2011 m. gruodžio 30 d.
Nr. 95
(1975)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Seno laiko naujas virsmas

Kun. Vytenis Vaškelis

Viena didžiausių dieviškos meilės paslapčių – tai Jėzaus gimimas tvarte. Jo buvimas ėdžiose simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią. Nuo Kristaus gimimo ne tik skaičiuojami mūsų eros metai, bet matuojami ir kiekvieno žmogaus nuolankumo žingsniai, vedantys į Ateitį... Puikybės veidmainiška kaukė suplėšoma ir išmetama į šiukšliadėžę, o Viešpaties nusižeminimas tampa mūsų išaukštinimo kertine kolona, nes Jis po savo mirties tapo tarsi naujuoju gyvybės Medžiu. Nuo jo mes skiname bei ragaujame nemirtingumą teikiančius Sakramentų vaisius ir savo viduje džiūgaujame, kad, būdami Aukščiausiojo paunksnėje, esame Jo numylėtiniai vaikai.

 Mes žinome, kad pasaulis su savo praeinančiais pavidalais ir bėgančiu laiku savaime nekuria naujo gyvenimo, kuriame slypi krantų neturinti laimė. Dargi priešingai. Pasaulis, kuris savo aušros pradžioje (lemtingu Ievos ir Adomo sprendimu) panoro būti perdėm autonomiškas, dabar patiria įvairių išbandymų smūgius, kurie ne tik jo gyventojus ištiria, ko jie išties yra verti, bet ir skatina plačiau mąstyti, savęs klausiant: „Kokia mano gyvenimo prasmė, kai štai 2011 metais kovo 11 dieną gaivališki cunamio vandenys netikėtai užlieję dalį Japonijos salos ir paskandinę dešimtis tūkstančių žmonių paliudijo, koks bejėgis yra žmogus ir kokia trumpa jo egzistencija?“

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad beviltiškumas, kurį patiria skausmingai vandens vilnyse skęstantysis yra beprasmybės įsikūnijimo viršūnė. Tačiau šios beprotybės migla akimirksniu dingsta, kai mumyse gyvuojantis krikščioniškas tikėjimas beregint atgaivina atmintį ir sako: „Brangus žmogau, tu nesi skirtas pražūtingai lemčiai, nes tikrai nesi vienas. Tavyje Dievas ir tu Jame. Jei paskęsi tu, paskęs ir Jis, gyvenantis tavyje. Bet Jis yra nemirtingumo pilnatvė, todėl Jame būsi gyvas net tada, kai į tavo kūną įsisiurbs  mirties geluonis.

Dėl Kristaus prisikėlimo iš numirusių pergalės, tau gresia ne mirties bedugnė, o meile banguojanti gyvenimo pilnumos jūra, kurioje nuskęsti – tai Švč. Trejybės Širdies gelmėje atsidurti. Vienintelis priešas – tai tavo sąmoningai padaryta sunki kaltė, dėl kurios niekada neatgailavai. Tik ji gali tapti tuo nežmoniškai sunkiu svarsčiu, kuri tave nenumaldomai temps į visiškai kitą gelmę ...“

Ne veltui Bažnyčia Naujųjų metų pirmąją dieną švenčia Švč. Mergelės Marijos, pagimdžiusios Dievo Sūnų, šventę. Viskas nuoseklu ir logiška: Ji pirmiausia savuoju „fiat“ atvėrė Dievo įsikūnijimui širdį, o paskui mums padovanojo Sūnų, kaip to „tebūnie“ neišvengiamo tęstinumo vaisių, kuris subręs ir viską savo beprecedente meile iš pamatų atnaujins.  

Sausio 1-ąją išgirstame popiežiaus Benedikto XVI kvietimą melsti žmonijai taikos, be kurios Žemė gali nebeišgirsti jokios dainos. Taikos Kunigaikštis Kristus vis dar eina savo ištikimų sekėjų didžiosios kariuomenės priešakyje ir, į šalis nešvytuodamas mirtį sėjančiu kalaviju, neša Gerosios Naujienos vėliavą, kuri, plazdėdama Šventosios Dvasios vėjyje, akivaizdžiai visiems byloja: tik tada žmonija bus verta taikos ir sambūvio, kai ji tikrosios taikos sieks nukreipdama savo vidines akis, maldaujančias pagalbos, į vienintelį jos Teikėją – Visagalį Dievą. Bet jei kai kurie pasaulio šalių diktatoriai, apkvaišę nuo neapykantos, ir toliau niekins gyvybės pradą ir manys, kad tiktai ginklų arsenalo (ypač branduolinio) gausinimas įvaro baimę kitoms tautoms, ir dėl to kai kurias galima lengvai pavergti (beje, tokioms jų užmačioms tikrai vieną dieną ateis galas), tuomet nesistebėkime, kad pasaulyje taip trūksta taikos ir tarpusavio sugyvenimo.

Pradėkime nuo savęs ir klauskime: „Gal ta visuotinės taikos mintis išties man per daug abstrakti ir dėl to mano malda už taiką tokia reta ir išskydusi?“ Kaip bebūtų, atsitieskime, susitelkime ir šį sekmadienį pasistenkime šventovėje (bendruomeninės maldos metu) sąmoningiau prašyti Dievą taikos ten, kur jos labiausiai reikia ir tiems, kurie dėl jos stygiaus labiausiai kenčia.

Naujųjų metų išvakarėse skriejantys fejerverkai ir sproginėjančios petardos – tai ne vienintelė žmonių išreiškiamo džiaugsmo pasekmė, nes yra ir kita medalio pusė: tie tikintys žmonės, kurie, peržengdami ateinančių metų slenkstį, kelia aukštyn maldingas širdis ir prašo Jėzų ir Mariją, kad Lietuvai ir kiekvienam jos piliečiui suteiktų taikos, ramybės ir ypač augančio tikėjimo bei meilės dorybių, iš tiesų yra geriausia žemės druska ir ryškiausia pasaulio šviesa.  

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija