2012 m. vasario 17 d.    
Nr. 7
(1982)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Dr. Jonas Basanavičius
Lietuvių Mokslo Draugijos
įsteigimo metu – 1907 m.

Daktaras Jonas Basanavičius – ryškiausias XIX amžiaus pabaigos tautinio atgimimo pradininkas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių valstybės nepriklausomybės siekėjų, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jo darbai skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. Kai 1917 m. rugsėjo 18–23 dienomis sušauktoje Lietuvių konferencijoje buvo renkama Lietuvos Taryba, į ją išrinktas ir J. Basanavičius. 1918 m. vasario 16-ąją skelbiant nepriklausomybę jis buvo Tarybos pirmininkas.  Mirė 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Vakar, minint Vasario 16-ąją, sukako 85-sios jo mirties metinės. Pagerbdami žymųjį tautos patriarchą pradedame publikuoti Vilmanto Krikštaponio straipsnį apie J. Basanavičių.

Jonas Basanavičius – lietuvių tautos patriarchas

Vilmantas Krikštaponis

Iškilus Lietuvių tautos  vyras J. Basanavičius – žymiausias lietuvių tautinio judėjimo dalyvis, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ steigėjas bei redaktorius, lietuvių tautosakos rinkėjas, Bulgarijos ir Lietuvos archeologijos ir etnografijos tyrinėtojas, Didžiojo Vilniaus seimo sumanytojas ir pirmininkas, Lietuvių mokslo draugijos organizatorius, profesorius, 1918 m. vasario 16-osios signataras. Gimė 1851 m. lapkričio 23 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje,  Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio paviete. Apie savo motiną, kilusią iš Pajevonio dvaro, J. Basanavičius rašė: „Ji buvo labai malonaus būdo, šneki, meili – simpatinga moteriškė“. Tėvo giminę J. Basanavičius kildino iš tolimų laikų. Jo būdą aprašė taip: „Mano tėvas iš patyrimo po lenkiškų ponų arba sulenkėjusių Lietuvos bajorų baudžiavos žinojo labai daug apie visokius baudžiauninkų vargus apipasakoti; jis mokėjo ir daugel atsitikimų iš praėjusių laikų mūsų krašto žmonių, taipogi daugelį pasakų, mįslių ir t. t. ir aš jau ir jojo atminčiai esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę“.

Ne vien tik religingumo skatinami anuomet kaimo žmonės siekė savo vaikus matyti kunigais. Tokį pasirinkimą lėmė ir kiti veiksniai. Visų pirma, juk kunigas daugelyje kaimo vietovių buvo vienintelis inteligentas, su kuriuo carinės priespaudos metais, kai lietuvių kalba buvo stumiama iš viešojo gyvenimo, kaimo žmogus visada susikalbėdavo. Antra, kunigo profesiją buvo galima įgyti čia pat Lietuvoje, kunigų seminarijose, o visas kitas specialybes – tik Rusijos ar Vakarų valstybių universitetuose. Trečia – svarbiausia – absoliuti dauguma seminariją baigusių klierikų likdavo savo vyskupijose. Ketvirta, atjaunėjusios klebonijos XIX a. antrojoje pusėje tapo lietuvybės židiniais.

Norint sūnų išleisti į kunigus, pirmiausia reikėjo jį leisti į mokslą. Anuomet mokyklų arti namų nebuvo. Tad, jeigu ūkininkai jautėsi esą pasiturintys ir šiek tiek susipratę, žiemai nusisamdydavo savo vaikams mokyti daraktorius. Netrūko tokių daraktorių ir Bartininkų apylinkėse, kur greta lietuvių kalbos, kurios mokslas tilpdavo „Aukso Altoriuje“, mokė dar ir lenkiškai, ir ypač stropiai, drausdami savo mokiniams tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba. Pabaigus daraktorių mokyklas, reikėjo pagalvoti ir apie tolimesnį mokslą. Tad po kurio laiko savo Jonuką tėvai išvežė į Lukšius. Čia Zyplių dvarininko J. Barkausko įsteigtoje mokykloje dėstomoji kalba, kaip ir visur, buvo lenkų, nors mokytojavo vien lietuviai. Tad Basanavičių Jonukas šioje mokykloje, kaip pats vėliau teigė, pramoko tikybos, aritmetikos, geografijos, lotynų, lenkų, o vėliau ir rusų kalbos.

Marijampolės gimnaziją J. Basanavičius pradėjo lankyti 1866-aisiais. Po 1863 metų anticarinio sukilimo, kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, visos mokyklos buvo tik lenkiškos, kuriose viešpatavo lenkų patriotinė dvasia, suklaidinusi nemažai tikrų lietuvių, kadangi nepaisant to, kad carinė valdžia 1832 metais ir uždarė Vilniaus universitetą bei daugumą kitų mokyklų, žymi jų dalis daugiau ar mažiau veikė laisvai. Apie ją J. Basanavičius rašė: „Šita „pavieto mokykla“ turėjo tuo laiku inspektorių-direktorių tūlą sulenkėjusį storpilvį prancūzą Langry, kursai čia, kad sulenkinus lietuvių „mužikų“ vaikus, labai uoliai rūpinosi ir triūsė. Ne tik apie išsimokslinimą lenkų kalbos rūpinosi, Langry stengėsi, kur tik galima, permainyti lietuviškas pavardes į lenkiškas“.

Tad Marijampolės keturklasė mokykla buvo reorganizuota į klasikinę gimnaziją. Bet svarbiausia tai, kad šioje gimnazijoje buvo įvestos dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos, sukeliant nemažą sensaciją. Marijampolės gimnazijoje anuomet pirmiausia buvo mokoma kalbų: rusų, bažnytinės slavų, lotynų, graikų, prancūzų arba vokiečių bei, kaip jau minėta, lietuvių. Be to, buvo mokoma istorijos, geografijos, logikos, matematikos. Į matematiką įėjo ir fizika, matematinė geografija ir gamtos mokslai. Visose gimnazijos klasėse mokydavo tikybos, o žemesniosiose klasėse dar dėstydavo ir dailyraštį.

Iš šioje gimnazijoje anuomet dirbusių pedagogų didžiausią įspūdį J. Basanavičiui paliko tikybos mokytojas kun. J. Čėsna, piešimą ir dailyraštį dėstęs S. Rutkauskas, ir du kalbų mokytojai – J. Poromenskis ir A. Horoševičius. Pirmasis buvo išleidęs estų kalbos gramatiką ir kitų šios kalbos tyrinėjimo darbų, antrasis „rašinėjo vokiečių ir rusų kalba straipsnius į laikraščius iš palyginamosios kalbos srities, kuriuos duodavo man perrašinėti“, – rašė savo autobiografijoje J. Basanavičius. Tad, gal kaip tik čia ir pabudo jo, kaip būsimo mokslininko, talentas.

Visi gimnazijoje dėstomi dalykai J. Basanavičiui sekėsi gerai. Ne kartą mokytojų ar gimnaziją inspektuojančių asmenų buvo keliamas pavyzdžiu kitiems ir skatinamas. Tačiau tuo pat metu J. Basanavičius pradėjo jausti esąs susipratęs lietuvis. Pirmosios knygos apie Lietuvos praeitį, kurias jam teko skaityti, buvo skaitytos dar namuose. Gimnazijoje mokydamasis tokių nerado. Apie tai jis savo autobiografijoje rašė: „Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo savo tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir k.; vėliau Stryjkovskio „Kronika polska, litewska žmudzyka“ buvo mano vadovu; Gvagnini, Dlugoszas, Kromeras ir k. kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę man įtekmę, ir aš gimnazijoje dar būdamas patogiai, buvau su lietuvių istorija susipažinęs“. O kur dar tuo metu J. Basanavičiaus skaityti M. Akelaičio, S. Daukanto, L. Kondratavičiaus ir A. Mickevičiaus veikalai. Šiuose veikaluose meilė Lietuvai buvo vaizduojama gražiai ir kilniai. Tai jam padėjo galutinai apsispręsti būti susipratusiu lietuviu.

Besimokydamas gimnazijoje J. Basanavičius subrendo kaip žmogus ir kaip lietuvis. Svajojo apie savo tolimesnį gyvenimą, tačiau ne apie tokį, kokį jam planavo ir ateities vizijose įsivaizdavo tėvai, vis dar vylęsi savo Jonuką matyti kunigu. Skaudžiai anuomet Basanavičių Jonas nuvylė savo gimdytojus, atsisakydamas paklusti jų valiai. Dar būdamas penktoje gimnazijos klasėje pasiryžo nestoti kunigų seminarijon, nors ketvirtoje klasėje, kaip pats teigė, buvo „dievotas“. Buvo ir kitų motyvų, kurie sulaikė J. Basanavičių nuo kunigystės kelio. Juk jis buvo apsiskaitęs ir iš knygų žinojo apie platųjį pasaulį.

Taigi, baigus gimnaziją, J. Basanavičiaus namuose laukė nelengvas pokalbis su tėvais. Ginčų ir įkalbinėjimų buvo nemaža. Tik po ilgų įtikinėjimų, kad geru ir išsilavinusiu žmogumi galima būti ir nesant kunigu, pastarieji nusileido, palaimino sūnų ir jis, kaip pats vėliau rašė, su šimtu rublių 1873 metų rudenį Maskvon išvažiavo, tarytum nauju žmogum tapo. Į tolimą kelionę išsiruošė prieš tai aplankęs Kauną ir Vilnių. Atvykęs įstojo į čionykščio universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Čia studijavo kiek galėdamas savarankiškiau, įdėmiai klausydavosi profesorių Vl. Gerjė viduramžių bei naujųjų amžių istorijos, N. Tichonravovo rusų literatūros istorijos ir kitų žymių to laiko mokslininkų paskaitų. Didelį įspūdį J. Basanavičiui  paliko prof. S. Solovjovo skaitomas Rusijos istorijos kursas. Jis taip pat klausėsi žymių rusų filosofų F. Fortunatovo bei F. Koršo paskaitų.

1874 metų semestro pradžioje J. Basanavičius perėjo studijuoti į medicinos fakultetą. Tų pačių metų rudenį pasikeitė ir jo gyvenimo sąlygos. Varšuvos švietimo apygardos kuratoriaus dėka lapkričio 2 dieną Rusijos švietimo ministro įsakymu jam buvo paskirta stipendija: „350 rublių metams ir kelionės išlaidoms padengti 100 rb.“ Tad J. Basanavičius galėjo ne tik sėkmingai studijuoti, bet ir įsitraukti į visuomeninę veiklą.

Dažnam gali kilti klausimas, kokie gi anuomet buvo Maskvos universitete studijavusių jaunuolių tautiniai santykiai, turint mintyse lenkus ir lietuvius, nuošalyje palikus rusus, kurie nieko bendro neturėjo su katalikais. Lenkų studentų Maskvos universitete buvo daugiau nei lietuvių, tačiau lietuviai neturėjo jokios organizacijos, gyvendami atskirai ir nerodydami nė menkiausios veiklos. „Vieni jų pakliūdavo lenkų įtakon, kurie perdirbdavo lietuvius ant savo kurpalio, o kiti nė prie lenkų neprisidėję, nė savo tautystės nebrangindami, daugiausiai dingo be žinios“, – rašė J. Basanavičius. Taigi pradėjus universitete studijuoti, jį kaip mat apspito lenkai, kurie visokiais būdais mėgino patraukti į savo pusę. Dar 1869 metais Maskvos universitete  bandyta įsteigti lietuvių studentų draugiją. Ją organizavo iš Suvalkų gubernijos čia studijavę lietuviai A. Botyrius, P. Markuza, J. Miklaševičius ir kai kurie kiti. Tiesa, šios draugijos veikla greitai nutrūko. Atsigavo ji tada, kai čia studijavo J. Basanavičius, M. Oleka, J. Kudirka, A. Sketeris, Vl. Tumas ir daugelis kitų studentų lietuvių. Ši draugija ypač aktyviai veikė 1880–1910 metais.

Ne mažiau J. Basanavičių veikė ir įtakos turėjo XIX amžiaus pradžioje tautinio pakilimo sąlygomis Vokietijoje susiformavusi mitologinė etnografijos mokykla, aiškinusi, jog liaudies kūryba, ypač rašytinė, taip pat papročiai ir tikėjimai yra kilę iš pirmykščių kosminių mitų, kuriuose dangaus kūnai yra laikomi dievais. Gilindamasis į medicinos studijas, J. Basanavičius domėjosi ir Lietuvos praeitimi. Neleisdavo veltui laiko ir per vasaros atostogas tėviškėje. Grįždamas pakeliui sustodavo Vilniuje ir Kaune. Čia apsilankydavo muziejuose ir bibliotekose, nepraleisdavo progos pabendrauti su vyskupu A. Baranausku, kalbininku kun. K. Jauniumi. Gimtinėje rinko ir užrašinėjo liaudies dainas, padavimus, pasakas, mįsles, ir šioje srityje pasidarbuodavo gana daug.

Prabėgus studijų metams, J. Basanavičius tikėjosi pasilikti dirbti Maskvos universitete, medicinos fakulteto chirurgijos katedroje. Tačiau, negaunant konkretaus atsakymo iš atitinkamų institucijų, netikėtai gavo iš Sofijos kvietimą atvykti į Bulgariją, kur Lom Palankos ligoninėje jo laukė gydytojo vieta. Tad 1879 m. gruodžio 22 dieną J. Basanavičius, palikęs Maskvą, išvyko į tėvynę. Čia atšventė šv. Kalėdas, aplankė pažįstamus ir gimines. Jis anuomet tikriausiai nė nepagalvojo, kad ištisus dvidešimt penkerius metus teks būti toli nuo tėvynės.

Į savo naująją gyvenimo ir darbo vietą J. Basanavičius atvyko 1880 m. vasario 7 dieną. Kitą dieną prasidėjo pažintis su Lom Palankos miestu, ligonine, bendradarbiais. Anuomet jis užėmė ir Sofijos medicinos tarybos pirmininko postą, medicinos tema rašė straipsnius ir juos publikavo Rusijoje leidžiamuose laikraščiuose.

Bendraudamas su valdžios pareigūnais bei visuomenės atstovais, J. Basanavičius netruko įsijungti į politinę veiklą. Jo pažiūroms artimiausios buvo P. Karavelovo vadovaujamos Bulgarijos demokratų partijos nuostatos: siekti tautinės, politinės ir visuomeninės laisvės. Šios nuostatos bei asmeniniai ryšiai su Bulgarijos demokratų partijos veikėjais niekam neužkliuvo ir pastariesiems esant valdžioje. Bet kai po 1881 metų antikonstitucinio perversmo valdžia Bulgarijoje atiteko konservatoriams, J. Basanavičius viešai stojo ginti Bulgarijos konstitucijos neliečiamybę. Tokioje politinėje atmosferoje viešai išsakoma pozicija pradėjo kelti konservatorių valdžios priešiškumą jam. Galop J. Basanavičius nusprendė palikti Bulgariją.

Domėdamasis Lietuvos praeitimi ir rašydamas straipsnius, nuo 1880 metų J. Basanavičius pradėjo bendradarbiauti Prūsų Lietuvoje leidžiamuose „Naujojo keleivio“ ir „Lietuviškosios ceitungos“ laikraščiuose. Juose taip pat bendradarbiavo M. Jankus, F. Kuršaitis, J. Zauerveinas ir dar vienas kitas tautiškai susipratęs Prūsų Lietuvos lietuvninkas. Tiesa, šie laikraščiai anuomet Didžiajai Lietuvai buvo beveik neprieinami, ir gali būti, kad čia jų niekas ir neskaitė, nes jie buvo provokiškos orientacijos. Bet Prūsų Lietuvoje anuomet lietuviškas žodis turėjo nemenką reikšmę jau vien dėl to, kad po keleto šimtmečių lietuvių vokietinimo, vėl pasigirsdavo užmirštosios Lietuvos vardas.

1881 m. birželio 16 dieną palikęs Bulgariją, J. Basanavičius to paties mėnesio 22 dieną atsiranda Vienoje, o 1882 m. spalio 15 dieną iš Vienos per Varšuvą atvyko į gimtuosius Ožkabalius. Jis taip pat Kaune apsilankė pas A. Baranauską, K. Jaunių ir J. Kudirką. Gruodžio 17 dieną J. Basanavičius atvyko į Prahą, kur dirbo ligoninėse ir bibliotekose. Gyvenimas Prahoje turėjo ne tik didelę reikšmę asmeniškai jam, „bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, galima sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra“, – savo atsiminimuose apie J. Basanavičių rašė J. Jablonskis.

Kaip žinoma, XIX a. antrosios pusės lietuviškos spaudos centru tapo Prūsų Lietuva. Kai carinės priespaudos metais Didžiojoje Lietuvoje buvo draudžiama spausdinti lietuviškus raštus, Prūsų Lietuvoje nebuvo sunku surasti lietuviškų raštų leidėjų, nes tik čia tebuvo išlikusios gyvos lietuvių pasaulietinės spaudos leidimo tradicijos. Be to, ir Prūsų Lietuva buvo arčiausiai to krašto, kur buvo reikalingiausias spausdintas lietuviškas žodis.

Jau 1882 metais vyko gyvas susirašinėjimas tarp J. Basanavičiaus, M. Jankaus, J. Mikšo ir A. Vištelio dėl būsimo laikraščio steigimo. J. Basanavičius savo atsiminimuose apie tai rašė: „Rods, pradžią ir progą tai minčiai išsiplėsti davė mano geras draugas, geniališkas kalbų žinovas, didžiausias prūsų lietuvių bičiulis d-ras Jurgis Sauerveinas, kursai 1882 metas padavė Klaipėdos „Lietuviškoje Ceitungoje“ sumanymą organizuoti prūsų lietuvninkams „Lietuvišką draugystę“ populiariškiems raštams leisti tuo tikslu, kad lietuvninkus nuo germanizacijos pavojaus gelbėtų, juos apšviečiant ir tautišką susipratimą tarp jų platinant. Šitas Sauerveino projektas sukėlė nemažą diskusiją, kuri galų gale privedė prie išvados: steigti tam tikrą laikraštį visai Lietuvai šviesti“.

Savo autobiografijoje J. Basanavičius rašė, jog „reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį... platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu... Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą, Višteliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti, Dagilis, Šliūpas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo... Todėl laiškais, gruodžio 26 d. 1882 metais į Višteliauską ir Mikšą rašytais, aš jiedviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija ir, abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 dieną išsiunčiau Mikšui laikraščio „Aušros“ prospektą... Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 dieną rašiau, nes ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą dieną, išsiunčiau“. „Aušra“ dienos šviesą išvydo 1889 m. kovo mėnesį, kurios redaktoriumi pasirašė J. Basanavičius.

Kad geriau suprastume, kokį anuomet pasirodžiusi „Aušra“ padarė įspūdį ne tik Lietuvoje, bet ir toliau gyvenusiems lietuviams, atidžiau pažvelkime į pirmąjį „Aušros“ numerį. Čia J. Basanavičius, rašydamas savo „priekalbą“ „Aušrai“, kaip motto pasirinko „Homines historiarum ignori semper sunt pueri“. Šie žodžiai J. Basanavičiui buvo neatsitiktiniai. Juos rašydamas jis aiškiai suprato visos lietuvių tautos kultūrinę padėtį, žinojo, kad ji yra pamiršusi žiląją savo praeitį, be kurios neįmanoma ir neįsivaizduojama ne tik tautos ateitis, bet ir dabartis. Tik tai turėdamas mintyse J. Basanavičius ištarė šiuos žodžius. Jo „priekalba“ nebuvo paprasta prakalba, kokia visuomet rašoma pradedant leisti naują laikraštį, ta „priekalba“ anuomet buvo šaukimas į lietuvių tautą, tai lietuvių tautos deklaracija, kuriai kiekvienas tautiškai susipratęs lietuvis be menkiausių abejonių būtų prisiekęs.

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija