Kultūros zona

2011 metai

Naujienų vaivorykštė

Paminėjo signatarus

Dalija Agota Karkienė

Dainuoja Pasaulio kybartiečių ansamblis Gedimino JOKŪBAIČIO nuotrauka

Kalba Irena Bacevičienė Gedimino JOKŪBAIČIO nuotrauka

Lietuvos istorijos puslapiuose išskirtinę vietą užima trys iš Šakių rajono kilę Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą pasirašę signatarai: Justinas Staugaitis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Vailokaitis. Šių tautos ąžuolų, kažkada raginusių „pajudinti žemę“ („vyrai, pajudinkim žemę“) pagerbimo renginys lapkričio pabaigoje įvyko Šakių bibliotekoje. Į šventę, skirtą paminėti J. Staugaičio ir S. Banaičio 145-ąsias bei J. Vailokaičio 125-ąsias gimimo metines, buvo pakviesta Vailokaičių šeimos atstovė Irena Bacevičienė. Dalyvavo ir Pasaulio kybartiečių ansamblis. Kaip žinia, Vailokaičiams priklausė Paežerių dvaras, kuriame šiandien vyksta daug renginių. Kažkada dirbusi Paežeriuose aplinkos tvarkymo technike Irena pirmąkart susitiko su J. Vailokaičio dukromis Birute ir Ramute. Tada ir užsimezgė iki šiol besitęsianti nuoširdi bendradarbiavimo gija su Vailokaičių šeima.

Šakiuose buvome gražiai sutiktos direktorės Reginos Ūsienės, sušildytos darbuotojų rūpesčio. Renginys pribloškė gausia dalyvaujančiųjų auditorija. Šiltoje, jaukioje aplinkoje vyko prasmingas patriotinis pokalbis apie Lietuvą, jos didžiavyrius. Šventę puošė jaunieji muzikos mokyklos auklėtiniai, atlikę gražią ir turiningą įžangos kompoziciją. Pakiliai  nuskambėjo ir Tautos himnas. Renginio vedėja pristatė svečius, tarp kurių buvo ir Šakių rajono vicemerė Rima Rauktienė bei Kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, atvykusios į renginį su gėlėmis ir dovanomis. Buvo signatarų giminių ir artimųjų.

Ypač įsiminė istorijos mokslų daktarės Reginos Laukaitytės pranešimas, kuriame ji apžvelgė tautos dvasios ir valstybės puoselėtojo J. Staugaičio veiklą. Vyskupas J. Staugaitis buvo vienas iš Lietuvos Krikščionių demokratų partijos įkūrėjų. Atstovaudamas katalikams (tuo metu net 85 proc. Lietuvos žmonių buvo katalikai), jis tapo Steigiamojo Seimo vicepirmininku. „Kunigas – politikas. Gerai tai ar blogai?“ – klausė pranešėja susirinkusiųjų. Šiandien sunku įsivaizduoti kunigą-kovotoją, kokiu buvo J. Staugaitis. Be abejo, jo santykiai su A.Smetonos valdžia buvo įtempti. Šiandien tokį pavyzdį vargu ar beatrasime. Dauguma dvasininkų nesikiša į politiką. Gal tik vienintelis Alfonsas Svarinskas yra dirbęs Seime. Nenoras pyktis su valdžia verčia kunigus laikytis kuo toliau nuo politikos. O visgi norėtųsi, kad jie, kaip kažkada J. Staugaitis, nebijotų dirbti ten, kur priimami įstatymai. Juk ateitų autoritetai ir padarytų galą „cirkams“ Seime, tapusiame anekdotų objektu. Tokios istorikės mintys buvo labai įdomios renginio dalyviams.

Apie Nepriklausomybės Akto signatarų S. Banaičio ir J. Vailokaičio darbus pasakojo šakietė kraštotyrininkė mokytoja Aldona Puodžiukaitienė ir kybartietė Irena Bacevičienė.

Kai šiandien mūsų milijonieriai Seime ir Vyriausybėje gali pasigirti nebent savo milijonais, tautos didžiavyriai savo lėšomis kūrė spaustuves, bankus, leido laikraščius, knygas, keldami tautos dvasią, žadindami jos savimonę.

Daug naudingų darbų jie padarė, vedini altruistiškos meilės savo tautai. Apie tai man pasakojo mano tėtis Juozas Vensas, vienas geriausių ūkininkų, bendravęs su Vailokaičių šeima. Būdamas turtingas, J. Vailokaitis savo kapitalo nelaikė kaip šykštusis riteris, o dalijosi su stokojančiais: rėmė sportininkus, aeroklubą, studentus, tarp kurių buvo ir Kazys Bradūnas.

S. Banaitis padėjo neturtingam Edmundui Steponaičiui tapti poetu ir išleisti poezijos knygą. Eidami pro Kauno autobusų stotį, taip pat geru žodžiu paminėkime S. Banaitį, mecenatą, visuomenės veikėją ir spaustuvininką.

Ką šiandien pasakytų garbingi tautos vyrai apie mūsų valdžios gobšumą, jos abejingumą vargstantiems? „XXI amžiuje“ (2011 11 23) radau straipsnį apie tai, kad JAV milijonieriai prašo didinti jiems mokesčius. Įsigilinkime! Milijonieriai reikalauja didesnių mokesčių turtingiesiems. Atrodo, jog mūsų padangėje to vargu ar kada nors sulauksime.

Prasmingai renginyje nuskambėjo Violetos Mickevičiūtės, radijo diktorės ir redaktorės, įgarsintas J. Vailokaičio „Atsisveikinimo laiškas“. Šiame testamente garbusis lietuvis įsakmiai prašo artimųjų niekada nepamiršti meilės Dievui, artimui, Tėvynei. J. Vailokaičio palaikai perlaidoti Paštuvoje.

Šventės Šakiuose metu mąstėme apie tuos garbingus Zanavykų krašto vyrus ir mintyse palygindavom su šiandieniniais ponais, kurie su užsidegimu giedodami per šventes (ir ypač prieš rinkimus) Tautos himną vargu ar pagalvoja, ką reiškia žodžiai „vardan tos Lietuvos“. Ar pamąsto jie apie tikrą tarnavimą Tėvynei, ypač šiandien, kai jai sunku? O ir dabarties žmogus, kuriam praeities žingsniai ne visada girdimi, taip  pat turėtų dažniau apsvarstyti žodžius: „Neklausk Tėvynės, ką ji tau davė, klausk savęs, ką tu jai davei“. Apverktina, kad šiandien nesugebėta šių didžių žmonių darbų pagerbti: pavadinti jų vardais gatvių, pastatyti atminimo ženklų . O ir knygos, kuri turėjo pasirodyti jubiliejaus proga, leidyba kažkur užstrigo. Nors renginyje, kaip ir daugelyje prasmingų švenčių, vykstančių ne pamokų metu, jaunimo pasigedau, visgi dovanodama bibliotekai knygas „Mes sugrįžom...“ išreiškiau viltį, kad galbūt užaugs didžiavyrių, einančių „vien takais dorybių“, dirbančių „vardan tos Lietuvos“. Juk gražaus jaunimo Lietuvoje esama! Tegul dirbs jie Lietuvos „naudai ir žmonių gėrybei!“

© 2011 „XXI amžius“