Kultūros zona

2011 metai

Paveldas

Kryžių kalnas – šių laikų liaudies pamaldumo Dievo gailestingumo objektas

Prof. habil. dr. Alfonsas MOTUZAS

Vytauto Didžiojo universitetas

Pasaulyje yra kraštų, kur katalikybė įleidusi daug gilesnes šaknis nei pas mus, bet tokios liaudies pamaldumo praktikos, tokios dvasingumo išraiškos, kokia yra Kryžių kalne, niekur nesutiksi. Jis yra unikalus, vienintelis toks pasaulyje.

Kryžių kalnas, žmonių nuomone, yra nepaprasta, paslaptinga ir stebuklinga vieta. Jį lanko žmonės individualiai ir grupėmis, religinių švenčių metu vyksta organizuotos ir neorganizuotos pamaldos. Būtina pabrėžti, kad kryžiai ir ženklai (stulpai, koplytėlės, paveikslai, rožiniai ir kt.) buvo ir tebėra votyviniai, t. y. paliekami dėkojant ar prašant ko nors (sveikatos, sėkmės, blaivybės, laimingų vedybų ir panašiai), memorialiniai (susiję su žuvusiais, dingusiais, tremtiniais, nuteistaisiais ir panašiai), skirti istoriniams įvykiams, jubiliejams pažymėti.

Kiekvienas atneštas kryžius turi savo istoriją, žmogiškosios kančios Golgotą. Atnešęs čionai kryžių, atnešė dalį savo vargo, ligos ir širdgėlos. Kiek kančių čia sunešta iš visur: Rusijos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, daugiausia – iš Lietuvos ir Lenkijos.

Svarbus elementas – įrašai, dedikacijos. Jos rodo kryžių statymo paskatas. Dauguma įrašų – asmens, šeimos intymus pokalbis su Dievu, prašant sveikatos, laimės, gero gyvenimo, taip pat už visa tai dėkojant. Antroji grupė – visuomeniškesnė, susijusi su tauta ir Lietuvos valstybe, jos skausmingu likimu ir gerovės jai linkėjimais. Įrašų yra įvairiomis kalbomis. Pasitaiko ir nekatalikiškų ženklų (pvz., šešiakampė žydų žvaigždė ir kt.). Sovietmečiu darant įrašus praktikuota užuominų, simbolių kalba, kurią puikiai suprato ir paprasti žmonės, ir valdžios atstovai.

Labai svarbus elementas yra įvairių visuomenės sluoksnių santykis su Kryžių kalnu. Pagrindinis – tikintieji, statantys kryžius, laukiantys malonių, tikintys jomis ir neretai pasitvirtinančiais lūkesčiais. Daug žmonių jį gerbia ne tik kaip religinį objektą, bet ir kaip tautos dvasios, tautiškumo, laisvės simbolį. Be abejo, yra ir šiaip smalsuolių, turistų, ekskursantų, kurie labiau domisi neįprastumu, egzotika.

Kryžių kalnas yra dvasinės kultūros objektas, meno paminklas. Tai stichinė nereglamentuota liaudies religinė kūryba, kurioje kaip lygiateisiai nariai stovi ir monumentalūs, meniški kūriniai, ir kuklūs kryželiai. Šie paminklai rodo lietuvių liaudies religinio meno tendencijas. Daugelis jų galbūt neskoningi, kičas, bet tai yra dalis visumos, dvasine, dedikacine, votyvine prasme jie visi lygiaverčiai.

2011 metus Katalikų Bažnyčia yra paskyrusi Dievo gailestingumui, todėl natūraliai kyla klausimas, ar šiais laikais Kryžių kalnas yra Dievo gailestingumo objektas? Norint atsakyti į jį, reikėtų žvilgtelti į šios šventovės kilmės ištakas, tradicinį ir šiandien praktikuojamą pamaldumą.

Kryžių kalnas yra 12 km į šiaurę nuo Šiaulių miesto, netoli plento į Rygą. Šiandien jis priklauso Šiaulių vyskupijai. Žmonės šį kalną vadina įvairiais vardais: Jurgaičių, Pilies kalnas, Jurgaičių kapai, Kryžių kalnas arba tiesiog Šventkalnis.

Pats kalnas yra Kulpės upelio kairiajame krante, juosiamas mažyčio, bevardžio jos intako. Jis yra maždaug 70 metrų ilgio, 60 metrų pločio, dviejų aukštų namo aukščio. Geografiniu požiūriu, tai aukščiausia vieta apylinkėje, tyrinėtojų dar mažai paliesta. Pirmieji rašytiniai šaltiniai yra iš 1850 metų – Šiaulių ekonomijos iždininko Mauriko Hriškevičiaus Šiaulių ekonomijos dvaro aprašas, pristatantis 1847 metais įvykusį atsitikimą, liudijantį apie vietinio kaimo gyventojo pasižadėjimą Dievui, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Toji žinia tarp žmonių paplito, todėl per trejus metus iš tolimesnių kaimų daug kryžių čia buvo privežta ir pastatyta kaip apžadai Dievui, meldžiant sveikatos, pagijimo.

1885 metais rusų ir 1900 metais lenkų archeologų bei 1972 metais „Raudonosios vėliavos“ kolūkiui ėmus kasti smėlį statyboms, atskleista, kad čia būta kapinyno. Archeologinę medžiagą papildo istoriniai šaltiniai, bylojantys, kad šių apylinkių valstiečiai buvo aktyvūs 1863 metų sukilimo prieš carizmą dalyviai. Pralaimėjus ties Šiauliais carinės imperijos baudėjams, lietuviai sukilėliai buvo sušaudyti, pakarti ir pakasti kalnelyje palei kelią iš Šiaulių į Kuršėnus. Vietiniai gyventojai jį pavadino Sukilėliu kalneliu. Pasakojamoji medžiaga liudija, kad šiame mūšyje žuvę vadai kariūnai iš Lenkijos ir dvasininkai carinės administracijos nurodymu buvo išmesti į ties Šiauliais esančią dykvietę, o vietiniai gyventojai juos palaidojo Jurgaičių kalne ir pastatė kryžius žuvusiesiems pagerbti.

Lietuviškoje spaudoje Kryžių kalnas bene pirmą kartą aprašytas 1888 metais JAV lietuvių laikraštyje „Lietuviškas balsas“, kuriame sakoma, kad Jurgaičių kalnas pasižymi kryžių gausa bei prie kelio į jį įrengtas 14-os stočių Kryžiaus kelias (stacijos). Vėliau turtingų vietos ūkininkų iniciatyva, sutarus su to meto carine vietos valdžia, buvo pastatyta koplytėlė, kuri kelis kartus perstatyta. 1935 metais Vyriausios statybos inspekcijos nurodymu nugriauta. Liko tik pamatai. Jos vietoje buvo pastatyta balta Marijos statula, kuri šiandien iš Kryžių kalno yra išgabenta.

XX amžiaus pradžios lietuvių spaudoje, remiantis surinktais senų žmonių pasakojimais, Jurgaičių kalne buvo švenčiami Šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai, meldžiantis už kalne palaidotus žuvusiuosius buvo apeinamas Kryžiaus kelias, kalbamas Švč. Jėzaus Vardo (už mirusiuosius) rožinis bei giedamos šermeninės giesmės. Taip pat rašyta apie vadinamuosius apžadų kryžius, ligonius, einančius pasimelsti į šį kalną, keliais apvaikščioti kryžius, apeiti ten įrengtą Kryžiaus kelią.

Sovietmečiu komunistai suorganizavo penkias Kryžių kalno griovimo egzekucijas. Pirmoji įvyko 1961 metų balandžio 5 d. Buvo sunaikintas 14-os stočių Kryžiaus kelias bei maždaug 5000 kryžių. Antroji – 1973 metų balandžio 26 d. naktį. Trečia – 1974 metų lapkričio 23 d., ketvirta – tais pačiais metais per šventas Kalėdas. Sunaikinta beveik 400 kryžių. Penktoji egzekucija įvyko 1976 metų vasarą. Tada nuo Kryžių kalno nušluota viskas, dalis jo net nukasta.

Lietuva nepabūgo raudonojo maro. Tikintieji ir toliau šioje šventoje vietoje meldėsi, o naktimis statė kryžius. Kryžių kalnas išliko. Po to, kai 1990 metais Lietuva atgavo nepriklausomybę, 1993 metų rugsėjo 7 d. popiežius Jonas Paulius II čia atnašavo šventąją Mišių auką, kalne pastatė didelį menišką kryžių su žmogaus ūgio krucifiksu, nurodė Kryžių kalnu rūpintis Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero viceprovincijos vienuolijai, kuri nupirko žemės sklypą, pastatė vienuolyną bei kalne įrengė 14-os stočių Kryžiaus kelią ir įteisino liepos paskutinį sekmadienį Kryžių kalno atlaidus (vietoj tradicinių Šv. Jono Krikštytojo ir Švč. M. Marijos Škaplierinės). Šventasis Tėvas, lankydamasis Kryžių kalne, įvertino lietuvių ir lenkų bendras kovas už tautinę ir religinę laisvę paragindamas: „Užkopkite ant Kryžių kalno ir prisiminkite visus šio krašto sūnus ir dukras, kadaise nuteistus, įmestus į kalėjimus, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus myriop“. Tai tardamas Šventasis Tėvas turėjo mintyse ir lenkų sukilėlius, kurie žuvo už tautos laisvę, nes Kryžių kalnas savo kilme yra lenkų ir lietuvių kovos už religinę laisvę simbolis. Taip apie Kryžių kalną sužinojo visas pasaulis.

Šiandien kryžių statymo kalne neįmanoma reguliuoti. Stato juos piligrimai, religinio turizmo atstovai, krikštynų ir santuokų ceremonijos bei individualiai savo intencijomis besimeldžiantys. Kryžių kalną pamėgo jaunimas, aktyviai dalyvaujantis pranciškonų rengiamose vasaros nakties vigilijose. Jų metu skamba Taize giesmės, gitarų garsai. Piligrimų ir religinio turizmo atstovų gausa, savaiminis kryžių statymas, įvairių maldų ir giesmių giedojimas yra vienas svarbiausių Šiaulių vyskupijos administracijos tvarkos palaikymo veiksnių. Jų sureguliavimą, rimties ir susikaupimo bei sakralumo išsaugojimą įgalintų šalia Kryžių kalno, nesugriaunat sakralios kalno erdvės, šventovės pastatymas. To siekia Šiaulių vyskupija. Dalis Lietuvos visuomenės klausia: „Kam to reikia, kai šalia yra pranciškonų vienuolyno ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Kryžių kalne šv. Mišių atnašavimo koplyčios?“ Tai ir parodo, kad Kryžių kalnas yra katalikiškosios Lietuvos simbolis, jos dvasinės ir materialinės būsenos, pamaldumo išraiška. Tai ne vien piliakalnis. Tai šventa piligrimų ir liaudies pamaldumo kryžiui vieta, Dievo gailestingumo praktikų Lietuvoje tvirtovė, jos gynėjų kapai, religinė kulto vieta, kurią pagerbti kiekvienas galėtų ne vien atviroje erdvėje, o šių laikų Dievo gailestingumo objekte, šalia Kryžių kalno pastatytoje šventovėje.

© 2011 „XXI amžius“