2012 m. vasario 17 d.    
Nr. 7
(1982)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Deimantas-grynuolis, kurio švytėjimas prasidėjo iš valios ugdymo

Lakūnui, Lietuvos laisvės kovų dalyviui Viktorui Ašmenskui – 100 metų

Prof. Ona Voverienė

Viktoras Ašmenskas
A.Gedrimo nuotrauka

Vasario 19 dieną minėsime retą Lietuvos istorijoje Lietuvos aviacijos lakūno, Laisvės kovų dalyvio, politinio kalinio, rašytojo-memuaristo Viktoro Ašmensko 100-ąsias gimimo metines. Tai – žmogus, tris kartus, kaip Vinco Krėvės arų aras, pakilęs į aukščiausias Dvasios ir Žmogaus galimybių viršukalnes – pirmą kartą, kai būdamas kaimo bernioku, išmoko valdyti geležinį svajonių paukštį – lėktuvą – ir juo skraidė, antrą kartą, kai įsijungė į Lietuvos laisvės kovas prieš okupantą, siekdamas Nepriklausomybės savo valstybei Lietuvai, iškentė baisiausias tardymų kančias Lukiškių kalėjime, o vėliau ir Rusijos sovietiniuose lageriuose, ir trečią kartą – ėmęsis plunksnos ir palikęs Tautos istorijai jo žuvusių bendraminčių atmintį. Jis – deimantas-grynuolis, kurio švytėjimas prasidėjo iš vidaus, iš valios ugdymo ir iki šiol tebešvyti.

V. Ašmenskas gimė 1912 m. vasario 19 d. Viliūšių kaime, Jankų vlsč., Šakių apskrityje, katalikiškoje ūkininkų šeimoje. 1934 metais baigė Nidos sklandymo mokyklą, vėliau įgijo lakūno tarptautininko teises. 1936 m. rugpjūčio 15 d. kartu su V. Butkevičiumi Palangoje atliko antrą Lietuvoje sportinį šuolį parašiutu. 1939 metais pirmosiose Baltijos šalių aviacijos sporto pirmenybėse V. Ašmenskas dviviečiu lėktuvu skrido maršrutu Talinas–Kaunas ir pagal visus varžybų reikalavimus užėmė prizinę vietą.

Prasidėjus 1941 metų birželio sukilimui V. Ašmenskas nedvejodamas į jį įsijungė, vokiečiams okupavus Lietuvą ir lietuviams įsitikinus, kad vokiečiai tokie patys Lietuvos okupantai, kaip ir rusai, pagal poeto apibrėžimą: „Viens raudonas, kaip šėtonas, / kitas rudas, kaip šuva...“ įsijungė į Lietuvos Ateities Fronto (LAF) narių gretas. Vėliau, frontui peraugus į karinę organizaciją KĘSTUTIS, V. Ašmenskas iš pradžių buvo eilinis Trakų organizacijos narys, paskui tapo viršininku. Po karo su kpt. Jonu Noreika (slapyv. Generolas Vėtra) organizavo nelegalios antisovietinės Lietuvių Tautinės Tarybos apygardos štabą. 1945 metais ši Taryba pavedė V. Ašmenskui pagrobti iš oro uosto lėktuvą ir išgabenti juo į Švediją Lietuvos organizuoto pasipriešinimo okupaciniam režimui dokumentus. Taryba buvo išduota, visi jos nariai, taip pat ir V. Ašmenskas, suimti; kalinti ir kankinti Lukiškių kalėjime. Kpt. Jonas Noreika sušaudytas, V. Ašmenskas ir jo bendražygiai nuteisti griežčiausiomis bausmėmis...

Į Lietuvą V. Ašmenskas grįžo 1957 metais. Kaip ir visi politiniai kaliniai, ilgai negalėjo prisiregistruoti, gauti darbo. 1963–1975 metais dirbo Gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje inžinieriumi, vėliau – vyr. inžinieriumi, po gero dešimtmečio – jo pavaduotoju. 1977 metais įsidarbino Sportinės aviacijos gamykloje Prienuose. Prie aviacijos sporto federacijos Aukštojo pilotažo komiteto V. Ašmenskas inicijavo Parašiutų sporto komitetą, 1972–1976 metais buvo to komiteto pirmininkas, 1976–1980 metais – Aviacijos sporto federacijos atsakingasis sekretorius, 1991–1992 metais – Lietuvos aeroklubo generalinis sekretorius.

Parašė atsiminimų knygas: „Generolas Vėtra“ (V, 1998), „KGB spąstuose“ (V., 2006), „Didžiosios tautos aukos“ (V., 2007; 2-sis patais. leid. 2009) ir „Aviacijos sportas Lietuvoje 1940–1889 metais“ su bendraautoriais Antanu Karpavičiumi ir Elena Algimanta Kryžanauskaite ( V., 2009). Beveik visas jas šių eilučių autorei teko recenzuoti, dalyvauti ir kalbėti jų sutiktuvėse.

Knygoje „Generolas Vėtra“ aprašomas buvusio Šiaulių apskrities viršininko, Lietuvos kariuomenės kpt. J. Noreikos ir jo įkurto antisovietinio centro – Lietuvos tautinės tarybos – narių Stasio Gorodeckio, Onos Lukauskaitės-Poškienės ir kt., „Vienybės“ komiteto perduotas į Vakarus „Atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas“. Jame pateikta informacija apie sovietinio režimo nusikaltimus žmoniškumui Lietuvoje ir kviesti laisvojo pasaulio žmonės padėti priešintis sovietiniam režimui okupuotuose kraštuose. Atsišaukimą per sieną į Vakarus pernešė J. Varaneckas. Į anglų kalbą jį išvertė E. Laucevičius, tada dirbęs Lietuvos ambasadoje Anglijoje. Lietuvos tautinei tarybai vadovavo kpt. J. Noreika. Visi įsakymai, instrukcijos, atsišaukimai, pasirašyti generolo Vėtros vardu. Užmegzti ryšiai su Lietuvos Laisvės armijos būriais visoje Lietuvoje, padėta jiems rengti informacinę medžiagą. Ryšiai palaikyti per kurjerius. Lietuvos tautinės tarybos veikloje dalyvavo ir V. Ašmenskas. Pavedimą pagrobti iš oro uosto lėktuvą ir į jį pakrovus slaptus dokumentus apie LLA ir Lietuvos partizaninį judėjimą nugabenti į Švediją lakūnas gavo iš LTT vado kpt. J. Noreikos. Šios akcijos misija buvo kilni: siekta, kad pasaulis sužinotų apie vykdomą Stalino genocidą visose jo kariaunos pavergtose šalyse, kad nuo vakariečių akių nukristų rožiniai akiniai, garbinant ir liaupsinant nugalėtojus Antrajame pasauliniame kare. Kaip dažnai atsitikdavo ir atsitinka Lietuvoje, tarp Tarybos narių atsirado išdavikas ir 1946 m. kovo 16 d. visi Tarybos nariai ir jų bendražygiai – kpt. J. Noreika, S. Gorodeckis, K. Boruta, O. Lukauskaitė-Poškienė, studentė Elena Kakariekaitė, rašytojas Kazys Inčiūra ir kiti – buvo suimti. J. Noreika visą atsakomybę už Lietuvos tautinės tarybos veiklą – „Atsišaukimo“ parengimą ir perdavimą Vakarams, ruošimąsi sukilimui prieš okupacinį sovietinį režimą, jeigu prasidėtų naujas karas, – prisiėmė sau. Teisme jis kalbėjo: „Aš, kaip katalikas ir karininkas, esu davęs priesaiką Dievui ir Tautai kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir savo priesaiką noriu ištesėti iki galo... Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Negaliu būti teisiamas, kad vykdžiau kario priesaiką“. Kasacinį skundą rašyti atsisakė, buvo nuteistas mirties bausme. Sprendimas įvykdytas 1947 m. vasario 26 d. Kiti Lietuvos tautinės tarybos nariai buvo nuteisti ilgiems kalėjimo metams. Lakūnai Lukiškių kalėjime buvo tardomi ypač žiauriai. Tokia dalia, kai „gyvieji pavydėjo mirusiems“ teko ir V. Ašmenskui. Jis buvo nuteistas ir išgabentas į griežtojo režimo lagerius Mordovijoje. (Ona Voverienė. Laisvės žiedas jos širdyje niekada nenuvyto //Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos. – V., 2005. – P.159–165).

Kitoje savo knygoje – „KGB spąstuose“ – V. Ašmenskas aprašo kartu su juo kalėjusių jaunų žmonių – Antano Šiliaus, Petro Brazausko, Raimundo Jablonskio, Anastazijos Kanoverskytės ir Stasės Niūniavaitės – bylą, jų likimus. Trys vaikinukai, būdami patriotai, paraginti sovietinio saugumo MGB-KGB propagandistų, specialiai įstojo į KGB mokyklą, tačiau netrukus suvokė, kaip veikia KGB, pamatė, kaip tardytojai elgiasi su suimtaisiais, kokie baisūs ir nežmoniški jų tardymo metodai, pamatė nesibaigiančias tūkstantines tremtinių minias, suimtųjų ir išvežamų kalinių kolonas, išniekintus partizanų, tokių pat jaunų, kaip ir jie, kūnus turgaus aikštėse ir bažnyčių šventoriuose. Negalėjo neprabusti dorų žmonių, išaugintų padoriose lietuviškose katalikiškose šeimose, sąžinė ir protas. A. Šilius, baigęs KGB mokyklą, buvo paskirtas dirbti į KGB kulto skyrių, vadovaujamą KGB kpt. Juozo Petkevičiaus. Jam buvo perduotos verbuotinų informatorių bylos, taip pat sąrašai suimtinų Lietuvos patriotų – vyskupų, kunigų, mokytojų, vienuolių. Vaikinukai areštuotinus asmenis stengėsi perspėti, kad jie pasislėptų. Tačiau, kai patys buvo demaskuoti ir jiems patiems grėsė suėmimas, nutarė sunaikinti didžiausią blogį – jų viršininką J. Petkevičių. Suimti A. Šilius, P. Brazauskas ir A. Kanoverskytė buvo pasmerkti mirti, R. Jablonskis ir S. Niūniavaitė – 10 metų kalėjimo, A. Kanoverskytei mirties bausmė pakeista 20 metų katorgos. Knygoje pateikta daug Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagos iš baudžiamosios bylos. (Voverienė O. Kare kaip kare: aukų būna abiejose pusėse // Lietuvos Aidas. – 2006, birželio 12, p. 5).

Ypatingai aktuali mūsų dienoms yra V. Ašmensko knyga (du jos leidimai) „Didžiosios Tautos aukos“. Joje V. Ašmenskas atskleidžia, remdamasis archyviniais dokumentais, NKVD ir KGB bylomis (dokumentai pateikiami knygos pabaigoje prieduose), šiurpią Lietuvos išdavystės istoriją be jokių pagražinimų ir klastojimų. Pradėdamas pirmuoju knygos skyriumi – „Lietuva įvykių sūkuryje“ – jos autorius kantriai ir nuosekliai veda skaitytoją Lietuvos istorijos kelio įvykiais ir vingiais, kuriais lėtai buvo ritamasi į išdavystę. Vertinant iš lietuvių Tautos pozicijų pirmoji išdavystė buvo 1938 m. kovo 14 d. priimtas Lenkijos niekšingas ultimatumas Lietuvai, kuriuo Lenkija reikalavo užmegzti diplomatinius ryšius tarp Lenkijos ir Lietuvos, atsisakyti Vilniaus krašto ir siekė, kad visoje Lietuvoje pasklidusiai lenkų tautinei mažumai – 200 tūkst. lenkų – nebūtų varžomos teisės ir laisvės. Šalia šio pagrindinio lenkų reikalavimo buvo dar ir kitų, žeminančių lietuvių tautos orumą. Ultimatumą pasirašius, Vilniaus krašte lenkai pradėjo naujas represijas, patriotų suėmimus, jų kankinimus kalėjime, buvo uždarinėjamos lietuviškos bažnyčios, žudomi lietuviai kunigai. 1939 m. kovo 22 d. A. Hitleris atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos, o J. Stalinas 1939 m. rugsėjo 17 d. pradėjo karą prieš Lenkiją; rugsėjo 19 d. Rusijos Raudonoji armija įžengė į Vilnių ir po dviejų dienų užėmė visą Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą. Rugsėjo 27 d. Molotovas pasiūlė Lietuvai „Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį“ mainais į Vilnių ir gerokai, palyginus su 1929 metais, apkarpytomis sienomis, Vilniaus kraštą. O netrukus sovietų kariuomenė įvykdė Lietuvos okupaciją.

V. Ašmensko knygos – didžiausias jo nuopelnas Lietuvos istorijai. Jos užpildė mūsų tautos istorijos skaudžiausias spragas, apie kurias neišdrįso rašyti nė vienas Lietuvos istorikas, pabūgęs komunistų represijų jau dabartinėje nepriklausomoje lietuviškų komunistų ir čekistų valdomoje Lietuvoje. V. Ašmensko knygoms linkime rasti deramą vietą Tautos patriotų namų bibliotekose, o jų autoriui žemai lenkiamės už jo antrąjį patriotinį skrydį, linkime kūrybingų pavasarių ir deramos vietos Tautos didvyrių gretose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija