2012 m. vasario 10 d.    
Nr. 6
(1981)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Atsiliepkite, buvę tremtyje vaikai

Geležinkelietis Kazimieras
Kiznis (dešinėje) prie savo
namų Kaune su iš Sibiro
parvežtais vaikais. Buvo
parvežta 17–19 vaikų.
Nuotraukoje nėra 4–5 vaikų,
kuriuos giminės atsiėmė
geležinkelio stotyje. Antroje
eilėje kairėje (margais
marškinėliais) – Steponas
Jurgis Gobis (1947 metai)

Geležinkeliečio Kazimiero Kiznio
iš Sibiro parvežti vaikai. Antroje
eilėje iš kairės antroji – Aldona
Graužinytė, ketvirtoji – Irena
Rita Graužinytė. Paskutinėje
eilėje antrasis iš dešinės
(margais marškinėliais) –
Steponas Jurgis Gobis. Dar
buvo parvežta Regina Vida
Šalučkaitė, Bonzaitis (?).
(Kaunas, 1947 metai)

Vilnius. Vaikų namai Veiverių g. (?).
Giedručio Lauciaus teigimu, čia
buvo apgyvendinti 1946 metais
iš Sibiro parvežti vaikai, taip
pat ir pats G. Laucius. Nuotraukoje
stovi 1941 06 14 tremtiniai
G. Laucius (kairėje) ir Algimantas
Černiauskas su dukra Migle
ir sūnum Mindaugu (1994 m.)

1941-ųjų tremtiniams teko ypač sunkūs išbandymai. Pirmas, pats skaudžiausias ir lemtingiausias smūgis tremiamoms Lietuvos šeimoms (inteligentų, verslininkų, pasiturinčių ūkininkų ir kitoms) buvo vyrų (tėvų) atskyrimas nuo šeimų. Be to, Lietuvos moterų, vaikų ir senolių apgyvendinimo vietose laukė nauji iššūkiai: vietos gyventojų priešiškumas („atvežė banditus, fašistus, liaudies priešus“), gyvenimui netinkamas būstas, skurdus ir menkas maistas, kortelių sistema, komendantūros režimas. Moterims buvo skirti nepakeliami miško bei kiti darbai ir neįvykdomos darbų normos. Daugeliui nemokėjo atlyginimo, nebuvo šiltų, darbui tinkamų drabužių, poilsio dienų, medicininės pagalbos. Rusų kalbos barjeras sudarė sąlygas vietinių valdininkų apgaulei ir savivalei, tremtinių išnaudojimui.

Atsivežtas maistas greitai baigėsi. Kai baigėsi visi vertingesni tremtinių daiktai, kuriuos buvo galima iškeisti į bulves ar duoną, į tremtinių šeimas atsėlino badas, ligos, mirtis. Pirmiausia mirė seniausi ir jauniausi tremtiniai, o vėliau ir „darbo jėga“ paverstos mažamečių motinos. Jau 1942–1943 metais daug lietuvių vaikų, ištremtų į tolimas SSRS vietoves, tapo visiškais našlaičiais. Atskirti jų tėvai buvo sunaikinti lageriuose, o motinos – tremtyje.

Pasibaigus karui, žinios apie beviltišką tremtinių būtį, našlaičiais likusius vaikus, pasiekė Lietuvą, jų artimuosius. Kas išgalėjo, siuntė maistą, pinigus, drąsesniems kilo mintis važiuoti į tremties vietas ir parsivežti vaikus į Tėvynę.

Pasinaudoję sovietinės sistemos spragomis, ryšiais, dovanomis, radę tylų pritarimą Švietimo ministerijoje bei aukštesnėse instancijose, kilnios dvasios šviesuoliai rinko pažymas, dokumentus, nesiviešindami važiavo į tremties vietas ir vežė vaikus į Lietuvą. Tokio pobūdžio veikla reikalavo didelio pasiruošimo, dvasinio ryžto, išminties bei fizinio tvirtumo. Kai kurios ekspedicijos truko net iki dviejų–trijų mėnesių. Reikėjo gauti Lietuvos sovietinių įstaigų tarpininkavimo raštus, patvirtinti kelionės dokumentus, sudaryti vežamų vaikų sąrašus, įveikti „visagalės“ vietinės valdžios ir komendantų įtarumą, NKVD patikras, finansinius bei transporto sunkumus, nepalankias gamtines sąlygas, vaikų ligas, nakvynės bei maitinimo problemas ir kt.

Formaliai buvo vežami tik nepilnamečiai vaikai – visiški našlaičiai, bet ekspedicijų vadovai gudravo ir kaip beįmanydami stengėsi grąžinti į Tėvynę kuo daugiau vaikų. Ne visi vežami vaikai turėjo reikiamus dokumentus, tad kelionės metu ekspedicijų vadovams prireikė daug išradingumo bei diplomatinių sugebėjimų.

1946 metais buvo organizuotos penkios vaikų gelbėjimo ekspedicijos: į Komiją, Jakutiją, Altajų, Uralą ir vėl į Komiją. Vėliau, dar buvo organizuotos ekspedicijos į Altajaus kraštą bei kitus lietuvių tremties regionus. Galima manyti, kad šios ekspedicijos pažadino ištremtųjų viltį sugrįžti. Galbūt dėl to 1947 metais iš SSRS tremties vietų nusirito ryški lietuvių bėgimo į Tėvynę banga...

Ekspedicijų vadovai, organizatoriai ir dalyviai – Marcelinas Ignatavičius, Petras Monstavičius, Jonas Bulota, Kazimieras Gerulaitis, Zakarevičius ir Kuznecova, Ona Jakubėnaitė, Natalija Gudonytė, Marija Didvalytė, Kazys Kiznis (Kezys?) ir dar daug kitų neįvardintų asmenų – dalyvavo šiame kilniame žygdarbyje, išgelbėjo ir į Tėvynę grąžino kelis šimtus lietuvių vaikų. Nedidelėmis grupėmis vaikus iš tremties į Lietuvą vežė ir pavieniai, iki šiol neįvardinti asmenys.

Beje, ne visiems sovietinės Lietuvos vadovams patiko 1946–1947 metais vykęs „banditų“ vaikų grąžinimas į Lietuvą. 1950 metais Natalija Gudonytė buvo suimta ir įkalinta. Tais pačiais metais M. Ignatavičius buvo tardomas dėl, neva, neteisėtai parvežtų asmenų. Jam pavyko išsiginti, bet parvežtų vaikų sąrašai iš jo buvo atimti ir negrąžinti. Yra duomenų, kad K. Kiznis taip pat galėjo būti represuotas ir 1949 metais išvežtas į tremtį.

Šiuo metu apie buvusius vaikų grąžinimo į Lietuvą ekspedicijų vadovus, organizatorius ir dalyvius labai trūksta informacijos. Mažai kas žinoma ir apie K. Kiznį. Yra išlikusios dvi jo į Lietuvą parvežtos vaikų grupės nuotraukos. Vienoje iš jų matome patį K. Kiznį, stovintį tarp parvežtų vaikų. 1947 metų rugsėjo mėn. jis iš Altajaus krašto Kutašo apylinkių parvežė 17–19 vaikų. Kauno geležinkelio stotyje jų jau laukė keletas giminaičių ir tuojau atsiėmė 4–5 vaikus.

Nuotraukas pateikęs Steponas Gobis, 1947 metų rugsėjo mėn. K. Kiznio buvo parvežtas iš Altajaus krašto į Kauną. Apie jį St. Gobis nedaug ką prisimena. Žino tik tiek, kad K. Kiznis gyveno Kaune, dirbo geležinkeliečiu.

Pats St. Gobis kitą dieną išvyko laivu į Jurbarką ir šiandien ten tebegyvena. Jo liudijimu, K. Kiznis parvežti vaikų iš Altajaus krašto vyko ne vieną kartą!

Vaikai buvo maži, kelionės draugų vardų neįsidėmėjo. Parvežti visi išsibarstė kas kur. Vėliau ryšių nepalaikė ir viskas pasimiršo.

Prašome skaitytojus atidžiau pažvelgti į nuotraukas. Gal ką atpažinsite. Gal galėsite suteikti daugiau informacijos apie nufotografuotus vaikus. Ir ypač apie jų geradarį K. Kiznį. Nuoširdžiai kviečiame atsiliepti visus, kurie, būdami vaikai, organizuotai ar pavieniui buvo grąžinti iš tremties į Lietuvą. Laukiame Jūsų detalių atsiminimų. Rašykite apie Lietuvai grąžintus vaikus ir žmones, padėjusius jiems sugrįžti.

Rašyti galima el.paštu:

elena@genocid.lt

selenga2003@yahoo.com

arba adresu:

Elenai Stulgienei,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,

Didžioji 17/1, Vilnius, 01128.

Tel. (8-5) 2314151

Rimvydas Racėnas,
Elena Stulgienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija