2012 m. vasario 10 d.    
Nr. 6
(1981)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Medininkų žudynių byloje labiausiai nepasitikima Tomo Šerno parodymais?

Gintaras Visockas

Medininkų tragedijoje sunkiai
sužeistas Tomas Šernas vėliau
tapo evangelikų reformatų
kunigu, tačiau prokurorai
byloje jo duotais parodymais,
atrodo, nepasitiki

Advokato Arūno Marcinkevičiaus
atliktas eksperimentas akivaizdžiai
byloja, jog užpuolikai negalėjo
turėti automatų „Kalašnikov“
su tokiais dideliais garso
ir ugnies slopintuvais, kaip
tvirtinama teismo išvadose

Kaip besvarstytume, Medininkų žudynių byloje yra per daug dviprasmybių ir nelogiškumų. Apie kai kurias, pečiais gūžčioti verčiančias, Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos teismo išvadas „XXI amžius“ jau rašė. Skelbdami savo išvadas visuomet stengėmės būti atsargūs. Nuolat klausdavome: o gal tokiose sudėtingose, painiose bylose, kur neabejotinai įsipainiojusios ir Rusijos slaptosios tarnybos, neįmanoma išvengti keistenybių? Juk šiandieninę Rusiją vargu ar dera laikyti valstybe, kuri mums nuoširdžiai padeda ieškoti tikrųjų žudikų. Tad pritariame nuostatai, esą į kiekvieną buvusio sovietinio draugovininko, omonininko ar desantininko liudijimą žvelgti privalu atsargiai, nepatikliai.

Tačiau abejoti vienintelio gyvo išlikusio Medininkų pasienio posto pareigūno Tomo Šerno parodymais, regis, neturime jokio pagrindo. Kas jau kas, o T. Šernas tikrai neklaidina, nemeluoja ir tikrai neturi jokių slaptų užkulisinių minčių. Jis – vienas iš tų, kurie nori žinoti tikrąją tiesą apie kruvinąją 1991 metų liepos 31-osios naktį. Jo noras žinoti, kas vis dėlto šaudė į jį ir jo darbo draugus, – suprantamas, natūralus. Tad Lietuvos Temidė, vadovaudamasi sveiku protu, T. Šerno duotus parodymus turėtų vertinti kaip itin nuoširdžius, objektyvius ir tikslius, nes daugiau nėra išlikusio nė vieno gyvo liudininko. Be to, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog T. Šernas po sunkios galvos traumos sėkmingai baigė aukštuosius mokslus, tapo evangelikų reformatų kunigu. Labiausiai nepasitikima ne buvusių omonininkų ar desantininkų, o būtent T. Šerno žodžiais. Kodėl taip elgiasi mūsų pareigūnai? Mūsų įsitikinimu, vienintelio išlikusio gyvo liudininko žodžiai norom nenorom griauna prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko dirbtinai „sukaltą“ versiją, esą Medininkų žudynėse neabejotinai dalyvavo Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas.

Štai keletas labiausiai akis badančių prieštaravimų. Savo parodymuose T. Šernas tvirtino, jog Medininkų postas 1991 metų liepos 31-osios naktį buvo užpultas ketvirtą valandą ryto. Bylą Vilniaus apygardos teismui atidavę prokurorai teigia, kad užpuolimas prasidėjo gerokai vėliau. Šitaip teigdami prokurorai remiasi liudininkės L. Maurušaitienės parodymais bei kai kuriais įvykio vietos apžiūros protokolais. L. Maurušaitienė – mūsų pareigūnė, kuriai irgi teko budėti Medininkų poste, tik ne lemtingąją naktį. Liudydama teismui ji pateikė informacijos, kaip, kas ir kada tą naktį, jos įsitikinimu, turėjo budėti Medininkuose.  Taigi teismas daro išvadą, kad neva ketvirtą valandą ryto T. Šernas negalėjo baigti budėjimo ir eiti žadinti jį pakeisti privalėjusio ginklo draugo.

Teoriškai L. Maurušaitienės versija galėtų būti teisinga. Budėjimo grafikas – šventas dalykas. Jo privalu laikytis. Tačiau juk Medininkuose tą naktį L. Maurušaitienės nebuvo, o T. Šernas tvirtina, kad atsėlinantį užpuoliką prožektorių šviesoje pastebėjo būtent tuo metu, baigęs budėjimą ir ruošdamasis žadinti jį pakeisti turintį ginklo draugą. Nejaugi Medininkuose lemtingąją naktį nebuvusi L. Maurušaitienė geriau žino, kas iš vyrų kada realiai budėjo, nei visus baisumus asmeniškai patyręs T. Šernas?

Priežasčių, kodėl šią bylą nagrinėjantys prokurorai tvirtina, esą užpuolikai atsėlino kur kas vėliau, nei pasakoja vienintelis išlikęs gyvas liudytojas, galbūt yra net keletas. 1991-ųjų rugpjūčio 1 dieną neeiliniame Seimo posėdyje tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas iš tribūnos yra viešai pareiškęs, jog apie nelaimę Medininkuose jis sužinojęs labai operatyviai – penktą valandą ryto. Vilniaus omonininkai, apklausti šioje byloje, taip pat ir Aleksandras Skliaras, vienas iš Vilniaus OMON vado pavaduotojų, duodamas parodymus, tvirtino, kad tądien penktą valandą ryto į OMON bazę Vilniuje Boleslovui Makutinovičiui paskambino SSRS VRM Vidaus kariuomenės štabo budėtojas ir pareikalavo paaiškinti, kas gi dedasi Medininkuose. Remiantis šiuo liudijimu akivaizdu, kad ir Maskva jau penktą valandą ryto žinojo apie aukas Medinininkų poste. Tik nemanykime, jog A. Skliaro žodžiai paneigia galimus įtarimus, esą buvęs Vilniaus OMON vadas B. Makutinovičius galėjo būti vienas iš tų, kurie dalyvavo užpuolant Medininkų postą. Mat, iš šio posto atgal į tuometinę Vilniaus OMON bazę lengvuoju automobiliu užtenka vos 38 minučių.

Taigi įmanoma versija: B. Makutinovičius su sėbrais ketvirtą valandą ryto puola Medininkus, bet po egzekucijos suspėja būtent iki penktos valandos ryto grįžti į OMON būstinę Valakupiuose. Lietuva turi liudininkų, kurie lemtingąją naktį 4.35 val. važiavo pro Medininkų postą ir matė, kaip dabar akivaizdu, jau ne Lietuvos muitininkus ir ne Lietuvos policininkus. Žmonės sako, jog regėjo kelis asmenis, dėvinčius komufliažines (dėmėtas) uniformas, ir du civiliai apsirengusius asmenis, apsimetusius muitininkais bei leidusius važiuoti be patikrinimo. Remiantis šia informacija įmanoma daryti prielaidą, esą 4.35 val. kruvina egzekucija Medininkų poste jau buvo baigta. Beje, yra ir daugiau žmonių, tvirtinančių, jog apie skerdynes Medininkų poste jie sužinojo būtent penktą valandą ryto. Prisiminkime Dailiaus Dargio filmą „Medininkų mįslės“, kuriame buvęs kriminalinės paieškos šeštojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Juozas Rimkevičius sako, esą pranešimas apie minėto posto užpuolimą gautas būtent tuo metu.

Tad Lietuva neturi jokių priežasčių tvirtinti, jog užpuolimas negalėjo prasidėti ketvirtą valandą ryto. Bet tokiu atveju suklusti verčia kita dilema. Vilniaus greitosios medicininės pagalbos stoties dispečeris pranešimo apie iškvietimą į Medininkus sulaukė 6.03 val. Medikams apie žudynes pranešė Vladimiras Smilga, važiavęs pro postą. Taip pat žinoma, jog pirmoji greitosios pagalbos mašina į Medininkus atskubėjo labai operatyviai. Maždaug po 40 minučių. Tačiau tada privalome savęs paklausti, kodėl medikams apie nužudytus ir sužeistus žmones buvo pranešta ne penktą, o tik 6.03 val. ryto? Kaip galėjo atsitikti, jog mūsų pareigūnai apie valstybinio posto užpuolimą sužinojo penktą valandą ryto, o medikai iškviečiami tik prabėgus valandai ir trims minutėms atsitiktinai pravažiuojančio asmens? Šį klausimą yra viešai kėlęs ir europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. Kas galėtų paneigti, kad būtent dėl šios priežasties Medininkų posto užpuolimo laikas bylą nagrinėjančių prokurorų bei teisėjų ir yra koreguojamas? Tačiau taip pat akivaizdu, kad užpuolimo laiko koregavimas niekaip nepaneigia fakto, jog apie Medininkų tragediją ir A. Paulauskas, ir SSRS VRM kariuomenės budėtojas, ir Vilniaus OMON vadai sužinojo būtent penktą valandą ryto.

Pagaliau esama ir Vilniaus „Aro“ pareigūno liudijimo, kad jie tą rytą būtent penktą valandą buvo pakelti pagal aliarmo signalą. Jiems buvo pranešta, kad Medininkuose vyksta mūšis. Bet kodėl tada nesiimta skubių priemonių užpuolikams sulaikyti? Operatyviai sureagavus buvo šiokia tokia galimybė sugauti žmogžudžius, jei ne pačiuose Medininkuose, tai bent jau netoli nusikaltimo vietos. Nepamirškime aplinkybės, jog Medininkus iš Vilniaus galima pasiekti per 38 minutes, jei važiuotume leistinu 70 km/h greičiu. Bet juk operatyvinės tarnybos turi teisę viršyti greitį. Taigi mūsų specialiosios pajėgos į Medininkus galėjo atvykti maždaug du kartus greičiau. Pavyzdžiui, per 19 minučių.

Kad galbūt tąsyk Lietuva turėjo galimybę sugauti Medininkų posto užpuolikus, byloja ir faktas, jog ne visi mūsų vyrai buvo sušaudyti vagonėlyje. Keli iš jų buvo nuvilkti į vagonėlį. Tai atima laiko. Be to, užpuolikai išsivežė nužudytųjų ginklus. Automatams surinkti taip pat reikėjo jei ne sekundžių, tai bent vienos kitos minutės. Tad ar Vilniaus apygardos teismas ir prokurorai R. Stankevičius su S. Versecku nepersistengė, drastiškai koreguodami posto užpuolimo laiką?

Kad teisus yra būtent T. Šernas, o ne tie, kurie netiki jo parodymais, byloja ir antrajame Medininkų poste budėjusių mūsų krašto apsaugos darbuotojų liudijimai. Jie tvirtina išgirdę šūvius pirmajame Medininkų poste apie ketvirtą valandą ryto. Į klausimą, kodėl jie neskubėjo į pagalbą, viename teismo posėdyje atsakė susigraudinę: „O ką galėjome padaryti, mes tik gumines lazdas teturėjome“.

Aišku, kad Medininkų skerdynių bylą tiriantys prokurorai ir Vilniaus apygardos teismas užsispyrę netiki T. Šerno liudijimais. Beje, buvusio Rygos OMON milicininko K. Michailovo-Nikulino interesus ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius įsitikinęs, jog „užpuolimo laiko stumdymas iš ketvirtos į penktą valandą ne tik kad neįrodo K. Michailovo kaltės, bet leidžia naujai pažvelgti ir į Tadeušo Gudanieco parodymus. Visa tai ne vien advokatus verčia iš naujo itin kruopščiai ir visapusiškai aiškintis bei analizuoti 1991 metų liepos 31-osios situaciją, jos įvykių dinamiką bei sąsajas su pasekmėmis“. T. Gudaniecas – buvęs Vilniaus OMON štabo viršininko Razvodovo vairuotojas. Teismui jis yra liudijęs, jog lemtingąją naktį tris nepažįstamus asmenis jis nuvežė į Medininkų postą, o po kurio laiko parvežė atgal. Pirmųjų apklausų metu T. Gudaniecas teigė, kad tris nepažįstamuosius, nežinia kokiam kariniam daliniui priklausančius asmenis ar civilius, jis atvežė iš Vilniaus į Medininkus apie 24 valandą nakties, nes iš Vilniaus OMON bazės pajudėjo apie 23 valandą. Prie Medininkų posto jis nepažįstamųjų laukė apie valandą, ir parvežė atgal į Vilnių. Taigi Medininkus paliko ne vėliau kaip prieš tris valandas iki posto užpuolimo pradžios, jei tikime būtent T. Šerno liudijimais. Jei tikime prokurorų versija, T. Gudaniecas iš Medininkų atgal į Vilnių su nepažįstamaisiais grįžo ne vėliau kaip prieš keturias valandas iki posto užpuolimo pradžios.

K. Michailovo advokatai, dalyvaujant antstoliui, patikrino T. Gudanieco parodymus apie kelionės trukmę į Medininkus ir atgal į Vilniaus OMON bazę chronometražo būdu. Advokatai konstatavo faktines aplinkybes, jog vairuotojas su savo keleiviais į Vilnių sugrįžo ne vėliau kaip pirmą valandą nakties. Tada ikiteisminio tyrimo metu prokurorai ėmėsi gudrybių. Jie pradėjo koreguoti T. Gudanieco parodymus. Vėlesniuose jo parodymuose jau buvo teigiama, esą jis nepažįstamųjų netoli Medininkų posto laukė maždaug iki trečios valandos nakties. Tačiau ir toks koregavimas akivaizdžiai paneigia galimybę, esą tie trys nepažįstamieji galbūt susiję su Medininkų skerdynėmis. Teismo metu dar sykį bandyta įrodinėti, kad T. Gudaniecas Medininkų posto apylinkėse nepažįstamųjų laukė kur kas ilgiau nei tvirtino pirmųjų parodymų metu. Tačiau nekreipiant dėmesio net į šias korekcijas, T. Gudaniecas yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškęs teismui, kad į Vilniaus OMON bazę kartu su trimis vyrais jis sugrįžo prieš pat švintant.

K. Michailovą ginantys advokatai A. Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė, dalyvaujant anstoliams, atliko specialų tyrimą, kurio metu nustatė, kada Lietuvoje aušta liepos 31-ąją. Švisti pradeda, pasirodo, būtent ketvirtą valandą ryto. Ši aplinkybė absoliučiai sutampa su T. Šerno parodymais, kada konkrečiai buvo užpultas postas. Galų gale šis faktas patvirtina spėjimus, jog ketvirtą valandą ryto, kai pradėjo švisti bei buvo atakuojamas Medininkų postas, T. Gudaniecas ir jo atvežtieji vyrai jau ilsėjosi Vilniaus OMON bazėje Valakupiuose, taigi niekaip negalėjo būti Medininkuose nei ketvirtą, nei, tuo labiau, penktą valandą ryto.

T. Šernas nuosekliai per visas apklausas tvirtino tą patį: ketvirtą valandą ryto baigęs budėti jis pasižiūrėjo pro vagonėlio langą ir pastebėjo nuo pamiškės atslenkantį vyriškį, dėvintį Sovietų Sąjungos kariuomenės vasarinę tamsiai žalios spalvos uniformą. Vyriškis rankose laikė šaudyti paruoštą automatą „Kalašnikov“ su medine buože. Prie automato vamzdžio buvo prisuktas neįprastas antgalis. Savo išmatavimais jis buvo didesnis nei įprastiniai „Kalašnikovui“ skirti liepsnos slopintuvai – šūvio kompensatoriai. Pasak T. Šerno, ginklas jam pasirodė esąs aptrintas, jau seniai naudojamas. Į gynybos klausimą, ar jis tikrai matė užpuoliko rankose „Kalašnikovą“ su medine buože, net susijaudinęs pyktelėjo ir pareiškė, jog tarnaudamas šauktiniu sovietinėje armijoje „automatą rankose laikė dažniau nei šaukštą“. Taigi jis tvirtino negalįs apsirikti. Automatas buvo būtent su medine buože.

Valstybės kaltintojai ir teismas savo nuosprendyje šiuos kategoriška forma išdėstytus T. Šerno parodymus apie „Kalašnikovo“ išvaizdą ir modelį (modernizuotas „Kalašnikovo“ automatas) visąlaik ignoravo ir surašė savaip: „Automatams AK-74 1974 metų pavyzdžio, juos taip vadina AKM, AKMS (jie yra 5,45 mm kalibro), ant jų prietaisai PBS negali būti užsukami. Ant automato AKM 1947 metų pavyzdžio prietaisas PBS užsisuka. 1974 metų pavyzdžio 74 modelio automatai buvo 5,45 mm kalibro, automatai AKMSU 1974 metų pavyzdžio buvo 7,62 mm kalibro“.

Byloje niekas niekuomet nėra minėjęs kokio nors kito ginklo.

Taigi nėra jokių duomenų apie tai, kad Vilniaus, Rygos OMON ar kitų sovietinių karinių dalinių atstovai 1991-ųjų liepos– ugpjūčio mėnesiais savo ginkluotėje būtų turėję tokių ginklų, kaip AKMSU (modernizuotą sulenkiamą sutrumpintą „Kalašnikov“ automatą, 7,62 kalibro). Šis automatas savo išvaizda ir techninėmis charakteristikomis absoliučiai skiriasi nuo T. Šerno matyto automato.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad toks ginklas, kaip AKMSU, nebuvo naudojamas nei SSRS kariuomenėje, nei specialiuose daliniuose dėl itin nenusisekusios konstrukcijos ir prastų techninių savybių. Jų pagaminta buvo vos keliasdešimt bandomųjų egzempliorių ir atsisakyta dėl labai prasto taiklumo, kurį lėmė pernelyg galingas šovinys ir itin trumpas vamzdis. Būtent dėl šios priežasties šūvio garso ir liepsnos slopintuvai šiam ginklui net nebuvo pradėti gaminti (apie jų konstrukcinį modelį ir sandarą nėra jokių duomenų, kurių pagrindu teismas būtų turėjęs teisę bent jau daryti spėjamąją prielaidą).

Būtent dėl to ir kyla klausimas, kodėl mūsų teismas nesivadovauja T. Šerno parodymais. Nėra pagrindo manyti, jog tai galbūt atsitiktinė teismo nuosprendžio klaida.

Beje, T. Šernui atgavus sąmonę, Nusikaltimų tyrimo departamento prie Lietuvos generalinės prokuratūros vyresnysis ypatingai svarbių bylų tardytojas Algimantas Astaška (jau miręs) pateikė T. Šernui atpažinti jo matyto užpuoliko automato antgalių pavyzdžius. Atpažinimo metu buvo filmuojama ir fotografuojama. T. Šernas nedvejodamas parodė PBS-1 pavyzdį (begarsio ir beliepsnio šaudymo prietaisą), skirtą naudoti būtent modernizuotam „Kalašnikov“ automatui, turinčiam medinę buožę, bei paaiškino, kad jo matytas antgalis, nepaisant identiškos formos ir dydžio su atpažintuoju, skiriasi vien tik spalva. T. Šerno teigimu, antgalis buvo ne juodas, o šviesios spalvos. Kodėl šviesus? Galbūt šviesumą suteikė prožektoriaus šviesa, krisdama ant juodo metalo? Tačiau šis aspektas Vilniaus apygardos teismo iki šiol nepatikrintas ir neištirtas.

Taigi ir šiuo atveju teismas nesirėmė T. Šerno parodymais ir žymiai svarbesne laikė nežinia kokiais būdais gautą operatyvinę pažymą. Toji pažyma atsirado 1992 metų vasario 14-ąją. Joje Lietuvos VRM kriminalinės paieškos operatyviniai įgaliotiniai G. Adiklis ir V. Pukenis pažymi Rygoje neoficialiai bendravę su Rygos OMON karininku Aleksandru Kuzminu. Pažymoje rašoma, kad A. Kuzminui yra tekę 1991 metais dalyvauti šaudymo pratybose, surengtose šalia Rygos esančiame poligone. Tose pratybose vienas SSRS vidaus kariuomenės Rygos konvojaus pulko praporščikas (lygtinis puskarininkis) neva bandė savadarbį baltos spalvos ugnies ir garso slopintuvą. Jo ilgis – maždaug 50 centimetrų, o skersmuo – dešimt centimetrų. Jo viduje būta vielos, o garsą ir liepsną slopinančios pertvaros buvo pagamintos iš asbesto. Kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų, kokio dydžio privalėjo būti toks prietaisas, siūlytume vieną ant kito sudėti du tualetinio popierinio rankšluosčio rulonus ir vieną tualetinio popieriaus ritinėlį. Tokių matmenų duslintuvas primena ne ką kitą, o colinės patrankos vamzdžio gabalą.

Kalbintas Lietuvoje žinomas ginkluotės specialistas tvirtino, kad tokio dydžio ir tokios konstrukcijos garso bei liepsnos slopintuvo būtų neįmanoma realiai panaudoti atliekant šaudymo pratybas, o ypač – kovinę užduotį. Neįmanoma dėl įrenginio nepatikimumo ir atimtos galimybės taikytis į taikinį. Be to, labai abejotinos tokio prietaiso šūvio garso ir liepsnos slopinimo galimybės. Asbesto tarpinės pakankamai greitai pradeda trupėti. Akivaizdu, kad tokio dydžio savadarbis prietaisas sukelia itin didelių nepatogumų dėl savo dydžio ir svorio. O šaudant iš itin mažų atstumų (iki trijų metrų) neišvengiamai turėtų palikti gausų asbesto dalelių pėdsaką. Ginkluotės žinovo teigimu, bet kokio savadarbio prietaiso naudojimas atliekant kovines užduotis griežtai draudžiamas.

Belieka paminėti, kad Medininkų muitinės poste, taip pat ant žuvusiųjų kūnų ir drabužių neaptikta jokių asbesto mikrodalelių, galėjusių patvirtinti Rygos OMON karininko A. Kuzmino pasakojimą mūsų operatyvininkams. Taigi ir vėl neaišku, kodėl apkaltinamąjį nuosprendį K. Michailovui-Nikulinui paskelbęs Vilniaus apygardos teismas vadovavosi ne T. Šerno parodymais, bet abejotinos vertės nieko konkrečiai nepatvirtinančia operatyvine pažyma.

Būtina pabrėžti ir tai, kad teismas atsisakė apklausai pakviesti ginkluotės specialistus arba ekspertus. Tačiau yra dar viena ne mažiau skandalinga problema. Įvykio apžiūros metu Medininkų posto vagonėlyje nerasta ir gamyklinio slopintuvo tarpinių mikrodalelių. Jų nerasta ir ant sušaudytų pareigūnų drabužių bei kūnų. Tai paneigia versiją, kad vagonėlyje užpuolikai šaudė iš automatų naudodami garso ir ugnies slopintuvus.

Pagaliau T. Šernas tvirtino niekad nematęs Rygos OMON milicininko K. Michailovo-Nikulino. Jis nurodė atpažinęs visai kitus omonininkus – Igorį Bormontovą ir Igorį Gorbanį. Bet ir šiuos T. Šerno pastebėjimus mūsų teismas ignoruoja. Teisėsauga elgiasi taip, tarsi tokie T. Šerno liudijimai bylotų apie neabejotiną K. Michailovo-Nikulino dalyvavimą žudynėse. Vaizdžiai tariant, Vilniaus apygardos teismas daro išvadą: jei T. Šernas nematė K. Michailovo-Nikulino Medininkų poste, tai šis faktas tik patvirtina būtent šio Rygos OMON milicininko kaltę...

T. Šernas teigė, kad užpuolikų iš viso būta ne mažiau kaip penki vyrai, o bylos medžiagoje jų skaičius apibūdinamas taip, kad nekiltų mintis, jog greičiausiai būta net šešių asmenų. Skaitant teismo medžiagą susidaro įspūdis, kad mūsų teismas neabejoja tik dėl dviejų užpuolikų, kuriuos T. Šernas matė savo akimis vagonėlyje. O dėl lauke buvusiųjų, suprask, – didelis klaustukas. T. Šernas sakė, kad lauke būta dar ne mažiau kaip trijų užpuolikų (o gal ir daugiau). Tačiau protokole puikuojasi tik abstraktus įrašas: lauke dar būta, nes būta garsų.

T. Šernas pasakojo, kad užpuolikai dėvėjo baltas vilnones megztas kojines. Jis tas kojines įsidėmėjo gulėdamas ant žemės. Prokurorų ir teisėjų išvadose teigiama, kad užpuolikai dėvėjo baltus sportinius kedus. Nejaugi tarp baltų megztų kojinių ir baltų kedų galima dėti lygybės ženklą? Juk T. Šernas nurodė, jog pargriautas ant grindų matė baltas vilnones kojines ir sportinius batelius, suvarstomus raišteliais. Sportinių batelių spalvos jis niekada nenurodė.

Tad šiandien visiškai akivaizdu, kad Lietuvos Temidė, nagrinėjanti visai Lietuvai svarbią bylą, pasirinko itin keistą taktiką. Ji nelinkusi tikėti vienintelio išlikusio gyvo Medininkų posto pareigūno T. Šerno žodžiais, nors byloje nėra nė vieno patikimesnio ir tikslesnio liudytojo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija