiu užuojautos ir tikiu, kad tai ras atgarsį ir naujai rašomoje poezijoje.

Kažkur skaičiau, kad išeina rinkinėlis „Su volungės balsu“. Jaunimui ar vaikams. Būtų labai įdomu pamatyti. Poezija vaikams Lietuvoje dabar labai įvairi ir visokių ieškojimų pilna. Ką autoriai rašo ir ką kritikai apie juos sako, yra viena medalio pusė, bet, man rodos, reikšmingiau yra tai, kaip visa tai priima vaikai. Savo laiku buvau labai netoli nuo jų pasaulio. Gal net pačiame jame. Dar ir dabar neretai tenka sutikti Vytės Nemunėlio skaitytojų (buvusių). Jo laikais „išdygo“ Kubilinskas ir Matutis. Vėliau Vainilaitis. Pagaunanti vaiko pasaulį Palčinskaitė¹¹. Visų neišskaičiuosi.

Po tam tikro laiko išleidžiamos autoriaus rinktinės – būtų gera netrukus sulaukti ir Juškaičio rinktinės. Laukiu. Lauksiu ir paties autoriaus žodžio nors nedideliu laiškeliu.

Kolegiškai
Bernardas Brazdžionis

⁹ Rinkinys „Vidudienio sodai“ išleistas 1961 metais

¹⁰ Mirė 1984 metais

¹¹ Kostas Kubilinskas, Anzelmas Matutis (Matulevičius), Martynas Vainilaitis, Violeta Palčinskaitė

© 2011 „XXI amžius“