Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pozicija
Sveikata
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Ar išsilaikys lietuviška spauda iki 2032 metų

Neseniai paskelbta, kad organizacija „Future Exploration Network“ pateikė prognozes, kada išnyks dabartiniai laikraščiai. Mažiausiai laiko duodama JAV – manoma, kad šioje šalyje laikraščiai taps istorija jau 2017 metais. Po dvejų metų turėtų ateiti eilė Jungtinei Karalystei ir Islandijai. Vokietijoje ir Estijoje laikraščiai nustos eiti 2030 metais, Lietuvoje ir Vengrijoje – 2032 metais. Dar po metų eilė turėtų ateiti Latvijai. Taigi, jei tikėsime futurologais, 2032-aisiais Lietuvoje nebeliks dabartinės formos laikraščių. Tačiau ateities mokslininkai iš galvos išmetė faktą, kad Lietuvoje spauda sėkmingai ir labai dideliu tempu naikinama jau dabar, kai į valdžią atėjo premjeras A. Kubilius su savo „lygiaviniais“ mokesčiais. Jeigu valdžioje dar išsilaikytų „krizių“ suvaldytojas (o gal sukėlėjas?), galima neabejotinai garantuoti, kad lietuviška spauda egzistuoti nustotų žymiai anksčiau. Pakanka paklausyti kai kurių dešiniųjų, o ypač K. Masiulio, geriausio A. Kubiliaus bendraminčio, požiūrio į spaudą ir suprasi, kad jie pasirengę net akmenį po kaklu jai parišti ir skandinti kuo giliau. Išties Lietuvoje ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių tendencijos spaudai yra labai grėsmingos. Kaip teigia spaudos specialistai, Lietuvos Vyriausybės pastangos labai greitina spaudos mirtį. Spaudą ypač pridusino nuo 2009 metų per savaitę nuo 5 proc. staiga iki 21 proc. pakeltas pridėtinės vertės mokestis (PVM) (su „Lietuvos paštu“ sutartis sudariusiems leidiniams tai tapo peiliu po kaklu). Kartu buvo įvestas ir žurnalistų „įsodrinimas“. Per du kartus vykusi „reforma“ leidyklas nuskurdino ir finansiškai, ir kūrybiškai. Nuo 2009 metų Lietuvoje uždaryta 50 leidinių, ir tai sudaro apie 20 proc. visų leidinių rinkos. Uždaromos net užsienio kapitalo investuojamos leidyklos. Darbo neteko apie 40 proc. popierinėje žiniasklaidoje dirbusių žurnalistų. Net didieji laikraščiai jau prieš dvejus metus pradėjo atleidinėti žurnalistus, mažinti savo apimtį, atsisakyti seniai leidžiamų priedų. Tikrai ne iš gero gyvenimo „Lietuvos rytas“ susidėjo su „Snoro“ banku. Ir todėl visai nesunkiai galima suprasti į radiją skambinantį klausytoją ir sakantį: dauguma laikraščių, išskyrus vieną kitą „laikraštuką“, yra nuperkami net nežinia kieno. Ar tai neparodo ydingo, netgi nusikalstamo valdžios požiūrio į spaudą, jos išlikimą? Tad dabar jau labai akivaizdžiai laikraščiai tapo ne verslo, o politiniais ar kitais objektais – tik valdžios ar kitų politikų gautos paramos dėka laikraštis gali išsilaikyti. Tokiomis sąlygomis laikraščiai neteko jau išvystytų įdomių priedų, sumažėjo savo apimtimi, o praradę gerus žurnalistus, analitikai vystyti ir kokybei gerinti faktiškai prarado galimybes. Lietuviai, garsėję savo knygnešiais ir ilga kova dėl savo spaudos (ypač sovietinės okupacijos metais), dėl plintančių antipatriotinių nuostatų praranda laikraščių skaitymo tradicijas. Tad nereikia stebėtis mūsų jaunimo siekimu kuo greičiau palikti savo kraštą, kad „uždirbtų pinigų“ svetimose šalyse. Išties Lietuvoje ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių dalykų tendencijos spaudai yra labai grėsmingos. Lietuvos valdžia turėtų pasirūpinti lietuviškos spaudos išlaikymu, kurdama palankesnę mokesčių aplinką. Tačiau Lietuvoje į tuos klausimus žiūrima kreivai. Siekiant neremti spaudos, toliau iš jos ieškoti tik pelno valdžiai įrodinėjama, kad visa spauda yra iškrypusi, rašanti banalybes, išvis nereikalinga.

Ar tikrai lietuviai ir latviai turi bendrą ateitį?

Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus

Šiandien „XXI amžiaus“ svečias – Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU)  Letonikos centro vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Alvydas Butkus. Pagrindinė pokalbio tema – lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai. Nors puikiai suvokiame, jog lietuvių ir latvių tautos – giminingos, tačiau rimtos draugystės, kuri mums, baltams, padėtų atremti dabartinius asimiliacijos iššūkius, nėra. Kas trukdo, kas nenori, kad dvi baltų tautos artimiau, nuoširdžiau, giliau bendradarbiautų tarpusavyje? Ką reikėtų daryti, siekiant glaudesnio Vilniaus ir Rygos bendradarbiavimo?

Tūkstantmečiu minėtas ne esminis įvykis, o su juo susijęs žodis

Algimantas Zolubas

Lietuvos karaliaus Netimero krikštas. M. A. Polonio freska Pažaislyje

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinys „Varpas“ 2006 metų rugsėjo mėnesį pateikė skaitytojams inžinieriaus iš JAV Rimanto Kunčo-Žemaitaičio rašinį, analizuojantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius istoriniais faktais argumentuodamas Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data Lietuvos istorikus, Bažnyčios hierarchus, tūkstantmečio minėjimo komisiją, nes iš tikrųjų anuomet gimė krikščioniška Lietuvos valstybė, dėl to buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Pripažinkime Vengrijos Konstituciją

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba išplatino kreipimąsi į Vengrijos prezidentą Arpadą Gonczą, Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, Vengrijos, Lietuvos ir Europos Parlamento narius, taip pat Vengrijos žmones. Jame primenama, kad 1991 m. sausio 13-ąją Lietuva, sudėjusi dideles aukas, apgynė savo Nepriklausomybę. Tada apie lietuvių tautos išsivadavimo kovas sužinojo visas pasaulis ir padėjo Lietuvai. Šiomis dienomis Vengrija maloniai nustebino pasaulio visuomenę savo naujojoje Konstitucijoje įtvirtinusi pamatines krikščioniškąsias bei tautines vertybes. Moralė, Dora, Teisingumas pakelti į aukštesnį, konstitucinį lygį. Visuomenės dauguma tokį žingsnį gerai supranta ir jam pritaria. Deja, tenka stebėti, kad aukštesnės vertybės ne visiems priimtinos, jos įnirtingai puolamos. Darosi aišku, kad Vengrijos Konstitucija tapo kovos tarp BLOGIO ir GĖRIO arena. „Mes pritariame Jūsų pasirinkimui, – teigiama pareiškime. – Mes pritariame visoms ir visų pastangoms įtvirtinant aukštus krikščioniškos moralės ir teisingumo principus. Mes tikime, kad VENGRŲ Tauta ir Valstybė atlaikys milžinišką prieštaraujančių jėgų spaudimą. Linkime Jums stiprybės Lietuvos valstybės himno žodžiais, „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.